KūrybaProza

Ištrauka II


- Įsivaizduok: tu vienas... tyloje... užsimerki ir ištirpsti... amžiams... be pėdsako...lyg tavęs niekada nebūtų buvę..., - ji kalbėjo lėtai, darydama ilgokas pauzes po kiekvieno ištarto žodžio ir atrodė, kad ji tiesiog pasakoja man tai, ką dabar, šiuo metu, mato ir jaučia. Bet taip nebuvo...
- Tu manai, kad pažįsti save? - ji tęsė toliau - Kaip tu gali pažinti save nepažindamas vienatvės, tylos ir ramybės?.. Nepažindamas to jausmo, kai viskas susilieja - tu... gamta aplink tave... oras, kuriuo kvėpuoji... Nepažindamas akimirkų, kuriomis negalvoji apie nieką ir tavo smegenyse nėra nė vienos minties... akimirkų, kuriomis esi visiškai tuščias ir kartu pilnas... Sakyti, kad pažįsti save nepažinodamas viso to... tai tas pats kaip sakyti, kad pažįsti žmogų, su kuriuo niekada nesi kalbėjęs... tai tas pats kaip sakyti, kad myli ir žaviesi blogiu, nors niekas niekada nėra tavęs sužeidęs... Tai...
- Absurdas?- pabandžiau pabaigti jos mintį.
- Ne. Tai - aklumas. Tu susikuri sienas... statai jas visur aplinkui save... Sulig kiekvienu tavo žingsniu jos vis platėja, ilgėja, didėja... O tu tolsti... tolsti nuo tiesos... Baisiausia tai, kad to nepripažįsti... Tu kuri fiktyvų savo pasaulį tarp visų tų sienų, įsivaizduodamas, kad už jų nieko nėra... Tai vyksta tol, kol galiausiai visiškai apanki... O tada Ji ateina... tu supranti, kad viską darei blogai... supranti, kad melavai sau... kad savo absurdišką apgaulę aklai laikei tiesa... tu supranti, kad atsakymas visą laiką buvo čia pat, bet tu nematei jo, nes nenorėjai matyti... netikėjai, kad tai ir yra tai, ko visą laiką ieškojai... Bet tada būna per vėlu... Tu išnyksti... be galimybės sugrįžti... Ar taip gyventi verta?
- Ne, bet turbūt kartais kitaip neįmanoma... O ar tu pati save pažįsti?
- Niekas savęs nepažįsta... niekas šiame pasaulyje nieko nepažįsta... Ką apskritai reiškia pažinti save?.. Tai reiškia žinoti kiekvieną smulkmeną... žinoti, kokia mintis ateis į galvą dar prieš jai pasiekiant tavo sąmonę... žinoti savo reakciją kiekvienoje situacijoje ir net mažiausius reakcijos skirtumus situacijai bent minimaliai pasikeitus... Bet visa tai nereiškia, kad nereikia bandyti savęs pažinti... Tam skirtas visas gyvenimas... Ir viskas, kas nesusiję su fiziniu žmogaus būviu, yra įmanoma... bet tik tie, kurie tiki ir kovoja, gali suprasti... nieko nėra stipresnio ir gilesnio už žmogaus dvasią...

Komentarai

Alvydas1

Yra dar alternatyva - užsispyrusiai ieškoti ir surasti sau pateisinimą visuose savo gyvenimo situacijose. Būti neklystančiu, būti dievu.

R7wa

Kada bus visa knyga? Nekantriai laukiu :)

velniux

Va, pagaliau supratai, ką aš jaučiu skaitydamas tavo sąmonės srautus :). Ačiū .

R7wa

Nuo pirmo iki paskutinio žodžio prikaustytas dėmesys... (minėjau, kaip sunku mano dėmesį taip išlaikyti). Labai tikslingai pavartoti daugtaškiai. O pati idėja - lyg kažkas būtų įsibrovęs į mano galvą ir parašęs tas mintis ant lapo, o kaip sunku suvokti, jog vis dėlto tai net ne savo parašyti žodžiai.