Io amo la lingua italiana
I've got ice in my veins
Blood in my eyes
Pain in my heart
Hate in my mind.
Keturios eilutės, atspindinčios mano būseną, kai užeina depresyvios nuotaikos debesys...
Šiandien gavau naują lovą... Tiesą sakant, visai nenorėjau. Labai smarkiai prisirišu prie daiktų, o senoji lova man tarnavo ~12 metų. Buvo gaila su ja atsisveikinti... Apskritai nelabai mėgstu naujoves, o kalbant apie savo daiktus - ypač... Įdomu, ar aš vienas čia toks keistas? 
Jau ketvirtą dieną gyvenu su smarkiai sumuštu pirštu ir panašu, kad jo būklė nė kiek negerėja. Jau praleidau vieną kūno kultūrą ir panašu, kad visą šią savaitę(jei ne ilgiau) teks praleisti be krepšinio. Liūdna, bet nieko nepadarysi. Pirštas mėlynas, po nagu kraujosrūva, o vos ką nors prilietus sumušta vieta iš karto jaučiamas ganėtinai nemalonus, nors ir neitin stiprus, skausmas. Kita vertus, kažkiek džiugu, kad pavyko išvengti skilimo ar lūžio...
Pagaliau pradėjau po truputį mokytis italų kalbą. Sunkoka pradėti nuo nulio, bet įdomu. Iššūkis sau pačiam. Nežinau, kiek aš čia savarankiškai tos kalbos išmoksiu, bet kolkas bent jau pats mokymosi procesas mane žavi. Nuo vasaros greičiausiai pradėsiu mokytis rimčiau, privačiai pas mokytoją. Ir šiaip supratau vieną dalyką - italų kalba man gražiausia pasaulyje, neskaičiuojant gimtosios
. Si, mi piace italiano. E come su di te? Šiomis dienomis bandysiu išsiversti italų himno žodžius. Man visada patiko himno muzika, įdomu ar ir žodžiai tokie pat galingi ir įtaigūs kaip muzika.Ypač nuostabiai tas himnas skamba stadione prieš futbolo rungtynes. Dievinu tas akimirkas. Jos suteikia tam momentui kažkokį didingumo pojūtį...
https://www.youtube.com/watch?v=QrIq-3g-mdc&feature=results_video&playnext=1&list=PL6E252FC1B8673E3D
Ir pabaigai viena iš mano pačių mėgstamiausių citatų. Itališkai :). Forse Dio ci perdoni i nostri peccati, ma il nostro sistema nervoso - mai. (Galbūt Dievas kada nors ir atleis mums mūsų kaltes, bet mūsų nervų sistema - niekada).

Komentarai
Hmm... atvejis su lovom - sudėtingas. Aš ilgus metus miegojau ant savo ir nieko nereikėjo. Bet va šovė mintis gyventi santuokinį gyvenimą ir tėvai, pasinaudoję proga, seną išmetė ir pastatė ten sofą-lovą. Kortų namelis subyrėjo ir grįžau namo su savim atsivesdama dar vieną žmogiuką (kuris tuo metu turėjo savo lovelę). Sunku man iš pradžių buvo miegoti ant naujos lovos. Bet apsipratau. Tik va mažas žmogiukas išaugo savo lovelę ir teko jam patūpinti naują. Loterijoj laimėjo toks sudedamas kampelis (vienvietis). Va čia ir prasidėjo. Iš pareigos valandą pasivarto savo naujoj lovoj, o tada pareiškia: mama, noriu pas tave. Po mėnesio man kantrybė trūko ir kapituliavau. Dabar aš miegu toj mažesnėj lovoj (ir jokių nepatogumų nebejaučius), o 110+ cm žmogaus suka ratus mano dvigulėj sofoj. Ir pasakykit dar man, kad yra šitam pasaulyje teisybė :)
Tai va - kieti svetingume . Šiaip labiau turėjau omeny "kieti" iš gerosios pusės...
Ir man keistai skambėjo, bet kai įsiklausai, kaip laužai liežuvį tardamas, viskas aišku pasidaro Ei Kodėl visom prasmėm? Stereotipiškai, dzūkai patys svetingiausi žmonės
Paradoksas - rusų man visada atrodė viena grubiausių kalbų ir še tau - mikšta. O ispanų ir italų kaip tik romantiškos, švelnios ir kietos . Įdomiai čia gaunasi. Aišku kietumas ir minkštumas ne nuo to priklauso, bet vistiek kažkaip keistokai atrodo. O del dzūkų nenuostabu - kieti(visom prasmėm) žmonės
Nesakau, kad dirbti nereikia, tiesiog yra dvi kalbų grupės: minkštos ir kietos. Minkštos tai rusų, prancūzų ir t.t., kietos - anglų, ispanų, dzūkų (dėl kitų etninių kraštų nežinau, bet kad mūsų tartis kietai, tai 100%)
Ten kitaip nei rusų. Mano mama puikiai kalba rusiškai, bet kai kažkokiam tai renginy pabandė atkartoti tikrų prancūzų tarimą, tai sakė, kad bergždžias reikalas :). Čia turi arba nuo gimimo būti ištreniravęs liežuvį, arba įdėti labai daug pastangų, kad kalbėtum bent panašiai kaip tikri prancūzai.
Na man sakė, kad laikų sistema paini. Dėl tarimo... Su mano kieta tartimi išmokti švariai kabėti prancūziškai praktiškai neįmanoma ;D Nors kam puikiai sekasi su rusų tarimu ir prancūzų neturėtų kelti sunkumų ;)
Prancūzų kalbą sunkiau išmokti dėl labai specifinio tarimo. Liežuvio laužymas ten :). Bet pati kalba tai nėra kažkokia išskirtinai sunki. Gal kiek sunkiau nei italų ar ispanų, bet nežymiai.
Apskritai, kaip man vienas prancūzų filolofigijos dėstytojas aiškino, jog visos šios trys kalbos priklauso vadinamam kalbų trikampiui (kartais ir keturkampiu, jeigu prijungsime ir portugalų), kurio esmė - jeigu moki dvi kalbas, trečią išmoksi labai greitai Nors abejoju, ar ir mokėdama ispanų ir italų stengsiuosi mokytis prancūzų. Ta kaba gal ir savotiškai graži, bet kiek girdėjau tikrai sunki
Visos šios kalbos(italų, prancūzų, ispanų) priklauso tai pačiai kalbų šeimai - romanų. Visos jos tarpusavyje turi kažkiek panašumų. Bet prancūzų kalba nėra giminingesnė italų kalbai nei ispanų. Nežinau, kur tokį faktą išgirdai :).
Praeitus mokslo metus mokiausi prancuzu kalbos. Vasarą isijungiau seriala italu kalba ir supratau netgi du sakinius! Mat prancuzu ir italu kalbos giminingesnes nei italu ir ispanu.
Na, gerai, bet "sistema nervoso" skamba per daug panašiai kaip lietuviškai, kad būtų galima nesuprasti :). Italas su ispanu nesusikalbėtų, bet nemanau, kad apskritai kas nors bando susikalbėti kalbėdami skirtingomis kalbomis. Tokiu atveju ir lietuviui su latviu gali kilti sunkumų. Bandžiau kartą - nėra taip paprasta suprasti, ką tie zirgagalviai šneka.
Tai šitas net nesiskaito Čia kiekvienas lietuvis jį iš serialų išmokęs. Pakomentuosiu po trijų metų, kuomet pradėsiu mokytis ir italų. Giminingos kalbos, kas be ko, tačiau nemanau, kad ispanas su italu susikalbėtų, jeigu vien savo kalba kalbėtų
Smagu. Dabar nebesijaučiu toks nenormalus . Na, ispanų ir italų kalbos giminingos, bet čia ne tas pats, kas lietuvių-latvių. Beje, žodį " Si" tikrai turėjai suprasti .
Tu ne vienas toks ;) Aš irgi siaubingai prie visko prisirišu, todėl mano spintoje pina bereikalingo šlamšto Ir kas sakė, kad ispanų ir italų kalbos panašios? :/ Nė žodžio nesupratau be vertimo
Visgi šiandien ne man vienai blogai Džiaugiuosi tuo