Ir vėl ta begalinė neviltis...

There is but one cause of human failure. And that is man's lack of faith in his true self. William James

Viskas taip tragiška... Viskas, ką darau, išeina apgailėtinai... Mane persekioja nesėkmės. Viena po kitos, o ta kita po dar kitos... Šis ratas nesibaigia... Pradedant nevaldomu kraujo protrūkiu iš nosies, gavus kamuoliu į veidą, dėl kurio visos mano rankos atrodė kruvinos it žmogžudžio... Taip pat visišku susimovimu jau nežinia kelintam kontroliny iš eilės... Ir baigiant tuo, kad mano mąstymas jau seniai užprogramuotas periodiškai, vis dažniau ir vis ilgesniems laiko tarpams atnaujinti depresijos pojūtį... Kartais tikrai jaučiuosi kaip niekas.

                                               

Peržiūrėjau kelis filmus. Skirtingo siužeto, bet vienodai gilius. Larso von Triero "Antikristas", Oliverio Hirschbiegelio "Eksperimentas" ir Davido Schwimmerio "Pasitikėjimas". Apie visus juos galiu pasakyti tik geriausius žodžius ir rekomenduoju pažiūrėti kiekvienam.

Paskutinis dalykas, kurį noriu šiandien paminėti:

                                                                         Reduplicative paramnesia

Nežinau, kaip tiksliai tai išversti į lietuvių kalbą, nelabai radau atitikmens. Kažkas panašaus į dubliavimosi paramneziją, bet ne visai taip. Ši psichinė liga pasireiškia tuo, kad ja sergantys asmenys tiki, kad kokia nors vieta yra klonuota. T.y. egzistuoja dvi ar daugiau visiškai identiškos vietos pasaulyje. Kartais sergantieji mano, kad tam tikra vieta yra perkelta kitur. Vieta gali būti bet kokia - pavyzdžiui, žmonės gali būti tvirtai įsitikinę, kad jų namai yra JAV, net stovėdami ant savo namų slenksčio Ispanijoje. Jie gali neatpažinti tikrųjų savo namų ir manyti, kad tai tėra identiška jų namų kopija.

Komentarai

RockPrincess

man jų muzika irgi nepatiko iki koncerto. Bet jie sugeba labai gera atmosferą sukurti, po pirmos dalies norisi eiti ir apsikabinti visus, nuotaiką tikrai pakelia, atitraukia nuo kasdienybės.

velniux

Tikrai, visa mano kūryba gimsta būtent tokių periodų metu. Viskas baigsis, bet po kiek laiko vėl prasidės. Turi įvykti kažkas labai sukrečiančiai gero, kad tai liautųsi visam laikui. Su draugais gal ir būtų galima kur išeiti, jei tokių turėčiau. Turiu daug pažįstamų, bet nei vieno draugo. Seniai nebepasitikiu žmonėmis. O liūdnų slibinų muzika tikrai ne man. Išeičiau iš koncerto po pirmos dainos greičiausiai.

RockPrincess

Bandykim teigiama to pusę įžiūrėt: toks metas dažniausiai labai geras dvasiniai/giliai kūrybai. Pabandyk. Kažkaip neįsivaizduoju nuolat nuoširdžiai besišypsančio žmogaus rašančio labai giliu ir prasmingus kūrinius (o gal čia tik mano ribotumas). Šiaip ar taip, tikiu ir linkiu, kad jau viskas greitai baigsis. Negali juk taip tęstis amžinai. Kad ir labai nėra noro, išeik kur nors su draugais. Jie mane visada pripildo džiaugsmo. arba kinderį kokį suvalgyk. Arba į kokių liūdnų slibinų koncertą nueik (teigiama energija garantuota).

velniux

Būtent.

4Blackberry

Praeina, bet vėliau vėl grįžta... nepalieka ramybėje. Kaip užburtas ratas. man taip visada.

cccrazyggirl

Manau , kad tikrai pažįstu tą jausmą . Neperseniausiai man taip buvo... Niekas , absoliučiai niekas neberūpėjo , tada man atrodė kad galiu daryt bet ką , būtų buvusi proga , tai tikrai vieną dalyką bučiau išbandžius . Tada tiesiog egzistuoji , bet negyveni . Tokiais momentais atrodo , kad esi absoliučiai tuščias , tik didelis mėsos gabalas . Atrodo kad tavyje yra didelė skylė , kuri ryja visas geras emocijas ... Žinau , kad visa tai yra labai gilu , bet vistiek , viskas kažkada praeina , ir galų gale baigias .

velniux

Pernelyg ilgai ir pernelyg stipriai viskas svyruoja ir griūva. Ne, negriūva... Negali griūti tai, kas niekad nebuvo pastatyta. Tai tikrai kartais tampa nepakeliama ir vis sunkiau vienam tai ištverti. Anksčiau galvojau, kad esu stiprus ir man nereikia nieko. Dabar manau, kad esu palūžęs, bet nėra nieko, kuo galėčiau pasitikėti, kas iki galo mane suprastų... Amerikiečių versijos nežiūrėjau. Pernelyg daug prastų vertinimų apie ją prisiskaičiau.

4Blackberry

Šakės. Mes gyvenam panašiai. Man lygiai tas pats nutiko prieš kokius metus. Per kūno k. gavau į savo veidelį su šūdinu prakeiktu kamuoliu Žinoma, visi matė ir buvo siaubinga (beje, ne vieną kartą). Ir dar tas kraujas... Ir būten... Pasakysiu viešai, aš per depresijos pojūčius lygiai taip pat mąstau. Kad esu niekas. Ir dar, kad tuščia, kad gyvenimas tuščias. Tiesiog tuštuma... Tai siaubinga... Bent šita prasme tave suprantu, kad kur velniai...oi , už keiksmažodžius sorry , kartais taip nutinka... Daug jausmų ima viršų...

isterija

Viliau, visa bus gerai. Viskas svyruoja visada. Oliverio Hirschbiegelio "Eksperimentas" man taip pat patiko. Žiūrėjau ir amerikiečių versiją, bet... Amerikiečių nepalyginamai prastesnė versija. O pats eksperimentas - žiauru.