Surinkti save iš naujo...

Taigi, kaip jau buvau rašęs anksčiau, antradienį ir trečiadienį buvau klasės rekolekcijose. Iš tikrųjų važiuodamas ten maniau, kad viskas bus taip pat, kaip ir anksčiau - daugybė neįdomių ir kvailų užsiėmimų, banalios temos ir apskritai laiko švaistymas, kuris bus naudingas nebent tuo, kad galima pailsėti nuo mokyklos... Visgi, buvo priešingai. Tai buvo nuostabios dvi dienos, per kurias patyriau visko - nuo veriančio ir iki pačių giliausių širdies kampelių įsismelkiančio skausmo, patirto klausantis vienos iš vadovių gyvenimo istorijos(niekada negalvojau, kad kito žmogaus kančia gali taip smarkiai paveikti mane), iki nuoširdžių ir draugiškų pokalbių tiek su vadovais, tiek ir su kai kuriais klasės draugais. Šį kartą nebuvo jokių kvailų užduočių, vien bandymai padėti mums visiems atrasti save. Nuo vaikščiojimo tyloje iki giliausių minčių rašymo ir analizavimo nuosavoje užrašų knygutėje. Visa tai buvo skirta vienam tikslui - atrasti ramybę. Tiesą sakant, aš to tikslo nepasiekiau. Išsikėliau daugybę klausimų, bet radau tik vieną atsakymą. Radau siūlą, nuo kurio turiu pradėti, bet nežinau, kur ir kaip toli jis mane nuves. Žinau tik tiek, kad turiu keistis iš pagrindų ir dar ir dar kartą surinkti save iš naujo. Tik taip galiu suprasti savo mintis ir jų priežastis ir tik taip galiu atrasti sielos ramybę...

Komentarai