KūrybaEilėraštis
Tavo ašaros
Aš matau, kaip ateini
Apsijuosusi juoda skara.
Aš žinau, kad tu tiki,
Jog manęs jau nebėra.
Aš jaučiu, kaip drėksta tavo akys,
Krenta ašaros ant mano kapo...
Jos lengvos, tarytum plaštakės,
Lyg rasa ant klevo lapo...
Nors jos lūdnos ir sūrios - negyvos,
Bet įsiskverbia tiesiai į širdį.
Jos tarytum vilioklės alyvos,
Kurios bado ir artina mirtį...
Tu pakyli lėtai, nueini...
Nebeverk - aš čia, su tavimi...

Komentarai
Einarai, o kaip rimo ekspertas, ar nenori keleto pastabų išsakyti? Pvz, pirmas posmas su antru "nesuskamba" (ta prasme, pavieniui jie skamba, bet netgi vizualiai matos, kad pereinant iš pirmo į antrą keičiasi rimas (ar/ir ritmas, nebežinau)). Nebelieka sonetiško sklandumo. Šiaip naudojamos metaforos nėra mano "arbatos puodelis", bet gal ir susikaitė. Duočiau stiprų 8, bet nenoriu gadint oficialaus pažymio. Bet dar patvarkymo, mano kuklia nuomone (čiuju), reikėtų.
Tiktai šiuo metu apsiniaukę O velniux jau pastarosiomis dienomis skundžiasi savijauta... Man irgi neramu dėl jo...
Persunktus depresyvinės nuotaikos. Matyt, problema išties egzistuoja. Slogi nuotaika eilėraštyje kaip lakmuso popierėlis nusako poeto savijautą. Reikia kažkaip padėt velniux'ui išeiti į saulėtą vietą.
Pasirodo dar velniux moka kurti ir gražius sonetus.