KūrybaEilėraštis
Tuštybės beprotis
Į ką tenai spoksai, bevertis žmogau?
Mėnulį išvydai? O gal ką daugiau?
Nejau tebekliedi lyg mažas pyplys,
Kad ji pas tave kada nors dar sugrįš?
Ir vėl, idiote, "spalvoti sapnai",
Kuriuos tu išvėmei, kuriais paspringai?
Kančios pasiilgai, senokai kriokei -
Prigręžtas prie kryžiaus šiukšlynu dvokei?
Menkysta pigus, ką, ir vėl nepataikei?
Tai švirkštas per plonas, tai venos per blankios...
Praeidama kekšė apspjauna tave,
O tu išsižiojęs leki paskui ją...
Su balta lazda vėl prieš armiją tankų...
Žiūri išsišiepęs - ji mirs tau ant rankų.
Ant grindinio telkšo jos kraujo bala,
Tu trokšti dar kart išsimaudyt joje...
Tai kur tasai Dievas, kuriam tu vergauji,
Kuris tau už maldą žadėjo pasaulį?
Ak, tuščias lavone, suprask pagaliau,
Kad niekad jau tu nebebūsi daugiau...

Komentarai
Ale tikra odė šiuolaikiniam jaunimui (bei jo ateičiai), taip kaip Alphaville - Forever Young būdavo vadinama "ode šaltojo karo jaunimui"
Puikios eilės, labai tiksliai atspindima dabarties realybė... priverčia susimąstyti...