Šiemet svarbiausiu koncertu Lietuvoje man turėjo būti Depeche mode, tačiau jau porą mėnesių nepraleidžiu dienos be Joe Bonamassos (jo koncertas Vilniuj – 05 14). Už tai reikia padėkoti nuostabiausiam pasaulyje žurnalui „Classic rock“, kurio CD buvo daina „Woke Up Dreaming“. Nuo jos – prie 2003 m. albumo „Blues Deluxe“ bei naujausio – „The Ballad of John Henry“, ir dabar Joe yra mano metų herojus. Tiek reklamos.
Iš tiesų nustebau iš interneto sužinojusi, kad bliuzas (bliuzrokas) dabar nėra jaunimo ypač mėgstama muzika. Kaip ten bebūtų, Joe nėra sukriošęs juodaodis, cigarečių dūmuose burbantis apie gyvenimą. Jis – gitaros vunderkindas, dvylikos metų apšildęs B. B. Kingą, o dabar jam vos 32-eji ir jis jau yra vienas svarbiausių vardų šiuolaikiniame bliuzo pasaulyje.
Mano nuomone, aiškiausiai didelę ateitį Joe pranašauja jo tobulėjimas su kiekvienu albumu. Na, gitara jis visada išsitaško beprotiškai ir koverius dažniausiai interpretuoja visiškai naujai, bet vokalas, originalioji kūryba ir tekstai šiame albume jau labai brandūs ir lygiaverčiai gitaros soliakams, kurių gitarastai išsižioję laukia kiekviename kūrinyje. Dainos išbaigtos, apgalvotos, neprailgstančios ir nesunkiai galinčios sudominti bliuzui tolimą liaudį. Turbūt nereikėtų pamiršti už tai padėkoti ir prodiuseriui Kevin Shirley, dirbusiam su Led Zeppelin, Aerosmith bei Iron Maiden.
Sunku pavadinti kurią nors dainą prasta, galbūt tik linksmas, šokinis „Funkier Than A Mosquitos Tweeter“ (Ike‘o ir Tinos Turner koveris) kiek iškrinta iš bendros nuotaikos. Verta paminėti daugelio favoritą Samo Browno hitą „Stop“ – be lašo popso, daugybė gitaros licksų ir auganti įtampa. „Feelin‘ Good“ – vienas iš Ninos Simone šedevrų čia interpretuojamas virtuoziškais gitaros slide‘ais bei išradingu solo.
„Last Kiss“ skamba kaip senas klasikinis hitas, tačiau tai originali, kieta ir veržli, Joe kompozicija su puikia nurimstančia pabaiga, nesiekiant rokinės kulminacijos. Teksto struktūra akivaizdžiai primena Dylano „Blowin‘ In The Wind“, bet tai anaiptol ne trūkumas, – žodžiai prasmingi ir nenuvalkioti. Kitas originalus kūrinys – „Story Of A Quarryman“ dar kartą įrodo, kokie artimi yra hardrokas ir bliuzas. Ypač įdomus solo, kalbantis ne prasčiau nei dainos žodžiai – apie siekius, darbą, pasaulio keitimą ir grįžimą namo.
Na, o dabar mano asmeniniai favoritai. Titulinė daina – kraupokas, lyg į pelkę gramzdinantis prog-rokas, maloniai primenantis Led Zepų „Kashmir“. Vyriškai, užtikrintai prisiminta Amerikos liaudies herojaus istorija, kurioje kaip ritminis instrumentas panaudotos grandinės. Tom Waitso koveris „Jockey Full Of Bourbon“ – mano pirmoji meilė šiame albume, ištisą savaitę negalėjau mesti jo klausytis. Waitsui dėkui už fantastišką folklorinį tekstą, bet Joe šįkart jį pralenkia toli: savitas vokalo partijos dramatizmas, pianino pragrojimai ir sausas vyriškas pagrindinis gitaros rifas pavergė mano sielą...
Kitas ypač raiškiai autoriaus (Bonamassos) nuotaiką perteikiantis kūrinys – „The Great Flood“. Puiki kompozicija ir prodiuserio darbas. Nesiliaujantis pilkas lietus, vienatvė, nuovargis ir monotoniška ramybė. Sukauptas ir kaskart stiprėjantis kūrinys, įrodantis, kad rimtą bliuzą gali sukurti ir 30-metis. Sunkiai neverkiu klausydama. Mane galutinai pribaigia „Happier Times“ – vėlgi originalus Bonamassos darbas. Tvirta, rami, išdidi baladė. Kvapą užgniaužianti gitaros dejonė. Tamsu ir labai asmeniška.
Bonamassa nėra mylimiausias bliuzo puristų atlikėjas dėl pernelyg plačių pažiūrų, skonio ir turbūt ambicijų, tačiau su tuo susiduria kiekvienas atlikėjas, kuris sukuria kažką visiškai nauja. Man Joe yra negražus, nerdu ir senuku jaunuolio kūne pravardžiuojamas, bet išradingas ir uždegantis gitaros virtuozas su labai specifiniu, hipnotizuojančiu vokalu. Jo bliuzas ypač nuostabus dėl to, kad įrodo, jog dar ne visa gera muzika yra sukurta.
Autoriaus įvertinimai: Muzika: 9 · Atlikimas: 10 · Tekstas: 9 · Originalumas: 8 · Bendras: 9


Komentarai
Perklausiau. Sutinku su recenzija, tikrai labai labai neblogas (mažų mažiausiai) albumas
O, dėkui už komentarą. Pagaliau sulaukiau, ir dargi teigiamo. Apskritai sunku rašyt objektyvią recenziją albumo, kuris žiauriai patinka...
"Iš tiesų nustebau iš interneto sužinojusi, kad bliuzas (bliuzrokas) dabar nėra jaunimo ypač mėgstama muzika."- Pritrenke sitas Siaip gera recenzija, sudomino. Patiko autoriaus vertinimas, matosi kad objektyvus.