
ash tik norejau pasokti menesenoj...
Sviecia menulis,sedziu ant akmens ir atsimenu tas svajones,tas vajkiskas svajones...Sirdys pilna dziaugsmo,sirdys pilna nauju pojuciu,nauju skausmu.Kur tie angelai?Gal man dabar uzrasyti svajones ant lapo ir padeti po akmeniu?Ne,angelai nesupranta mano kalbos,angelai supranta tik vajkiska kalba,o as ja uzmirsau...Nakti einantis praeivys jau nepasisvejkina su manim,nenusisypso o ziuri i mane nustebusiomis akimis:gal girta?gal isvare is namu?...Ne,as tiesiog noriu pabuti cia,atsimint vaikyste,atsimint musu angelus...
Padovanojai man lopineli dangaus,pameni?Neturejai ir neturi teises jo davanot,nes jis ne tavo,nes jis ne mano,nes jis ne jusu,jis nepriklausomas,jis nepasiekiamas,jis nuostabus...O gal ta dovana ir buvo kalta,kad pradejai taip keistai elgtis...Pavogiai mano sirdi,kaip ir pavogiai gabaleli dangaus man ir bandai atitolti...Turbut as nusipirkau ne tuos batus,nes jie man spaudzia sirdi...O ash tik norejau pasokti pasokti menesenoj su tavimi,prie to mano vaikystes akmens,norejau tik...
Komentarai
tiesa,kad vaiku svajones graziausios...naivausios....bet ir dabar nebijok svajoti..angelai supras ir tavo kalba..juk neveltui sakoma,kad svajones-zmogaus sparnai...o gal netycia viena svajone ims ir issipildys?