
Kaktusas.//
- Kaip aš noriu keliaut, pamatyt pasaulį, susipažint su giminėmis! O tu, mielas drauge, apie ką svajoji? - prakalbo mažasis kaktusas vardu Žaliukė.
- O aš svajoju, kad greičiau tave parduotų. Jau metus neduodi man ramybės, - suburbėjo Spyglys.Toks jo vardas.
- Na ką tu be manęs darytum senas kelme? - pyktelėjo Žaliukė.
- Ach, tu dar mane ir įžeidinėsi? - užbaubė senis.
- Na, nepyk bičiuli.Tu man be galo brangus.- nusijuokė ji.
Kaktusai ilgą laiką stovėjo tylėdami, kol ramybę sudrumstė parduotuvės durų varpelis. Buvo tik viena aišku: atėjo žmogus. Ir didėlė tikimybė, kad kažką nusipirks. Bet ir vėl tas pats garsas - išėjo. Pavojus nebegresia.
- Nagi sakyk, ar tu visuomet taip niurzgi?- susidomėjo Žaliukė.
- Ar tu visuomet būsi įkyri?- burptelėjo Spyglys.
" Dzin dzilin" - sučirškė. Kaktusai nebekreipė dėmesio į tai. Staiga, didelė ranka krestelėjo Žaliukę.
- Šita tiks. - pasigirdo nepažįstamas balsas.
- Ne.. - suaimanavo ši, ir ašara nukrito ant gimtos palangės.
Naktis. Žvarbu. Spyglys jautėsi ne taip kaip visada. Jis pajuto kažką, ko nebuvo jautęs. Tuštumą. Gilų skausmą.
- Ajajai!- sušuko pardavėjas ryte radęs sudužusį juodą vazona..
Komentarai
Liudna...
buna liūdniau,ksi supranti,kad žmonės,kuriuos laikiai draugais tokie nėra.Geriau jau numirti su ta mintim,kad tu turi draugas,tada sirdies taip neskauda.
tikrai be daugų būna liūdna..
jo ...be draugu buna liudna....
Nabūtinai. Jis gi senas jau buvo. Sava mirtim gal pasimirė.
dygu......
mhm...nusizude