KūrybaEilėraštis

Vėl – viena


Žodžiai skęsta skaudžioj vienumoj,
Mintys tirpsta spengiančioj tyloj,
Rankos dažo jausmus krauju,
O aš vis dar tyliu
Ir tyliu.
Akys verkia ašarų lietum,
Lūpos tampa nebyliu ginklu,
Muzika nutilo –
Nejauku…
O aš vis dar tyliu
Ir tyliu.
Šiandien pyktis užvaldė širdis,
Tylus pyktis apgaubė mintis.
Kam kalbėt žodžiais pykčio vardu?!
- Jau geriau, aš tyliu
Ir tyliu.
Kam kalbėt, jeigu šitaip skaudu?!
Jeigu nieks nesupranta minčių?!
Suprantu, kad draugystė baigta.
Aš tyliu.
Išeinu.
Vėl – viena.

Komentarai