H. Radauskas
25atsakymai·pradėta
25 atsakymai
zinau radauska. visai nieko jo eilerasciai bet yra ir kur kas geresniu. labiausiai patiko mechaniskas angelas. tai buvo pirmas jo eil kuri isgirdau. Mechaniškas angelas Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos: Valdyti žaibus, parnešti duonos ir vyno, Žiūrėt pro langą kaip sienom laipioja gaisras, Kalbėt su lempom apie senas gadynes. Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos: Kas šimtas metų pašert ant bokšto chimeras, Iš lėto žengti, kad nežvangėtų matalas, Miglom apvilkt šąlančias kariatidas Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos: Užremti duris, neleisti mirties į vidų, O jai įėjus įleisti miegantį brolį Ir ją įtikint, kad jis neturi sielos.- DJis vienas megstamiausiu mano poetu kartu su Macerniu. Kartais jo eilerasciai per daug sudetingi, kad juos is karto suprastum, bet turbut tai labiausiai ir zavi, kad i juos reikia gilintis ir ieskoti prasmes. Radauska gerbiu vien uz tai, kad rase kitaip nei Salomeja Neris ir Maironis, vadinasi ne taip, kaip buvo iprasta. Todel jis kaip ir vienisas, nelyginamas su kitais poetais. Bet tai gerai - jis isskirtinis, is karto galima atpazinti Radausko eilerascius, jie nuo kitu labai skiriasi
- Ikazkoks eilerastis apie rudeni mane suzavejo iki kaulu smegenu! o siaip nepatinka vienas dalykas jo kuryboje- griezti rimavimo remai.
- Rna, sitas eilerastis vienas is lengviau analizuojamu. takart patikejau tuo, kad sakoma, jei darai ta, kuo zaviesi pats, tai rezultatas visa bus lb geras nors siaip tai kai taisojo neaiskiai kokios mokytojos su nelabai aiskiais vertinimo kriterijais gali nutikti visaip na, va, o nerealiausias eilius tai LIUDESYS, KASTANAS PRADEDA ZYDET ir PASAKA
- RKa manote apie shita poeta? esate skaite? patiko? nepatiko? kurie eiliai labiausiai patiko? sitie, mano megstamiausi, tikrai nuostabus MIRTIES ANGELAS Jisai ateina per granito kiemą, Juoduos sparnuos pražilę plunksnos žiba. Paglosto medį, vandenį ir katę, Į dieną kaip į veidrodį pažiūri. Ir klanas dreba, nors nutilo vėjas, Ir katinas nuo slenksčio puola orą Kaip pelę. Medžio kraujas ima stingti, Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra. Naujagimiu pravirksta ąžuolinės Šimtmetės durys. Pro geltoną rūką Ligonio akys mato: laumės juosta Kvatojančiom papūgom byra žemėn. Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką, Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina, O angelas, į židinį įėjęs, Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom. KATĖS Čia gyvena persiškos katės, Nesirūpinančios vaikais. Kambarys, jų kūnus pamatęs, Ėmė klotis lėtais šilkais. Jos nuėjo per kilimo taką Ir ištirpo šilko klane. O nuo sienų muzika teka, Susikaupus ąsočio dugne. Natiurmorte, sklaidydamas tamsą, Tyliai liejasi žemas do. O vandentieky tragišką Brahmsą Repetuoja pamišęs vanduo. Pergamentu apvilktas tomas Zaratustrą cituoja sapne, Ir praeina katės fantomas, Atsimušęs šilko klane. VAKARO STEBUKLAS Mane nuliūdino ta rudenio diena: Beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo Ir juodo traukinio mechaniška daina, Tačiau į vakarą stebuklas priartėjo, - Vanduo apsirengė melodija kuklia, Pabudusi šviesa į šaltą srovę metės, Švelnių atodūsių šilkiniam patale Bučiavo angelo krūtis nepilnametės. RAUDONI MEDŽIAI Raudonų medžių kaip sargų Apstotas nerandu sau vietos. Kiekvieną rudenį sergu Nostalgija ne šios planetos. Tu nusiminęs nueini, Tu liūdną savo žingsnį lėtini, Naktis, galinga ir švelni, Tau duoda rūbą fioletinį. VENECIJA Jie bangoj pakyla iš lėto Paauksuoto stiklo tvane: Ticianas ir Tintoretto Ir gondolų juoda minia. Gedulingi gondolų kūnai Girdi šauksmą mirties balsų. Ties kanalais mato lakūnai Vario arklius tarp debesų. Iš lėktuvo iššokęs, angele, Nuplasnok vandenų keliais Ir išgirsi beprotę anglę: \"What a beutiful British place\". Stangrūs vėjai prie burių limpa, Saulė rodo kelią laivams, Vandeny dainuojanti nimfa Šypsos savo akliems dievams. O dievai nesupranta juoko, Net akliems žiūrėti skaudu: Marmurinėm sraigėm barocco Šliaužia klasišku fasadu. ŽIEMOS DAINA Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais, Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais, Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais. O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko Ir skambėdamas bėga pusnim neramus, Bet negali daina prasimušti pro sniegą Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus. VAKARO LIETUS Švelnų, liūdną lietų Vakaras paliejo. Tūkstantis poetų Laukė ir tylėjo Ir bijojo: lietūs Skleidę liūdesį paliaus, Eilėse neradę vietos, Vėl į dangų nukeliaus. ŽIEMOS PASAKA Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai. Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne. Taip kvepia princai ir kirpėjai, Taip kvepia vakaras sapne. Žiūrėki: linija pro stiklą Praėjo posūkiu tyliu, Rami šviesa pro švelnią miglą Čiurlena pieno upeliu. Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. Žiūrėki: baltas sodas minga. Nugrimzdo žemė praeity. Įspėk, kas eina? Neįspėjai: Ateina princai ir kirpėjai, Balti karaliai ir kepėjai, Ir šlama medžiai apsnigti. LAUMĖS JUOSTA Einu per lauką ir regiu Laumės juostą ant rugių. Drėgnoj erdvėj - varinės vielos. Ant jų linguojas paukščių sielos. Nudžiugę šnekasi ir čiulba Aplinkui telegrafo stulpą Numirusį ir septyniom Spalvom pakyla ties galvom Ir skrenda alpstančias drugiais Į laumės juostą ties rugiais. DVASIŲ BALADĖ Girios senos kaip vandenys. Samanos. Klaidžios pasakos kurčio pušyno. Miško dvasios, kur kalba nesąmones Ir kurios savo vardo nežino. Jos užgimę audroj vakarykštėje, Išsivertę iš degančio kelmo. Jas griaustiniai maurodami krikštijo, Joms durnaropės byra iš delno. Apsisiautusios rūkstančia tunika, Kaukia jos per miškų karaliją Ir išgąsdina vaiką ir kunigą, Kurie velnio ir angelo bijo. Jos paukščiuką nuo epušės nuspiria, Nugramzdina į vandenį - nuogą, Pamaitina gyvatę ir musmirę, Prinokina nuodingąją uogą. Jos nutūpusios užburia ąžuolus (Iš tų medžių bus pjaunamas karstas) Ir murmėdamos maišos kaip mašalas, Ir į dūmus pavirsta jų barzdos. Girios senos kaip vandenys. Samanos. Klaidžios pasakos kurčio pušyno. Miško dvasios, kur kalba nesąmones Ir kurios tikro Dievo nežino. GEGUŽIS Naktį griausmas topolį spiritu palaisto. Žemėj sklinda karštas kvapas nuodėmingo vaisto. Garsiai - kaip granatos - sprogsta pumpurai. Jau iš anksto matos: baigsis negerai. Miškuose šaltiniai muša kaip šampanas, Krūmuos griuvinėja pasigėręs Panas. Žemė ūžia bitėm, žaidžia vabalais, Upėj plaukia debesys putotais gabalais. Plazda žalios telegramos vieškelių stulpuos, Ir numirėliai neramūs gieda žydinčiuos kapuos. SAULĖLYDIS Sumaišęs vėją su vynu, Išgėręs, gatvėmis einu, Ieškodamas lengvos širdies, Linksmos, karališkos mirties. Į dangų bėga kaminai, Per dangų nuskrenda varnai, Veidai dainuojančių draugų, Drugiai iš moterų plaukų. Padangė liejasi variu, Aš orą degantį geriu, Man graso peiliai žiburių, Aš jokio ginklo neturiu. Aš ieškau šypsančios mirties. Kas rojun kelią man nuties, Ateiti laimei įsakys, Užmerks nustebusias akis? DAINOS GIMIMAS Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos, Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta, Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą, Ir skamba medyje melodija tyli, O aš klausausi jos ir užrašau smėly, Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju, Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos. PAPRASTOS DAINOS Kai aš prisimenu anas dienas, Rašau be galo paprastas dainas: Apie auksinį tėvo gryčios stogą Ir apie derlių, gerą arba blogą. Ten kaip žiedai margavo aviliai, Lietus į žemę sunkėsi giliai. O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė, Juos kirto laikas, o jie kirto girią. Bet jie žaliavo, kaip ir ta giria, Ir jie dainas dainavo vakare, Pareidami iš lauko į namus, Ir švietė jiems saulėlydis ramus, Ir suko girnas jiems galingas vėjas, Vyresnis brolis, jiems padėt atėjęs. SUGRĮŽIMAS Pasikalbėjau su dievais Ir vėl į žemę sugrįžau, Ir vaikštau skersgatviais kreivais, Ir vėl eilėraščius rašau. Danguj saulėlydis geltonas, O aš į žemę sugrįžtu, Kur groja senas patefonas Ir kvepia liepos ties paštu. SAPNAS Aš sapnavau peizažą lyg El Greco: Danguj, žalsvam stikliniam debesy, Atsispindėjo kalnas ir šviesi Žaibų srovė, - ir nebebuvo nieko, Kas skirtų žemę nuo dangaus. Many Taip pat atsimuša kalnai ir upės, Ir supas paukštis, ant šakos nutūpęs, Ir plaukia žydros žuvys vandeny Manosios sielos. Vaikščioju po rojų Ir giesmes angelo paskui kartoju. ATRADIMAI Aš ieškau, nieko nepametęs. Randu žodžius, randu rimus. Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs. Aš vaikštau vienas, neramus, Neprijaukinamas, kaip katės. GIRTUOKLIS GRĮŽTA NAMO Kai tu, šventa šeima, ilsies, Girtuoklis vidury nakties (Jo klauso liepos ir vežikai Ir neužmigę katalikai) Dainuoja apie mergeles, Ir darželes, ir rūteles. Jam grindinys kaip ratas sukas, Jį stumdo lempų spinduliai, Ir mažas auto kaip šuniukas Jį puola, lodamas žaliai. Jis mašinai per snukį duoda: \"Daugiau nebenorėsi lot!\" Bet auto meta jį į juodą Klaną ir pradeda kvatot. Jis mašinos juokų neboja, Klane gulėdamas dainuoja. Dainuoja apie žirgelius, Ir mergelius, ir darželius Girtuoklis vidury nakties, Kai tamsta, angele, meldies. LAIŠKAI SAU PAČIAM Vos liesdamas daiktus ir žmones, Aš laikausi pats už savęs Ir einu be dangaus malonės Per pasaulio gatves. Ir kažin kur rieda vežikai, Ir kažin ką loja šuva, Ir kažin ką plėšia plėšikai, Ir kažin kam ritas galva. Mus nelaimės veja, kaip aras Veja bėgančią avį laukais. Bet nei badas, nei maras, nei karas, Nei pragaras mūs nepakeis. Negaliu nė vienam padėti Ir padėti man neprašau. Negaliu nežydėt, neliūdėti Ir sau laiškus - eiles rašau. NAKTINIS PASIMATYMAS Šlapioj žolėj prabėgo fortepijonas. Akordų smūgiai nukrėtė rasas. Šlamėjimą girdėjo šventas Jonas, Tvankiems šilkams nuskridus į dausas. Kapuos kvepėjo vos numiręs šienas. Jame klajojo lepūs kvėpalai Moters. Nuo debesio lelijų pienas Tekėjo žemėn, ir vėlai Išgirdę muziką, kuri nutilo, Jie nusigando vienumos, - O ji kaip juodas potvynis pakilo Iš begalinės gilumos. MERGAITĖ BĖGA Į MŠKĄ Pavasaris, per veidą mušdamas Visiems, kurie nenori keltis, Kaip garvežys per mišką ūždamas, Per upę plaukdamas kaip valtis, Pavirsta kaime į lakštingalą. Ją mėnuo sveikina geltonas. O ji nakties auksinį inkilą Suvirpina sidabro tonais. Ji gieda žaliose šakelėse, Jos balsas veržiasi į klėtį, O klėtyje mergaitė keliasi, Nebegalėdama gulėti. Išeina. Eina mėnesienoje, Žėrėdama žaliais plaukais, O jos šešėlis plaukia sienoje Ir lūžta, bėgdamas laukais. Pelėda girioje kvatojasi, Berželiai šviečia žalumu. Mergaitė, ligi šiol bijojusi, Dabar bučiuoja su džiaugsmu. UNDINĖS Koksai lieknumas tų žalių Bangoj linguojančių žolių! Miškų bedugniai ežerai, Undinių tylūs kambariai. Žali miškai, žali takai, Ir žalios akys, ir plaukai. Pamoja tirpstančiam stikle Ranka nežemiškai žalia, Tyliai nuaidi vandeny Daina liūdna, daina švelni, Ir tu į vandenį eini. Ir plakas ratai, ratai, ratai, Ir eina metai, metai, metai.. Miškų bedugniai ežerai, Nieks nesuras tavęs, tikrai. PIRMOJI NAKTIS Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė, Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo, Ir kaip auksinė didelė katė Per krūmus mėnuo į medžioklę ėjo. Ką sakė nesuprantami kvapai, Mums nemokėjo spinduliai išversti. Užmerkusi akis, tu nusilpai, Ir tavo angelas pradėjo verkti. KRAUTUVĖLĖS PADAVĖJA Mergaitės veidu teka ašaros: Mylėjo, prisiekė, nerašo. Negalima grąžinti vasaros, Ir ji rankas ant slenksčio grąžo. Sugriuvo pilys, mirė pasakos. Miestelis rudeniu patvinęs. O krautuvėje - virvės, pasagos Ir vinys, vinys, vinys, vinys. KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT Velniop nueina aukštas menas, Ir nebegalima liūdėt, Kada pavasarį kaštanas Už lango pradeda žydėt. Jis verčia lyti karštą lietų Ir pūsti vėjus iš pietų, Jis žydi taip, kad išsilietų Kaip upės širdys iš krantų, Kad nuo stalų nulėktų knygos, Kad alptų tvankūs vakarai, Kad imtų siausti tokios ligos, Kurių nežino daktarai, Kad viskas degtų ir putotų, Kad paukščiai švilptų, kol užkims, Kad naktį motinos raudotų, Namo negrįžtant dukterims... O medžiuos dega tylios žvakės - Baltuos žieduos rausvi taškai, - Ir pareini namo apakęs, Ir plunksna rašalą taškai. NAKTIES KELEIVIS Vidunaktis miestą fantomą Aptaškė krauju ir ugnim, O skliauto bedugnį aksomą Subadė auksinėm vinim. O žemėje vieškeliai liejas, O vieškeliais eina žmogus, Pametęs gatves ir alėjas, Pamatęs lankas ir laukus. Jam moja pražydus šakelė, Žiedų ir kvapų kupina, Ir nušviečia plaukiantį kelią Auksinė nakties šypsena. DVI ŽVAIGŽDĖS Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos, Mirgėjo pro gauruotą mišką, Ir jų plonutės, šviesios rankos Žaliais lašais aptaškė viską. Paskui jos tyčia ėmė kristi, Staiga ant debesio sustojo, Ir, prisiminę kūdikystę, Žili miškai nusišypsojo. VAKARAS Vakaras. Nereikia nieko, Tik sėdėti ir žiūrėt, Kaip ta saulė mus palieka, Ir lyg vakaras žėrėt. Ir matyt, kaip upėj gluosnis Atsispindi ir lanka, Ir kaip žemę ima glostyt Šilto vakaro ranka. Ir girdėt ties galva skrendant Nepažįstamus paukščius, Ir matyt į naktį brendant Kažką murmančius medžius. Taip sėdėti ir žiūrėti Be jokios, jokios minties Ir jau nieko nenorėti, Nieko, nieko, net mirties. SENELĖS DARBAI Senelė dreba, ji pasenus baisiai Ir apsivilkusi labai blogai, Bet, jai ištiesus ranką, krenta vaisiai Ir miršta kunigai ir ubagai. Senelė papirosus perka kioske, Ji tiesia ranką prie dėžutės mėlynos, gražios. Bet štai į kasą veidu krenta senas Joškė, Jis niekuomet jai nebeduos grąžos. Senelė nori aplankyt gimtinio kaimo obelis. \"Greičiau važiuokit, juk naktis šviesi!\" Staiga į medį trenkia automobilis, Ir senė juokias po sudužusiu taksi. Senelė beprotė dainuodama po aikštę sukas. Vaikai į senę mėto akmenis, šukes. O naktį suserga staiga berniukas, Ir po savaitės reikia degt žvakes. Senelė elgeta prie gryčios stovi susigūžus. Daržely žaidžia saulė ir drugiai. Senelė prašo šeimininkę duot drabužių: Ji apsivilkusi labai blogai. PATEFONAS Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą, Ant primuso užkaitus, virti, - Susirgus džiova, Violetta operoj \"La Traviata\" Drauge su primusu dainuoja apie mirtį. Tai nuteikia gerai to namo šeimininką, Jam arbata stipri, o muzika švelni patinka: \"To džiaugsmo niekas nepažįsta, Tiktai jautrioji siela mano, Kada plokštelėje pragysta Koloratūrinis soprano!\" Už lango rieda žvaigždės, rudeninės, sunkios, O toji muzika pro šalį sienoj sunkias. Tas balsas draskosi, prie lubų pasikėlęs, - Skambi agonija nežemiškų kančių, - Upelis tragiškas jausmingos muzikėlės Per erdvę liejasi lig tylinčių žvaigždžių. VASAROS NAKTIES SAPNAS Vakare, man beveik užmigus, Kai dar šviečia lempa šalia, Bet ant stalo jau miega knygos Ir medinė varlė žalia, O kažkur apačioj, pas kaimyną, Senas laikrodis din din din, - Man pakvimpa pražydę kmynai, Ir jų kvapas artyn ir saldyn. Aš matau, kaip ilsis pjovėjas: Žydros akys žalioj žolėj, Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas švilpiniuoja jo skrybėlėj. Aš matau, tarytum pro rūką: Man mosuoja ranka trapi Pernai mirusio piemenuko, Meškeriojančio paupy. Jis mane nusimaudyt kviečia, Plonas balsas šaukia mane, Ir numirėlių saulė šviečia Jo veidą mano sapne. PRIEBLANDA Nuo apsnigto suoliuko pasikėlei, Ant sniego medžių mėlyni šešėliai. Ir varpas migdo tolumas ramias, Ir sklaidos dūmai po dangaus gelmes. O toj gelmėj pavargęs vėjas skrenda Ir gailiai švilpia ir draugų neranda. Ir tu per sniegą temstantį brendi, Ir tu kaip vėjas nieko nerandi. Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti, Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti. Ir vien tik rankom nosinę draskai, Ir draikos vėjyje žili plaukai. PASAKA Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono, Pro užrakintas geležies duris, Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną, Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris, Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia, Pro gnomų požemiuose suneštus turtus - Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė, Ir mirga margas spindulių lietus. Septynias mylias žengia vaiko koja. Našlaitės neliečia vilkai pikti. O Eglės broliai dalgiais sukapoja Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty. Voras su trupiniu į dangų kelias. Kalba akmuo ir medis nebylys. Ir ieško laimės, ant aklos kumelės Per visą žemę jodamas, kvailys. Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu. ANTROS RŪŠIES RESTORANE Čia pasigėrę net apmušalai: Gėlelės, porom einančios kvailai, Svyruoja girtos takeliu siauriausiu. \"Kur jos keliauja?\" - juokdamasis klausiu. Girtuoklių galvos ritasi stalu, Ir aš akis pakelti vos galiu Tenai, kur lempos suka dūmų gūžtas Ir patefono ilgesys sudūžta. Aplink medūzos. Argi vandenin Aš pakliuvau? Neleiskit žaist ugnim! Girtuoklis šypsosi, kažką dainuoja Ir stengiasi padegti stalo koją. Kvadrato rėmuos, po stiklu, gelmėj, Kurią auksuoja žiburio dėmė, Žydėti baltos rožės nesidrovi. Kažkokia moteris prie stalo stovi. Melsvai ne akys žydi, - paakiai. Prie primuso raityti jos plaukai. Nuvargusi, dažyta padavėja. Gėlelės girtos sienom griuvinėja. LIŪDESYS Pro pageltusį lempos lavoną Skrenda sapnas ir meta ant kranto Mano sielą - į debesio foną, Kaip paveiksle kažkokio Rembrandto. Liūdesys iš tamsos išsilaužia Ir sukausto man plaukus ir burną, Kaip vidunaktis gęstantį laužą, Kaip žiedai sidabrinį Saturną. O naktis nejudėdama bijo, Kad nuo smūgio numirt nereikėtų, Nes iškėlė ugnies kalaviją Horizonte auksinė kometa. Tyliai gieda liūdėjimo rūmuos Seno ilgesio jaunos undinės, Ir srovena giesmės nemarumas, Ir esu kaip žvaigždė begalinis. PASIUTĘS ŽYDĖJIMAS Žiliems - auksinės sukaktys. Jaunieji - vynuogynuose. Bet jie visi vidunaktį Skandinos ir skandinasi. Pro numirimų sūkurį Skrendu, krentu griaustinyje, Nes nėra laiko lūkuriuot, Nes dega visos linijos. Akim ir lūpom paimu Žydėjimą pašėlusį, Klajodamas po kaimus Birželio debesėliuose. Nuo liūdesio lig ilgesio Degsiu iliuminaciją, Visas erdves pripildysiu Gelsvos ugnies akacijų. Po mano žirgo pasagom Plaukai nakties įsirpusios. Renku girtuoklių pasakas Ir kurtizanių virpesius. SENMERGĖ Danguj dega žvaigždė Venera. \"Meilė tartum mirtis stipri\". (Saliamonas, Petrarca, Baudelaire\'as.) O man - trisdešimt ketveri. Koks dangus pavasarį blaivas! Naktimis - lakštutė solistė. Su tarnaite eina kareivis Ir studentas - su gimnaziste. Parke visos poros apanka, Vaikšto neregės ir neregiai. Meilės medų nuo lūpų renka Mėnesienoje - kaip drugiai. Aš - viena. O, žvaigždėtos ietys, Nužudykit ilgesį mano! Ach, reikėjo man ištekėti Nors už to nuplikusio senio. Rankos glamžo suknios dirželį. Pasikart - labai negražu. Gal mašininke baigti amželį Ir su pensija mirt pamažu? Mylimiems ant dangiško kelio Vis daugiau naktis saulių prižeria. Rytoj gausiu ciano kalio, Reiks nueit pas brolį provizorių. STOTIES VIRŠININKAS Į tuščią peroną, Kur žiburio saulė atvėso, Kepurė raudona Išeina sutikti ekspreso. Jis sumina naktį ir sniegą, Ekspresas besotis. Sukaukęs prabėga Pro skambančias gelžkelio stotis. Ir stovi perone bejėgis Žmogus, kurs užmigt neprivalo. Jis žiūri į bėgius, Į blizgančias juostas metalo. Vidunaktis dreba, Ir plienas į geležį trinas. Padangėje kaba Mėnulis ir kreivas žvaigždynas. Iš tuščio perono Į garvežio žiežirbas žiūri Pro žiburio šviesą geltoną Raudona kepurė.












