Elenos eiles aš galėčiau palyginti su Jurgos Šeduikytės. Tiesiog jos geros, aukštesnio lygio lietuviško popso dainininkės. Štai pavyzdys: Kai skęstu tarp žydrų žydrų akių, Aš šypsausi 😃 ir verkiu :``( Kai tu kuždi į ausį tuos žodžius, Aš šypsausi ir tikiu, Paklausi, kaip grąžinti tuos metus, - Aš šypsausi, - jų nebus, Paklausi, ar aš lauksiu, - aš tyliu... ir šypsausi. Pried.: Viskas, ką turiu, - tai tavo rankos Viskas, ką turiu, - malda į dangų, Ir vėjui aš tariu - surask man laimę, Nes negaliu be tavęs, nega-a-a-liu. Kai lapai tyliai gelsta po langais, Aš šypsausi - tai praeis, Ir kai mažiausiai laukiu, vėl lietus, Aš šypsausi: jis kaip tu. Ir aš jo tyliai klausiu: "Ar ilgam?", - Ir šypsausi, o jis - man. Mažyti, pasakyki ir eisiu. Ko šypsaisi? 😃 Viskas, ką turiu (Elena Puidokaitė-Atlanta)