2019 m. albumų top 20. tęsinys

12. Alcest – (Spiritual Instinct) - Protection , Sapphire , Le miroir.  Alcest mano interesų rate užima ypatingą vietą. Post rokas/ metalas, o tuo labiau shoegazing man dar nesenas reikalas. Supažindino mane su šiuo požanriu mūsiškiai No Real Pioneers,  švedų instrumentalistai pg lost ir  prancūzai Alcest Velnio Akmenyje. Gyvas vaizdas ir atlikimas daro giliausią įspūdį, tad Alcest albumas man jau iš dalies imponavo dar jo neklausius. Po singlų pasirodymo žinojau, kad albumas patiks. Taip ir buvo, o tie singlai – ypač. Alcest dabar groja mažiau melancholišką ir kiek impulsyvesnę muziką. Melodikos savitumas išliko tas pats, lengvai atpažįstamas. Le miroir į pirmą vietą išsimušė paskutinę akimirką, nes ji man labiausiai skiriasi nuo Alcest trade mark skambesio. O ir dainos tekstas vertas Polio Verleno plunksnos – jautri gamtos ir asmens būsenos sintezė. Daina puikiai tinka norint patirti transą ar paskrajoti debesyse.

13. Cosmograf – (Mind Over Depth) – Sharks, Godspeed, Goodbye To All Illusions. Albumas pasisuko paskutinę akimirką, tad klausytas vos porą kartų, bet ir to pakako atrinkti 3 dainas. Iki šio albumo esu girdėjęs gal 3-4 Cosmograf dainas ir man rodos, kad tai buvo prog rokas. Mind Over Depth mano ausiai klausosi kaip progmetalis be imantrių gitaros soluočių ar vokalisto balso fenomenalių galimybių. Viskas labai žemiška, jokio šokiravimo. Bet triukas tame, kad pasijunti kaip lyg būtum juos anksčiau girdėjęs ir tik truputį primiršai. Štai pasirinktoji Godspeed savo įžanga man atminty atgaivino  Džono Polo Džonso melotrono partiją Led Zeppelin dainoje No Quarter. Goodbye To All Illusions turi pinkfloydiško The Wall fono. Sharks asocijuojasi kaip hibridinė Black Sabbath ir Bowie apraiška ir ta daina labai mažu balu nusileido Godspeed. Įdomus faktas, grupė niekur neskelbia dainų tekstų.

14. Rotting Christ – (The Heretics) - The Raven. Paskutiniai Rotting Christ albumai pamažu bet pastebimai suka grupės ienas prie folk/etno juodmetalio. Pastebėjau, kad daugeliui muzikos kritikų toks poslinkis atrodo kaip išdavystė ar nuosmukis. Niekaip neįžiūriu dekadanso tame, kad grupė nori keistis. Nenuostabu, kad Kilkim Žaibu prisiviliojo Rotting Christ į savo fiestą, jų muzika dabar visiškai atitinka festivalio formatą, kaip ir Velnio Akmens palengvėjusį toną. Albumas Heretics mažiau užsipuola organizuotą religiją, tonas sušvelnėjęs iki sentencijų: „Tie, kurie gali priversti jus patikėti absurdais, gali jus priversti vykdyti žiaurumus“. Dainos daug kur prasideda tekstų deklamavimu kur fone skamba etnografiški chorai. Black metal gitarų dūzgimas sieja albumą su ankstesniais grupės darbais. Mano išsirinkta be konkurencijos daina Raven yra pilnos Edgaro Alano Po poemos Varnas adaptacija. Tuo nulemta pasirinkimo laisvė -  poezijos ir muzikos sintezė, kokią daro  grupė In The Nursery albume  Anatomy Of A Poet arba Rufus Wainwright su Šekspyro sonetais, man yra bambonkė.

15. Rome – (Le ceneri di Heliodoro) - yra Neofolk, Dark Folk, Martial Industrial stiliaus muzika ir link tokios pajudėjo Rotting Christ. Rome tame jau specializuojasi daugiau kaip 10 metų. Sunku mėgti tokią muziką, bet edzkaa1 ją mėgsta ir aš, karts nuo karto pasiknisantis po man įdomių music‘o narių klausomą muziką, užsiroviau ant Rome. Tai tokio lygio muzika kokią Swans arba Tom Waits pagamina. Šis albumas -  istoriškai politizuotas neofolkas atliekamas tiek akustinėmis  gitaromis, tiek orkestro. Labai sveika paklausyti tokio tipo muzikos, - praturtina pojūčius ir praplečia interesų ratą. Pasirinkta daina Uropia O Morte turi stipriai germanišką melodiją, atliekamą labai kukliomis pajėgomis ir todėl dar labiau panaši į demonstracijos kolonoje skambančią patriotinę dainą. Pseudoitališkas dainos pavadinimas Uropia – neologizmas išvestas iš žodžių “utopia” ir “Europe”. Taigi, gautųsi taip:  „Europietiška utopija arba mirtis“.

16. Rival Sons –(Feral Roots) - Look Away. Rival Sons didelio pasisekimo sulaukusi sunkaus roko grupė, nevengianti rokenrolo ir bliuzo. Albumas Feral Roots nominuotas dviem  Grammy 2020. Kieta, taškanti muzika su gerais rifais ir stipriu vokalu, įsimenančiomis melodijomis. Kodėl jis mano topo antroje pusėje per vidurį? Ogi labai jau stiprūs progerių albumai, ir aš jau po truputį atauštu nuo hard roko, nes daugiau dėmesio pradėjau skirti visokiam metalui ir naujai klasikinei muzikai. Dėl tų pačių priežasčių DeWolff koncertinis geras albumas netilpo į top 20. Betgi daina  „Look Away“  griaunanti iš klumpių visais aspektais. Ji garantavo albumui nors kuklią bet vis gi vietą.

17. Papa Roach – ( Who Do You Trust? ) Top of the World metų pradžioje pasirodęs albumas buvo greitai užklotas lyg iš gausybės rago pabirusių įdomių naujienų. Šiaip albumas Who Do You Trust? išlaiko stabiliai aukštą Papa Roach lygį.  Daug nu-metal grupių užgeso, o štai Papa Roach rengia pritrenkiančius koncertus kryžmindami hip hop‘ą su metalu. Albumas Who Do You Trust?, turėdamas nemažai gerų dainų, neišvengė ir fillerių. Muzika ekspresyvi (o kaip gi kitaip?) atspindi visą grupės repertuarą, užsitvirtina pozicijose. Tarp 5 (Not the Only One, Who Do You Trust?, Problems, Top of the World, I Suffer Well) labiausiai užkabino Top of the World. Tai gan paprasta daina, kur repo posmeliai persluoksniuoti itin mielu refrenu „On top of the world...“ su galingu bosu ir trumpais gitaros išpuoliais. Man ir pačiam keista, kad pasirinkau repuojančią dainą, o ne baladę „Problems“, ar punkišką „I Suffer Well“, ar komiškas nu-metal‘iškas „Not the Only One“ ir Who Do You Trust?“. Patinka Kobis, štai ir viskas. Nuoširdus darbštuolis, kuriantis gerus paprastus tekstus ir keliančią nuotaiką muziką.

18. Slipknot – (We Are Not Your Kind) – Unsainted, Solway Firth. Slipknot nebuvo mano grupė, bet daina Killpop pakeitė mano požiūrį, ir dabar surasiu laiko paklausyti juos plačiau. Ką gi, pradėjau nuo galo ir įspūdis yra. Nu-metalis dar kepestuojasi, kiek pakitęs, prisitaikęs, bet gyvas. Groove metal pajėgos itin taiso padėtį. Albumas man kažkoks sujauktas (Nero Forte, Critical Darling), bet kritikai labai palankiai vertina šį darbą. Na, aš daug nesigilinau, tiesiog užguliau videklipus ir išsirinkau Solway Firth. Pradžia toč toč Puscifer  „Green Valley“ tema, kurią netikėtai užgriūna Static-X agresija ir tokios ekspresijos persunkta mašina traiško kiaušą, plėšo būgnelius, visiškas susinaikinimas. Dar pliusą duoda vizualinis dainos pristatymas. Dainos tema apie nepaaiškinamus reiškinius, kaip galimas mistifikacijas.

19. Korn – (The Nothing ) - You'll Never Find Me. Sunku vertinti net ir po trečios perklausos. Dainos, kad ir geros, neišlaiko tos įtraukiančios jėgos iki dainos galo. Imu blaškytis, klaidžioti ieškodamas sąsajų su ankstesniais Korn albumais. The Nothing vėl turi skausmo persmelktų dainų, kaip pirmuose albumuose. "The end begins" ir "Surrender to Failure", bei "Finally Free" su "This Loss"vienija netekties išgyvenimas. Džonatanas palaidojo žmoną ir savo mamą berods prieš metus, tad tragedijų jam per akis. Albumas kažkoks lengvai sunkus, nepatogus, jaukiantis mintis. Atrankoje dalyvavo You'll Never Find Me, Can You Hear Me ir This Loss. Be vargo laimėjo You'll Never Find Me. Davis neapsieina be asmeniškumo, jis dainoje išpažįsta savo asmenybės neprisitaikymą aplinkai, savo keistumą ties autizmo riba. Jis yra „nematomas“ kitiems, jo niekas nesupranta. Visa ta skaudi situacija išreikšta gaužiantis ir šnabždant, paskui nervingai desperatiškai pratrūkstant. Ir tai kartojasi. Labai įtikinama.

20. Marillion – (With Friends From The Orchestra) - ESTONIA (gyvai 2019) , FANTASTIC PLACE (gyvai 2019) , THE HOLLOW MAN (gyvai 2019). O štai mano numylėtiniai su misteriu h priešaky ir su draugiška styginių kvarteto pagalba. Į galą todėl, kad ne naujas materiolas. Styvas Haketas buvo nusipelnęs dar labiau, bet vis tiek netilpo. Stūmiau jį po truputį galan, įterpdamas įvairesnio plauko muzikantus, tačiau Marillion man šventa karvė, juolab, kad atseit koncertinis albumas su kameriniu orkestru gavosi aukščiausio techninio lygio. Dainos parinktos panašaus kalibro ir nuotaikos, todėl klausantis ištisai kiek atbunki. Bet pavieniui jos nuostabios. Vien Estonia gniaužia kvapą, perpildo jausmais. Nauja senos medžiagos redakcija-ne redakcija, tiesiog spalvų sutirštinimas pasiteisino 100%.

Štai tokios tokelės, topas prikimštas, tik užrišk, bet nesinori. O kur Hackett‘o „At the Edge of Light“, kur Lacuna Coil „Black Anima“, verta 5-tuko? Vieną paaukojau dėl įvairovės, kitą – pražiopsojau. Nekeisiu nieko, lai būna kaip yra. Tačiau pirminėje atrankoje dalyvavo dar 7 labai verti albumai, turintys po vieną man itin patikusią dainą.

Paguodos top 7

21. Rammstein – Deutschland. Videoklipas klipų nominacijoje nr. 1. Muzika kraujyje, žodžiai nuo vaikystės iš balabaikos:“ Deutschland, Deutschland über allen, kaba Hitleris sušalęs“, - iki šiol ausyse.

22. Batushka - Hospodi (Господи)  - Liturgiya. Negražus ir kvailas skandalas Batiuškos stovykloje. Betgi panašių būta ir tarp Yes bei Pink Floyd narių. Garsus vardas tai prekinis ženklas, tai 50% sėkmės. Batushka (Krysiuk) Hospodi bando sekti savo pirmtako Batushka – Litourgiya (Krzysztof Drabikowski) gairėmis ir jam iš dalies pavyko. Yra black metal gitarų šuorai, yra superiniai bažnytiniai chorai, yra tas pats vokalas bet nėra pasitikėjimo ir yra išankstinis publikos neigiamas nusistatymas. Tai iliustruoja youtube: 791 like ir 1.1K dislike. Tačiau Spotify platformoje padėtis atvirkščia. Ten True Batushka turi 597 sekėjus, o atskalūnas – 870. Aš klausau Spotify ir ten Батюшка – Панихида albumo įkelta tik 1 dainą, tad dar nesu to albumo girdėjęs. Kaip ten bebūtų, man šis albumas susiklausė, o baigiamoji Liturgiya pažėrė visą saują skruzdėlių už kaklo.  Geras sakralinis blekas, nepa...pypt, kunigėli.

23. Broods – (Don‘t Feed the Pop Monster) - Why Do You Believe Me? Administravau, taisiau kažką tos grupės diskografijoje ir lygiagrečiai pasileidau tą albumą – labai patiko jo pavadinimas. Naujos Zelandijos indie electronic pop duetas žaismingai aptakiai radio friendly stiliumi čiurleno pro šalį, tik staiga, labai švelni, atsargi, be galo trapi ir graži melodija ant žemų- žemų elektroninio boso-būgno tonų nukrito į patį sielos dugną ir ten pasiliko. Vienui viena, nors perklausiau likusį albumą tikėdamasis panašaus deimanto, deja, tik vienas. Ačiū ir už tai, Broods.

24. Possessed – (Revelations of Oblivion) – Dominion. Grupė su 35 metų stažu, death krikštatėviai išleido pilno formato naują albumą, kai paskutinis toks darbas Beyond the Gates buvo išleistas 1986-ais. Kur jie buvo užšaldyti?  Be ironijos, Revelations of Oblivion drąsiai galima prirašyti 1987 metus, nes death stilius, pakeistas į thrash antrame albume, trečiame sėkmingai eksploatuojamas toliau nuo ten, kur buvo sustota.  Per tą laiką išmirė grupės gerbėjai, o Possessed kaip agurkėliai. Laiko mašinos egzistavimas įrodytas. Pasirinkimas kliuvo Dominion bent šiek tiek kitokiai toje vienodybės jūroje. Būtų tikusi bet kuri kita, nes dainos neįtikėtinai nuo vieno kurpalio, o kurpalis - Gucci.

25. New Years Day – (Unbreakable) - Come For Me, Poltergeist. Kaliforniečiai nu-metal stiliumi ir kovingu šūksmu „prie ginklo!“, palydimo sintezuoto mechaninio ritmo užpildė visą savo ketvirtą albumą. Kažką vieną iš to išgirsti tikrai yra visai neblogai. Kodėl ne atidarančiąją, ji puikiai demonstruoja kur stovi New Yers Day.

26. DeWolff – (Live & Outta Sight II) - Deceit & Woo (gyvai 2018 - 19). Neneigsiu, kad čia veikia išankstinis mano prielankumas. Ko gero Velnio Akmenyje skambėjusios dainos yra  šiame albume. Bent jau Deceit & Woo tikrai, ją gerai menu. Atgal į 70 –uosius į psichodelinio roko glėbį pas teksasiečius ar į Alabamą. Velniškai veža archajiški vargonėliai, berods Hammondas.

27. Tarja Turunen – (In the Raw) - Goodbye Stranger. Nežinau, albumas yra išgirtas, bet man pasirodė gan vidutiniškas. Labai daug iš jo tikėjausi, žinodamas kad bus takelis  Blade Runner – Tears in Rain.  Balsas niekur nedingo, daug kolegų pagalbos, bet stilius nebe gothic symphonic metal, o karžkur šalia. Pasirinkau dainą Goodbye Stranger, kur dvi mano divos 2/4 ritmu marširuoja tolyn nuo Nightwish.  Viso gero Tuomai, nepažįstamasai.