Piramidės viršūnės detektyvas

Kol Kobra 11 eilinės serijos pabaigoje skamba King Crimson - In The Wake of Poseidon, kroatai nebedasikapsto iki baudinių serijos, nes sumanė įmušti įvartį ir dar įžuliai neleisti anglams išlyginti, o ant lovos guli atversta Adolfo Šapokos "Lietuvos istorija", mano visi smegenų centrai, atsakingi už savirealizaciją, yra glušinami troškiu liepos mėnesio oru, kai vidutinis deguonies, azoto, anglies dioksido ir baisaus nuodo, dihidrogeno monoksido, dujų molekulių greitis yra didesnis nei bet kurį mėnesį, todėl jos nusprendžia išnaudoti savo suminę kinetinę energiją atakuodamos tave. Greičiausiai vienintelis dalykas, kurį galiu dar realiai pritaikyti savo aplinkai apibūdinti, tėra kinetinis-molekulinis dujų modelis.

Aš bijau, kad kažkas realiai nukirto viršūnę nuo Maslow piramidės. Mokykloje vieni baisiausių stereometrijos uždavinių būdavo susiję su nupjautinėmis piramidėmis. Gražinkit viršūnę, kitaip vėl svarbiausia pasaulio piramide taps Cheopso! Iš kitos pusės man baisu, kad man pradėjo rūpėti tik teoriniai konceptai, smegenų mankšta ir vegetacinis gyvenimo būdas. Siūlau banano žievę, dvi nepanaudotas AAA dydžio baterijas ir Wishbone Ash – Argus dvigubą CD tam, kuris gražins Maslow piramidės viršūnę į savo vietą.

Yra tuščias gardas, kuriame visos kompleksinės sąvokos netekusios prasmės, nes informacinė to gardo talpa tėra keli bitai. Tėra momentinės kibirkštys, kurių informacija sunaikinama prieš ją realizuojant. Taip apibūdinčiau biosferą, kuriame dabar gyvena mano smegenys. Bjork sako biofilija, o mano sprendimų generatorius sako biofobija. Galbūt net abiotika. Vien tik pradedančiojo programišiaus neveikiantys kodai. Ir dar programa neparodo, kur klaidos...

Kol milijonai dihidrogeno monoksido molekulių virš mano odos ir kitų atseit biologinių terpių manyje programuoja rezignaciją su diskomforto būsena, moraliai aš degeneruoju, nes kažkas padarė didžiausią XXI amžiaus nusikaltimą – pavogė iš mane saviaktualizacijos troškimą. Kita vertus, ar aš šitą nonsensą, kuris iš dalies primena mano paauglystės dienoraščius, bet įtraukiantis ir naujų, dar nevartotų sąvokų, rašyčiau, jei nebūtų manyje nė trupučio tos piramidės viršūnės? Velniava, įstrigau painiuose sąvokų kloduose. Mano kolega man įrodė, kad aš nė velnio nieko nežinau nei apie Maslow, nei apie psichologiją apskritai, tai leisiu sau toliau degeneruoti pseudopsichologinėse plotmėse, palaipsniui besitransformuojančiose į psichotropines, toksiškas ir žudančias mano realybės suvokimą, veiklos troškimą, siekį tobulėti.

Šių nerealių kirmgraužų pastangos atsipirko: aš paveizėju į vieną ar kitą kompiuterio kamputį, paveizėju į vieną ar kitą knygos kamputį, įkvėpiu vieną ar kitą, dažniausiai negryno oro gurkšnį, ir taip einu miegoti. Ir po to vėl keliuosi su intencija daryti tą patį. Iš šitos biofobiškos, elektrifikuotos, siurbiančios mano energiją sistemos mane reiktų ištempti jėga, bet kas tą jėgą sukurs? Ir vėl viską turiu daryti tik aš, nes tasai, kuris man suteikė egzistavimo privilegiją šitoje polidimensinėje plotmėje, dar įdavė ir atsakomybės jausmą už savo egzistavimo privilegiją. Jei būčiau kvantfizikas, sakyčiau, kad gyvenu nuolatiniame potencinės energijos pertekliuje, bet būčiau naivus visais kitais aspektais, nes bet kuris turi teisę man pasakyti, kad niekas nenustatė, kas yra potencinės energijos perteklius, ir tu tiesiog bandai pateisinti savo pareigų, kurios idealiu atveju subalansuotos su tavo egzistavimo teisėmis, prastą realizaciją, kas ir sukelia disbalansą. Mes gyvename biosferoje, kuri iš mūsų siurbia energiją, todėl papildomos pastangos reikalingos balansui palaikyti ir tik taip galime pasiekti pusiausvyra su šia savo biosfera, savo gyvenimo sistema. Net su nostalgija prisiminiau savo vėlyvosios paauglystės bandymus sukurti sistemų teorija, kuri galbūt jau padėtų kalbėti apie šitą filosofinį būvį jau užregistruotomis sąvokomis, kita vertus, daug geriau, kai kalbi visuotinai priimtinomis, nors ir tau pačiam mažiau pažįstamomis definicijomis. Ir staiga dar labiau susivėli, kai supranti, jog nieks, tikrai nieks nepagaus šitų kvantfizikinių iliustracijų, net tu pats. Uždaras nesusipratimų ratas, vedantis į euforiją, kad parašiau pastraipą, kuri yra tokia beviltiška, kaip ir vilties nebuvimas!

Ir štai esu aš, su menamų kirmėlių pragraužtais menamais kanalais mano menamose smegenyse. Dėl pastarojo objekto menamumo dar nesu tikras, bet Einšteinas dėl visatos matmenų irgi nebuvo tikras, tai leiskite ir man pakvestionuoti fizinių objektų buvimą šitoje iškreiptoje polidimensėje erdvėje. Ir štai kodėl visa mūsų buvimo kvintesencija slypi abstrakčiuose objektuose – nes mintys gali paneigti daiktus, bet ar daiktai paneigs mintis? Net su skylėtomis smegenimis gali suvokti pasaulį geriau nei dvi AAA baterijos, banano žievė ir Wishbone Ash – Argus dvigubas CD kartu sudėjus. Ir kartu tai yra savęs aktualizacija, nes kurdamas pasaulį apie save, neišvengamai bandai suderinti ir save taip, kad barjeras tarp tavęs ir pasaulio būtų kuo mažiau slegiamas, kiek įmanoma trapus. Tai, ką aš dabar darau, yra savęs aktualizacija dėl savęs aktualizacijos atgavimo, nes tai atrodo kaip trūkstama jungtis tarp manęs ir pasaulio. Ir paradoksalaus inception‘o akivaizdoje aš suprantu, kad Maslow piramidės viršūnė ir yra kažkur mano smegenyse, įkritusi į kirmgraužą ir įstrigusi, tereikia ja sujudinti ir viskas vėl veikia. Kontakto trūkumas ir tiek. Bet remontas būtinas, kad kontaktas netrūkinėtų. Trumpo jungimo irgi nesinori.

Deklaruoju, kad mano savęs aktualizacijos jausmas yra dabar remonto būsenoje, kur iš esmės ir šis tekstas yra remonto dalis. Žinoma, kiekvienas remontas turi savo kokybės-kiekybės balansą, todėl biologiniai limitai verčia ši savo klaviatūros kankinimo aktą tučtuojau nutraukti. Laimei, pati klaviatūra negali mąstyti apie tai, apie ką dabar aš mąstau.