„Metallica“ buvo paprasčiausiai geriausia, labiausiai įkvepianti sunkiojo metalo grupė 9-ajame dešimtmetyje, atsakinga už tai, kad muzika vėl buvo sugrąžinta į Žemę. Vietoj to kad apsimestų ir žaistų tuomet populiarius roko žvaigždžių scenos žaidimus, grupės nariai kalbėjo ir atrodė taip, tarsi jie būtų „iš gatvės“. „Metallica“ išplėtė trešo muzikos ribas, panaudodami garsą ir greitį ne savo pačių užgaidų įgyvendinimui, o bandydami įgyvendinti savo įmantriai sukurtas muzikines kompozicijas. 1983-aisiais pasirodęs albumas „Kill 'Em All“ pažymėjo sunkiojo pogrindinio metalo gyvavimo pradžią, trešo metalo stiliui suteikdamas naują veidą. Su kiekvienu albumu, grupės grojimas ir dainų rašymas tobulėjo – James‘as Hetfield‘as išvystė savo atpažinimo ženklu tapusį ritminės gitaros skambesį, puikiai sutampantį su jo urzgimu, o tuo tarpu pagrindinis gitaristas Kirk‘as Hammett‘as tapo bene labiausiai ir dažniausiai kopijuojamu metalo stiliaus gitaristu. Smarkus, griausmingas ir kartu sudėtingas Lars‘o Ulrich‘o mušimas būgnais puikiai sutapdavo su novatorišku Cliff‘o Burton‘o grojimu bosine gitara. Po to, kai 1986-aisiais grupė išleido savo šedevrą „Master of Puppets“, vaikinus sukrėtė tragedija: Švedijoje jų gastrolių autobusas pateko į autoavariją, kurioje žuvo Burton‘as. Kai galų gale grupė nusprendė gyvuoti toliau, Burton‘ą pakeitė Jason‘as Newsted‘as – praėjus dviems metams grupė išleido ambicingą albumą „...And Justice for All“, sugebėjusį pakilti į Top 10-uką be jokios reklamos radijuje ir tik šiokia tokia „MTV“ pagalba. Visgi pagrindinis grupės prasiveržimas įvyko 1991-aisiais, kai pasirodė albumas „Metallica“ (dar vadinamas ir "The Black Album") – jame nuo ilgų kompozicijų buvo pereita prie labiau koncentruotų dainų, o tai lėmė, kad albumas pakilo į pirmą albumų topo vietą ir vien tik Jungtinėse Valstijose buvo parduotas didesniu nei 15 milijonų (o pasaulyje - 22 milijonų) kopijų tiražu. Grupė išsirengė į itin ilgas gastroles, kurios kelyje juos išlaikė beveik dvejus metus. Iki dešimtojo dešimtmečio, „Metallica“ iš esmės pakeitė sunkiojo metalo grupių taisykles, tapo šio žanro lyderiais, kuriuos gerbė ne tik fanai ir entuziastai, bet ir plačiosios muzikos įrašų pirkėjai bei kritikai. Nei vienai kitai sunkiojo metalo grupei iki tol nieko panašaus pasiekti nebuvo pavykę. Visgi, su savo vėliau, po „Metallica“ sekusiu albumu, 1996-aisiais pasirodžiusiu darbu „Load“, grupė prarado nedidelę dalį savo pradinių gerbėjų, mat pasuko labiau alternatyviojo roko pusės, kiek pakeisdami savo įvaizdį – sutrumpėjo jų šukuosenos, o įvaizdžiu rūpintis pradėjo Anton‘as Corbijn‘as. Nors albumas tapo hitu po savo pasirodymo tų metų vasarą – jis debiutavo topų viršūnėje ir vos per du mėnesius buvo parduotas trijų milijonų tiražu – didelė jų gerbėjų auditorijos dalis skundėsi dėl įvaizdžio pasikeitimo bei to, jog grupė nusprendė tapti pagrindinėmis šeštojo „Lollapalooza“ muzikinio festivalio žvaigždėmis. Albumas „ReLoad“, kuriame gerbėjai rado naujas dainas bei tai, kas nepateko į ankstesnį diską, nepaisant prastų kritikų vertinimų, per visus 1997-uosius metus buvo perkamas gana intensyviai. 1998-aisiais sekęs dvigubas diskas „Garage Inc.“, sudarytas iš B pusių ir naujai įrašytų koverių, taip pat sulaukė nemažo pasisekimo. 1999-aisiais neblėstantį „Metallica“ populiarumą dar kartą patvirtino „gyvo“ koncerto San Franciske išleidimas – diskas "S&M" su šiuo įrašu debiutavo antroje topų vietoje. Didžiąją 2000-ųjų metų dalį grupė praleido teismuose kovodami prieš kompiuterinės programos „Napster“, leidusios internautams keistis muzikos įrašais, kūrėjais. Būtent šis žingsnis išjudino debatus dėl nelegalių įrašų ir pradėjo visuotinė kovą su MP3 platinimu. 2001-ųjų sausį bosistas Jason‘as Newsted‘as pareiškė apie savo taikų pasitraukimą iš grupės. Netrukus po to grupė, dar pasirodžiusi „ESPN“ apdovanojimuose, užsidarė studijoje, kur pradėjo darbuotis prie naujo savo studijinio albumo . Hetfield‘as, Hammett‘as ir Ulrich‘as įrašinėjo kartu su prodiuseriu Bob‘u Rock‘u, o gandai teigė, kad bosisto vietą grupėje užėmė buvęs Ozzy Osbourne‘o ir „Alice in Chains“ narys Mike‘as Inez‘as. Tų metų liepą „Metallica“ netikėtai atsiėmė savo ieškinį prieš „Napster“, ką greičiausiai lėmė supratimas, kad byla tik kenkia jų, „žmonių grupės“, įvaizdžiui. 2001-ųjų vasaros pabaigoje grupės įrašų sesijos buvo atidėtos neribotam laikui, mat į reabilitacijos kliniką pateko Hetfield‘as – jį kamavo alkoholizmas ir kitos priklausomybės. Muzikantas baigė gydymą ir prisijungė prie grupės 2002-aisiais – to rezultatu tapo 2003-ųjų viduryje parduotuvių lentynose pasirodęs diskas „St. Anger“. Įrašą lydėjo ir laikino bosisto, galinčio pakeisti Newstead‘ą, paieškos. Po ilgų perklausų, buvo pasirinktas buvęs Ozzy Osbourne‘o ir „Suicidal Tendencies“ bosistas Robert‘as Trujillo, prisijungęs prie grupės per „Metallica“ pasaulines gastroles, vykusias 2003-2004-aisiais metais. Augantis skausmas albumo „St. Anger“ įrašų metu buvo labai aiškiai nufilmuotas ir pristatytas dokumentinėje juostoje „Some Kind of Monster“, pasirodžiusioje 2004-aisiais metais.