„The Prodigy“ vaikščiodama įtemptu lynu – balansuodama tarp kūrybinio vertingumo ir eilinės eterio masės – išsiskyrė, kaip pati gabiausia paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio elektroninę muziką grojanti grupė. Sumaniai kurdami elektroninės muzikos atlikėjų, nesirūpinančių savo įvaizdžiu, elgseną, jie, daugiausiai savo frontmeno, Keith‘o Flint‘o, dėka, peržengė pop muzika perpildyto radijo eterio ribą su savo kurstančia gyvo atlikimo patirtimi, leidusia jiems sukurti tikro britiško reivo atmosferą savo koncertuose, nors kartu nepatogiai artėjo prie roko arenų šoumenų elgesio ir pankų maivymosi. Tiesa, dygliuota Flint‘o šukuosena ir daugybė auskarų dažnai būdavo geriausias būdas reklamai, tačiau už viso to stovėjo prodiuseris Liam‘as Howlett‘as, kurio burtai įrašų studijose pramušė “Prodigy“ kelią į pop muzikos topų viršūnes. Jis meistriškai suko stipriai mušančių techno ritmų, puikių, nestandartinių tekstų bei nepriekaištingų melodijų voratinklius. Nepaisant elektroninės muzikos įvairovės ir greito progresavimo 10-ajame dešimtmetyje – nuo rave/hardcore iki ambient/downtempo ir atgal – Howlett‘as sugebėjo modifikuoti „Prodigy“ skambesį, papildydamas jį breakbeat/drum'n'bass elementais, ir išlaikyti savitą stilių. Naudodamas rave švilpimo efektus ir ragga semplus, kuriais papildė metalo akordus ir skanduojamas vokalines partijas, įrodė, visos grupės evoliucijos metu, nuo debiuto iki trečiojo, „prasimušimo“, albumo „The Fat of the Land“, kad egzistavo vienas esminis skirtumas. Bet kai grupė griežė pirmaisiais smuikais tarp alternatyviųjų šokių muzikos gerbėjų, „Prodigy“ sugebėjo išlikti rimtu konkurentu pop žvaigždėms D. Britanijos topuose ir užsidirbti daugybę hitų. Howlett‘as, stebuklas, pasislėpęs po grupės pavadinimu, augo Braintree mieste, Essex‘e, kur buvo mokinamas groti pianinu. 9-ojo dešimtmečio viduryje jis pradėjo klausyti hip-hop‘o, o vėliau pradėjo didžėjauti su britų repo grupe „Cut to Kill“, kol galiausiai dešimtmečio pabaigoje perėjo prie acid house stiliaus. Jaunas, šviežias sunkus breakbeat muzikos skambesys senam hip-hop‘o fanui buvo būtent tai, ko reikėjo greito tempo šokių muzikai, ir 1988-aisiais metais Howlett‘as pradėjo prodiusuoti dainas savo miegamajame įrengtoje studijoje. Pirmasis jo įrašas, nepilnas albumas „What Evil Lurks“, 1990-aisiais tapo didele varomąja jėga neprityrusioje rave scenoje. Kai šioje scenoje Howlett‘as susipažino su Keith‘u Flint‘u ir Leeroy Thornhill‘u (abu taip pat kilę iš Essex‘o), jau tais pačiais metais trijulė įkūrė bendrą projektą, pavadindami jį „The Prodigy“. Howlett'o įrašai padėjo vaikinams gauti leidybinį kontraktą su kompanija „XL Records“, kuri 1991-ųjų vasarį perleido albumą „What Evil Lurks“. Po šešių mėnesių Howlett‘as išleido antrąjį singlą „Charly“, paremtą semplu, paimtu iš vaikų aptarnavimo serviso pranešimo. Daina šovė į britų šokių muzikos topo viršūnę, tuomet persimetė ir į pop muzikos sąrašus, kur sustojo ant trečiojo laiptelio. Nereikėjo ilgai laukti, kol atsiras daugybė pamėgdžiotojų, tokių, kaip „Speed Racer“, „The Magic Roundabout“ ar „Sesame Street“. Dar du „The Prodigy“ singlai, dainos „Everybody in the Place“ ir „Fire/Jericho“, pasiekė Jungtinės Karalystės topus 1991-ųjų pabaigoje ir 1992-ųjų pradžioje, atininkamai. 1992-ųjų pabaigoje „The Prodigy“ parodė, kad nebuvo vieno kūrinio stebukladariai, kai išleido albumą „The Prodigy Experience“, vieną pirmųjų rave stiliaus pilnų diskų. Vėlgi nestokodami originalumo, miksuodami trankius, didelius šokių ritmus su įvairiomis vokalinėmis iškarpomis, jie albumą užkėlė iki Top 10-uko ir nesunkiai pasiekė „auksinio“ statusą. 1993-aisiais Howlett‘as prie savo kolektyvo prijungė ragga/hip-hop MC, pravarde Maxim Reality (tikrasis vardas - Keeti Palmer‘is). Grupė su juo išleido itin sėkmingą singlą „Earthbound“, kuriuo sužlugdė savimi pasitikinčius didžėjus, tvirtinusius, kad „The Prodigy“ komercine prasme yra beviltiški. 1993-ųjų pabaigoje pasirodė ir komercinė minėtojo „Earthbound“ versija, o taip pat ir septintasis iš eilės Top 20-uką pasiekęs grupės darbas, daina „One Love". . Po keleto mėnesių tylos ir darbo studijoje, Howlett‘as pristatė naują „The Prodigy“ singlą „No Good (Start the Dance)“. Nepaisant to, kad dainos priedainiu tapo pagreitintas atlikėjos moters vokalas (ankstyvojo rave pagrindinis komponentas), vėliau sekęs albumas „Music for the Jilted Generation“ parodė pasikeitimą grupės kūryboje – nuo pianino skambesio ir ryškių rave požymių pereita prie labiau gitaromis paremtų kūrinių, tokių, kaip „Voodoo People“. Albumas ir toliau rodė „The Prodigy“ atsidavimą breakbeat drum'n'bass garsams, nors jų stilius tik dabar tapo perspektyvus komerciškai (mat ilgą laiką jie visą dėmesį skyrė tik šokių muzikos pogrindžiui). „Music for the Jilted Generation“ debiutavo britų muzikos topuose pačioje viršūnėje ir jau per pirmąją savaitą po išleidimo tapo „auksiniu“. Albumas taip pat buvo nominuotas „Mercury“ muzikiniam prizui, kaip vienas iš geriausių metų studijinių darbų. Didžiąją 1994-ųjų ir 1995-ųjų metų dalį „The Prodigy“ praleido koncertuodami po visą pasaulį – 1995-aisiais jie atliko ir stulbinantį šou „Glastonbury“ festivalyje, kuomet įrodė, jog ir elektorinė muzika gali „pažadinti“ koncertinę vietą. Grupė jau buvo pradėjusi perėjimą nuo klubų ir pogrindžio pasirodymų prie roko pasirodymams labiau skirtų arenų, o „Glastonbury“ tapo puikiu to pavyzdžiu, įrodančiu, kad „The Prodigy“ jau nebebuvo galima vadinti tik šokių muzikos grupe. Naujai iškilusi Flint‘o – puikaus panko šou-meno ir įvairaus amžiaus publikos valdymo meistro – persona kartais kritikų apžvalgose užgoždavo patį Howlett‘ą, kurį jie matė kaip išliaupsintą klavišininką. Nesiliaujančios „The Prodigy“ gastrolės paliko ne per daugiausiai laiko įrašams, tačiau Howlett‘as sugebėjo 1996-ųjų kovo mėnesiui paruošti naują grupės singlą. „Firestarter“ britų tope debiutavo pačioje viršūnėj, nors vaizdo klipas buvo praktiškai uždraustas dėl jame rodomo padegimo. Taip pat, daugybė „Top of the Pops“ žiūrovų skundėsi, neva Keith‘as Flint‘as gąsdina jų vaikus. Puikiai parinkta gitaros partija ir pirmą kartą nuskambėjęs švilpiantis Flint‘o vokalas leido kūriniui greitai tapti pasauliniu hitu, nors Amerikoje „Firestarter“ itin didele sėkme pasigirti negalėjo. Nepaisant to, hi“MTV“ laida „Buzz Bin“ puikiai pristatė „The Prodigy“ daugeliui amerikiečių bei sudarė sąlygas didelėms įrašų kompanijoms pereiti prie elektroninės muzikos leidybos. Įdomu, kad per sekančius metus „The Prodigy“ atsisakė bendradarbiauti su tokiomis žvaigždėmis, kaip David‘as Bowie, „U2“ bei Madonna. Apie elektroninę muziką kylančio susidomėjimo sambrūzdžio metu „The Prodigy“ paleido į rinką trečiąjį savo albumą „The Fat of the Land“. Nepaisant akivaizdžių bandymų įtikti roko fanams, diskas debiutavo ant aukščiausių D. Britanijos ir Amerikos topų pozicijų, o pasaulyje šis albumas buvo parduotas net keleto milijonų kopijų tiražu. Ddžiojoje Britanijoje jis tapo triskart platininiu, dukart platininiu JAV, Kanadoje, Australijoje, Prancūzijoje. Sekančiu pilnu „Prodigy“ albumu tapo 1999-aisiais pasirodęs diskas „The Dirtchamber Sessions“, kurį sudarė Howlett‘o atlikti miksai. Singlas „Baby's Got a Temper“, kurio vėliau Howlett‘as išsižadėjo, pasirodė 2002-aisiais, netrukus po to, kai Leeroy Thornhill‘as paliko grupę. Maxim‘as ir Keith‘as Flint‘as vis dar buvo grupėje, tačiau jų nebesigirdėjo 2004-aisiais pasirodžiusiame albume „Always Outnumbered, Never Outgunned“. Vietoj to, diske buvo galima rasti kviestines žvaigždes – „Oasis“ atstovą Liam‘ą Gallagher‘ą, Kool Keith‘ą, reperį Twista bei aktorę Juliette Lewis. Flint‘as ir Maxim‘as buvo užsiėmę savo soliniais darbais, tačiau prisijungė prie Howlett‘o pasaulinėms gastrolėms, pristatančioms albumą, kurios prasidėjo 2004-ųjų spalį. Po metų gerbėjai sulaukė geriausių hitų rinkinio, „Their Law: Singles“. Jame tarp gerai žinomų kūrinių galima rasti „Voodoo People“ ir „Out of Space“ remiksus. 2008-aisiais Liam'as Howlett'as praneša, kad vyksta naujo grupės albumo įrašinėjimo darbai. Tais pačiais metais paskelbiama, kad albumas „Invaders Must Die“ yra baigtas ir jis pasirodys 2009-ųjų metų vasario pabaigoje. Netrukus išleidžiamas pirmasis naujojo albumo singlas „Invaders Must Die“. Šis albumas tapo du kart platininiu Didžiojoje Britanijoje, bei gavo auksinio statusą dar keturiose Europos šalyse. Dvylikoje Europos šalių ir JAV "Invaders Must Die" buvo 1-3 pozicijose albumų topuose. Sėkmingiausi singlai "Omen" ir "Warrior's Dance", atitinkamai 4 ir 9 vietos Didžiojoje Britanijoje.
2015 m. kovo 29 d. 14:39:00
jau parsisiunciau nauja albuma. na ka, bomba! beveik visi kuriniai megstamiausiu sarase .
2015 m. sausio 7 d. 08:44:17
Pagaliau žinoma datos! Kovo 30 d. naujas albumas, naujas singlas sausio vidury :) Excellent
____________________
One World, One Sky, We Live, We Die
2012 m. spalio 21 d. 13:24:17
Tikrai neeilinė grupė :) Dauguma dainų jau daug kartu girdėtos, tačiau jos yra pritrenkiančios.
____________________
Senos Dainos - Geros Dainos
2009 m. gruodžio 14 d. 14:04:08
____________________
i'm not like them, but i can pretend
2009 m. gruodžio 8 d. 13:30:43
Invaders must die tegirdejau tai patiko gera grupe
____________________
Yeah I'm sick, oh so sick, I'm so sick of this shit. Yeah I'm lit, I'm so lit, I'm so fucked up off it. So I stumble around, till I stumble, fall down to this puddle of my tears laying here on the ground
2009 m. balandžio 19 d. 22:19:00
____________________
Funky_beat !!!
2009 m. kovo 26 d. 15:09:49
Jei gerai nuskaiciau nuo rusuisko saito tai nakti is kovo 27 i 28 "Warrior's Dance" klipo premjera
Kokiam saite? puikus ju albumas,o si daina viena geriausiu albume.
https://www.theprodigy.ru/
____________________
One World, One Sky, We Live, We Die
2009 m. kovo 26 d. 14:34:45
Jei gerai nuskaiciau nuo rusuisko saito tai nakti is kovo 27 i 28 "Warrior's Dance" klipo premjera
Kokiam saite? puikus ju albumas,o si daina viena geriausiu albume.
____________________
Topai naujovės atradimai