Angelo širdis

NoName

---

Tipas: Novelė Publikavimo data: 2008m. Lapkričio 9d. 00:46

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Tada Laurai buvo 15 metų . Ji puikiai sutarė su savo mama , tačiau niekada nieko nežinojo apie tėvą . O ir neklausinėjo , nes labai mylėjo mamą ir nenorėjo lįsti į jos praeitį . Tačiau , kai vieną dieną Laura grįžo iš mokyklos , ją pasikvietė mama...

Mieloji mano , ateik , prisėsk ir paklausyk . Noriu tau papasakoti savo ir tavo praeities istoriją . Ne todėl , kad tu , jau didelė ir suprasi , ir ne todėl , kad kitaip mane užgraužtų sąžinė jog tu , taip ir nesužinojai tiesos , o todėl , kad aš bijau ....
Ir prašau , jei gali , dabar nieko nesakyk ir neklausinėk . Prašau išklausyk tyliai, o vėliau galėsi mane smerkti...
Tai kas man nutiko tada , dar ir dabar nelabai suvokiu ar tai buvo sapnas , ar realybė .
Mano gyvenimas buvo nuobodus ir tuščias . Tačiau pažintis su tais žmonėmis kuriuos , tu vadini dėde Ajašiu bei tetomis Izabela ir Temari , o ypatingai pažintis su Džordžu , pažintis su tuo , kurio tu niekada nematei ir nepažinojai . Tačiau Džordžas yra tavo kūnas ir kraujas .Pažintis su tavo tėvu , pakeitė mano gyvenimą .
Tada man buvo aštuoniolika . Buvau pavyzdinga mokinė ir puiki dukra . Niekada nepraleisdavau pamokų . Buvau labai paklusni ir kukli , o 23:00 h jau gulėdavau .
Nuobodu tiesa ?..
Aš taip manydavau kiekvieną rytą lipdama iš lovos , kiekvieną dieną eidama iš mokyklos į biblioteką , ir kiekvieną vakarą darydama namų darbus , iki rugpjūčio 8 dienos .
Jau beveik savaitė kaip prasidėję mokslo metai .
Diena buvo kaip visada nuobodi , ėjau iš mokyklos į biblioteką pasimokyti.
Sustojau prie šviesoforo palaukti kol užsidegs žalia šviesa pėstiesiems .
Tuo metu mane prisivijo kažkoks keistas ir neišauklėtas vaikinas. Kuris mane išvadino „ Karšta pupyte ir prašė eiti kartu „ .
O mano galvoje sukosi mintys kiek auskarų , o kokia šukuosena , o kaip netaisyklingai kalba .
Ir žinoma aš klaikiai išsigandau , kai jis mane pačiupo ir ėmė tempti į priešingą pusę nei šviesoforas.
Galais , ne galais ištrūkau iš to neišauklėto niekšo, bent jau tada taip maniau , nagų ir bėgau . Bėgau tol kol atsidūriau namuose , įlėkiau į savo kambarį ir užsirakinau . Paskendau užvaldančiose mintyse .
Galvoje vis sukosi jo žodžiai , kalbėsena , išvaizda ,ir tai kad jis norėjo mane kažkur nusitempti .Niekaip negalėjau liautis manyti jog tas auskaruotas vaikinas būtų mane išprievartavęs .
Tą naktį neužmigau , visą praverkiau , vis klausiau dievulio „ Kodėl aš gimiau tokia graži ? „
Pagaliau išaušo rytas . Teko nusiraminti ir eiti į mokyklą .
Baigėsi pamokos , tądien buvau nusprendus neiti į biblioteką . Pasukau į namų pusę , tačiau teko apsisukti ir grįžti atgal , nes pamiršau kuprinę psichologijos mokytojo kabinete . Pasiėmiau kuprinę ir ėjau vėl kaip ėjusi namo. Tačiau šįkart , manęs kieme laukė. Mane pakvietė vardu ir aš atsisukau į tą pusę iš kurios sklido kvietimas .
Apsigręžusi priešais save išvydau , jį ...
- Atleisk , mano draugui už vakar , Jukari Mivakota , - ir padavė man , mano pasą .
- Tu vakar pametei kai bėgai nuo Ajašio . Aš esu Džordžas Mileris .
Sekundėlę jis patyli , ir nežinau , taip niekada ir nesupratu iš kur , bet gavo raudoną rožę , ir įdavė man į rankas .
- Ar matai ? Tai angelo širdis . Man ir dar keliems mano draugams reikia tavo pagalbos , kad ta širdis imtų plakti . Ajašį tu jau pažysti , mūsų būstinėje laukia dar dvi merginos Temari ir Izabela . Mes esam grupelė studentų siuvanti rūbus . Bet mums reikia modelio , kad mūsų drabužiai išvystų dienos šviesą . Tai ar padėsi angelo širdžiai plakti ?
Ir tada jis nuėjo link savo prašmatnaus automobilio . Naujausios laidos Mustango , auksinė spalva ir nuleidžiamas stogas , tokio kito nebuvo visoje Japonijoje .
Ir kai tik variklis pradėjo dirbti aš nusileidau iš debesų , ir nubėjau jam iš paskos . Šūktelėjau jam :
- Džordžai , palauk !
Kreiptis oficialiau nemačiau jokio reikalo.
Ir jis atidarė man keleivio dureles , jau sėdėdamas viduje .
Atsisėdau šalia jo . Kol mes važiavome į jų būstinę jis man papasakojo viską smulkiau . Ir tada aš supratau , kad jei sutiksiu viskas pasikeis , ir geros mergaitės nebeliks .
Iš pradžių dvejojau ...
Tačiau susipažinusi , ir daugiau pabendravusi su tai žmonėmis , jau kitą dieną nuėjau į tą rūsį . Laiptai žemyn , besileidžiantys į rūsį buvo nudažyti elektrine spalva ir išdekoruoti drugeliais , o apačioje medinės rožinės durys , kurias pravėrus girdisi Ajašio dainavimas , ir siuvamosios mašinos burgdzesys aš įžengiau pro tas duris tam , kad pasakyti ką nusprendžiau .
Ir žinoma aš kvaila , nuotykių ištroškusi mergiotė sutikau .
Pirmą savaitę man buvo labai sunku , lėkiau į mokyklą , o po to į susitikimus . Žinoma visada kur nors pavėluodavau .
Bet svarbiausia tai , kad man visai neberūpėjo ar aš kada pasieksiu ko nors gyvenime . Man mano nauji draugai , teikė labai daug džiaugsmo ...
Neužilgo lioviausi visai lankyti pamokas . Gyvenau Ajašio bute , o jis pas Temari , jie lyg ir draugavo , nors veikiau tiesiog neturėjo su kuo draugauti , o kūno alkį reikėjo numalšinti . O aš turėjau apsistoti Ajašio bute , nes gerai žinojau , jei grįšiu namo , kils barnis , ir nieks manęs nesupras .
Jau beveik mėnuo kaip aš nemačiau savo mamos ir broliuko ,tačiau dabar turiu kitokią šeimą .
Mudvi su Temari labai susidraugavome , ir nors ji vyresnė už mane , tačiau man Temari kaip jaunesnioji sesuo . Mūsų grupelėje ji siuva kaip ir visi kiti išskyrus Džordžą .
Džordžas siuva ir piešia drabužių modelius , be to visa tai ir yra jo idėja . Ir Nežinau kodėl , bet aš juo žavėjausi nuo pat pirmos akimirkos , kai jį išvydau . O Izabela , kaip ir dera vyriausiai mūsų , visada pastebi kas ir kada . Ji buvo labiausiai iš mūsų patyrusi , ir pati tyliausia .
Ajašis , tikrai šaunus vaikinas , truputi karštakošis , bet šaunus . Be to jis visada mus prajuokindavo , o ir dainavo jis puikiai . Kai dainuoja Ajašio balsas būna švelnus ir šiltas , o virpinamos gitaros stygos paliesdavo širdies gelmes .
Buvo rugsėjo 10 diena , šventėm tai jog aš tikrai pasilieku .
Temari daug fotografavo , kažkur yra to vakaro nuotraukos .
Tą dieną mane aprengė viena iš Džordžo suknelių , atrodžiau taip angeliškai ...
Ir tą vakarą ,pirmą kartą po mėnesio , Džordžas pasisiūlė parvežti mane namo .
Kaip bebūtų keista , bet pirma išlėkė Izabela , įdavė raktą Džordžui , ir dingo už durų . O juk dažniausiai ji išeidavo paskutinė .
Po to suprantama , gavę Džordžo leidimą išėjo Ajašis ir Temari .
Rūsyje likome vieni du .Pasijutau šiek tiek nejaukiai . Todėl išėjau pirma , ir jo laukiau laiptų pusiaukelėje .
Netrukus ir jis užvėrė rausvąsias duris , užrakino ir pradėjo lipti laiptais . Taip lengvai ir elegantiškai , atrodė jog jis sklendė , o ne lipo . Kai jau buvo netoli manęs , švelniu , bet tvirtu balsu prabilo :
- Ar žinai kokia tu graži ?...-o po to lyg persikūnijo . Ir prabilo lyg mes būtumėm siejami tik darbu , visai nepažystami .-Beje modeliai labai daug uždirba . Ir žinok tai , dar nevėlu pasitraukti , dar nevėlu bėgti nuo mūsų . Juk ši sutartis parašyta tik tavo noru , ir mūsų pasitikėjimu tavimi .
Ir kai jau baigė kalbą jis jau buvo pora laiptų aukščiau manęs , ir vis dar lipo . Nežinau ar tada pasielgiau protingai . Bet sustabdžiau jį , už rankos atsigręžiau į save , ir kaip kokia mažvaikė ėmiau šaukti , giliai trokšdama , kad jis suprastų kaip jis man patinka . :
- Niekada ! Niekada ! Jūsų nepaliksiu , TU ir kiti esate mano naujoji šeima , NIEKADA ! – ir aš vis tą patį kartojau , ir kartojau , tol kol paslydo koja ir vos nenugriuvau nuo laiptų . Tačiau Džordžas , kaip angelas griebė mane į glėbį ir tvirtai suspaudė. Mano širdis tuo metu taip greitai plakė , kad net nežinojau ar ji išvis dar tebeplaka . O jis tvirtai laikydamas mane glėbyje , pasilenkė ir pakuždėjo man į ausį :
- Atsargiau , angelams nelemta kristi .
Ir žinoma lyg niekur nieko paleido , tiesdamas ranką , kad eičiau paskui jį link automobilio .
Jis man atidarė dureles , visai kaip filme , negalvojau , kad kada nors galime jaustis rojuje ,bet tą vakarą aš pirmą kartą buvau prie rojaus vartų, bet tikrai nepaskutinį .
Važiavome tylėdami , aš neišdrįsau nieko sakyti , o jis nežinau , ar ką nors norėjo sakyti . Bet man ta tyla patiko , patiko žiūrėti į jo visada žaibuojančias akis , į ugninius plaukus , tavo plaukų spalva visai tokia pati kaip ir jo , tu viskuo į jį labai panaši . O labiausiai man patiko žiūrėti kaip jis vis dirsčioja į mane , tada aš nurausdavau , ir akys pradėdavo gaudyti jo žvilgsnį , bet bijodamos jį susitikti .
Tą vakarą tikrai norėjau , ne aš taip norėdavau kiekvieną vakarą ,kad važiuotumėm amžinai , bet tas vakaras buvo pirmas kai jis vežė mane namo .
Bet viskas labai greitai , Ajašio butas visai netoli slėptuvės , aš jau namuose . Išlipau ir net neišdrįsau apkabinti ir palinkėti „Labos nakties“, tiesiog padėkojau , ir nežymiai pamojavau nuvažiuojančiai mašinai.
Tą naktį savęs nekenčiau , jog buvau tokia nedrąsi , bet supratau , kad pirmas žingsnis jau žengtas . Ir dabar tereikia ryžto ...
Po to viskas klostėsi labai greitai ...
Išaušusią naują dieną pravėriau paslaptingąsias duris apie vidurdienį . Nes Džordžas nori , kad Temari mane išmatuotų . Tada nesupratau kam jam reikia tiksliai žinoti mano apimtis , ir sužinojau tik ...
... nesvarbu kada , jei seksi ką sakau sužinosi , kada supratau .
Kai Temari baigė mane matuoti , nuėjome suvalgyti ledų , dievinau ledus ,o ji taip pat . O kiek prisijuokdavome juos valgydamos , Temari man visada prikaišiodavo :
- Modeliams netinka valgyt ledai , reikia dietos laikytis .
Ir imdavome juoktis , o po to aš :
- O tau jų nereikėtų valgyti nes taip ir neužaugsi .
Ir vėl prapliumpam juoku . Taip prakvailiodavom kiekvieną dieną , popiet apie 13:00 h. . Per tuos ledų pasisėdėjimus viską išpasakojom viena kitai , tik taip ir nedrįsau jai pasakyti ką jaučiu Džordžui .
Tą dieną turėjau nebeeiti į mūsų būstinę , tačiau man netikėtai paskambino Izabela ir paprašė už ją padirbėti bare .Mūsų būstinė buvo baras – būstinė , nes tik taip galima užsidirbti medžiagoms , Ajašis linksmindavo lankytojus dainuodamas , Temari aptarnaudavo , o Izabela dirbo už baro , bet tą vakarą jei pasidarė silpna , todėl paprašė manęs už ją padirbėti . Aš net nedvejodama sutikau . Atlėkiau kaip galėdama greičiau . Šįkart raktą davė man, nes Džordžo nebuvo , be to aš turėjau išeiti paskutinė nes dirbau už baro , reškias turėsiu viską iššluoti ir sutvarkyti kėdes .
Niekada nebūčiau patikėjusi , kad dirbti už baro taip sunku , girti vyrai kabinėjasi , ir reiškia nepadorias replikas ...
Ir maža to dar turėjo Džordžas ateiti , ir pradėti klausinėti kur Izabela . Bei reikšti savo nuomonę apie mano darbo kokybę . Tada norėjosi gerai jį apskaldyti ... Bet jis neilgai užtrūko prie baro , pasiėmė žaliosios arbatos ir nuėjo į sandėlį , pasiimti mano išmatavimų bei siūti kažkokios naujos sukneles .
Baiginėjosi 01:00 valanda , lankytojai jau buvo visi išsiskirstę . Aš suploviau indus , sudėjau kėdes ant stalų ir išluoščiau grindis . Kol visa tai atlikau jau buvo ir netoli 02:00 valandos , Džordžas vis dar buvo sandėlyje . Tyliai nuėjau , nes galvojau jog jau bus užsnūdęs , pasibeldžiau nieks neatsakė todėl atidariau duris ir įėjau . Jis dar nemiegojo , vis dar dirbo . Pusbalsiu paklausiau :
- Džordžai , tu tuoj aš jau baigiau . Norėčiau užrakinti .
Jis vos įmatomai linktelėjo galvą , padėjo medžiagą iš kurios jau buvo pradėjęs kažką siūti , atsistojo ir nuėjo . Prie rausvųjų durų stabtelėjo , bet nieko neprataręs dingo . Kai aš jau ėjau pro duris , girdėjau , kaip vedasi Džordžo automobilio motoras . Tamsoje sugraibiau raktus ir užrakinau duris . Truputį nusivyliau , kad teks eiti pėsčiomis .
Tačiau užrakinusi duris ,lipdama pažvelgiau aukštyn laiptais , ir viršuje jų stovėjo angelas ištiesęs ranką man , sakydamas :
- Eime pavešiu , labai vėlu , o juk reikia dar užsukti pas Izabelą .
Laiptais tarsi užskridau , buvo taip džiugu , kad Džordžas manimi rūpinasi . Kad jis manęs palaukė .
Izabela gyveno gan tolokai nuo būstinės , todėl ilgai neiškentusi aš prabilau :
- O ką man reikės daryti , kai įvyks tas madų šou ? Nejau viskas bus baigta ?.. Ar daugiau jūsų nebepamatysiu ? Nejau esu reikalinga tik vienam šou ? – rėkiau , ir tokiu klausiamu ir nepatikliu žvilgsniu žiūrėjau , į jo niekada nieko neišduodančias akis .
Automobilis labai staigiai sustojo , rodėsi , kad galva pasieksiu priekinį stiklą , be galo išsigandau . Akyse pasirodė ašaros , kurias nors ir kaip stengiausi sulaikyti , prasigriaužė takus mano skruostuose .
O jis tada nežinau ar pyko , ar buvo pasimetęs , o gal gailėjo manęs . Bet nieko nesakydamas sėdėjo atrėmęs galvą į vairą . O aš vis verkiau ...
Netrukus pajaučiau jo ranką ant peties , kuri traukė mane link savęs . Džordžas prisispaudė mane , prie savo krūtinės , ir glostydamas plaukus , tyliai šnibždėjo :
- Atleisk , jei išgąsdinau , prašau tik nereikia verkti ... – tada jis paėmė mane už smakro , ir lengvai pakėlė , pasižiūrėjo į vis dar ašarotas akis ir pasilenkė arčiau mano veido , širdžiai ėmė trūkti vietos . Jis tikrai norėjo mane pabučiuoti , tačiau staigiai atsitraukė nuo mano veido . Pasimetusi , riktelėjau :
- Prašau , nesustok ! – ir sugriebusi už marškinių prisitempiau jį arčiau , ir jį pabučiavau .
Žinoma jis man atsakė , ir kai mudu bučiavomės ne tik širdimi bet ir protu supratau , jog aš Džordžu nepaprastai žaviuosi , o esu jį įsimylėjusi .
Kai atidaviau raktą Izabelai , Džordžas parvežė mane namo . Kai jau buvau be uždaranti buto duris jis pasakė :
- Nesijaudink , kas bus rytoj niekas nežino , net ir angelai . – ir nuvažiavo .
Supratau , jog tai buvo atsakymas į mano klausimus .
Savaitė po to bučinio buvo labai rami , nes nebuvo jokių susitikimų , labai norėjau pamatyti mamą , bet negalėjau . Todėl beveik visą savaitę sėdėjau bibliotekoje , ir ledainėje su Temari . Tą savaitę nemačiau nei karto Džordžo , bet nedrįsau jam skambinto , po tos nakties .
Pagaliau naujas pirmadienis , susitikimas tik popiet , todėl išryto ėjau pas Temari . Kaip visada mane pamačiusi ji pradėjo šokinėti aplink mane , cypsėdama „Modeliai į ledainę , o storuliams dieta „ .
Kai valgėme ledus , ji man papasakojo , jog susipyko su Ajašiu . Ir jis norėtų grįžti į savo butą , nes nebegali ilgiau su ja . Vargšė Temari , kraupiai verkė . Jai tikrai patiko Ajašis , ir ji vis manęs atsiprašinėjo , kad man teks grįžti pas mamą .
Supratau galas . Jei grįšiu namo daugiau šios šeimos niekada nebematysiu , o jei ne teks gyventi gatvėje . Galvoje nebetilpo mintys kaip viską išspręsti . Bet tuo metu , nerūpėjo kas ir kaip susiklostys . Svarbiausia , kad nusiramintų Temari . Kai ji jau aprimo , ir galėjo normaliai nekūkčiodama pasakyti ką norinti , man pasakė tai :
- Šiandien , kai nueisim į būstinę Ajašis tavęs paklaus ar tu turėsi kur apsistoti , nes susipyko su manimi .
Stipriai apkabinau Temari ir sušnibždėjau :
- Viskas bus gerai .
Iš tikro baisiai bijojau , bet Temari negalėjau to parodyti . Nes ji būtų dar labiau nusiminusi .
Kai nuėjome pas kitus , Ajašis tikrai būtent taip kaip Temari sakė paklausė manęs . Nežinau dėl ko labiau nustebau , ar dėl to kad jis mane išvaro į gatvę , ar dėl to , kad jį taip puikiai pažysta Temari .
Bare Džordžo buvo nematyti tikriausiai bus sandėlyje , nuėjau patikrinti , ten irgi nebuvo . Kai paklausiau Izabelos kur jis ,ji man atsakė :
- Mieloji , nereikia taip dėl jo nerimauti . Jis laisvas paukštis . Ir patikėk saulute , net ir tau nepavyks Džordžo uždaryti į narvelį . Jis dar niekada nėra priklausęs vienai merginai , mieloji neprisirišk per daug . Mesk jį iš galvos , liksi įskaudinta . Aš juk iš akių matau kaip jis tau patinka .- ir tai pasakiusi nueina atsinešti dar taurių .
Aš jos lukteliu , ir nieko neaiškindama pasisiūlau paskui viską sutvarkyti už ją .
Namo išėjo pats pirmas Ajašis , susitarėme kad savo daiktus susirinksiu rytoj iš ryto , po to Izabela , tada Temari , nors ir labai nenorom bet mane paliko bare susitvarkyti . Ji vis klausė ar tikrai turėsiu kur pernakvoti , o aš jai užtvirtinau , kad taip...
Kai visi išėjo ėmiau tvarkytis , sutvarkiusi barą nuėjau truputį padirbėti prie siuvamosios mašinos . Tačiau labai skaudėjo galvą ir pasiėmiau pirmą pakliuvusią medžiagą , ir kaip tik man į rankas pateko ta medžiaga su kuria aną vakarą mačiau dirbantį Džordžą , ilgai neužtrukau kol supratau , jog tai suknelė madų šou , kurią aš dėvėsiu , štai kam reikėjo , kad mane išmatuotų . Ėmiausi darbo tęsti ją , bet akys merkėsi nuo nuovargio , rankos sunkiai valdė adatą , ir aš užmigau ant sofos kartu su ta stebuklingąja suknele .
Pabudau kai kažkas mane pabučiavo ir švelniai užkišo plaukus už ausies . Pramerkiau akis , ir blankiai bet priešais save pamačiau pirmą kartą susirūpinusias ir ašarų užtvindytas Džordžo akis .
Vos pastebėjęs , kad aš pabudau , jis iškart atsisėdo ant stalo krašto , ir prabilo , tokiu piktu balsu , lyg aš bučiau nusikaltusi :
- Kodėl man nepaskambinai ? Man važiuojant čia pasiimti šios suknelės , nes norėjau ją pabaigti namuose . Paskambino Temari , ji verkė ir vis atsiprašinėjo, verkė ir maldavo surasti tave . Sakė esanti įsitikinusi , kad tu jai melavai , kad turėsi kur pernakvoti . Ką tu sau manai ? O jei šitoj skylėj tau būtų kas nors nutikę . Kodėl man nepaskambinai ? – jo akyse ištryško ašara , žinoma jis ją tuoj pat nušluostė .
Tačiau tada aš jau buvau išsižadinusi . Mąsčiau blaiviai , ir mačiau viską jau nebe apsiblaususiomis akimis . Todėl puikiai viską supratau ką jis sako , ir pastebėjau kaip jis jaudinasi ir net ašarą kurį ištryško.
Ilgai nedvejojusi atsistojau , ir tvirtai jį apkabinau . Spaudžiau jį savo glėbyje , tol kol jis netvirtu balsu sušnibždėjo :
- Važiuojam namo , mano namuose yra du miegamieji , galėsi gyventi namų tvarkytojos kambaryje , jinai dabar turi nuosavą butą ir mano namuose nebegyvena . Prašau ...
Buvau tokia išsekusi , kad važiuojant vėl užmigau . Pabudau milžiniškoje lovoje , iškart supratau kad tai Džordžo lova , o ne namų tvarkytojos , išlipau iš lovos ir pašaukiau Džordžą . Nieks neatsišaukė , ant miegamojo staliuko radau raštelį , „Nesirūpink , man reikėjo išvažiuoti , šiandien į barą neik , aš viską sutvarkysiu . Virtuvėje palikau tau pietus ,o vonioje suknelę , tau turėtų tikti .“
Džordžo namai tada man atrodė tokie įspūdingi , o dabar jau tai virtę kasdienybe , taip mieloji mes gyvename jo namuose , nors dabar tai mūsų namai .
Tą dieną ėjau ir grožėjausi kiekvienu paveikslu , kiekviena detalia . Pirmiausia nusiprausiau ir apsirengiau tą suknelę kurią jis man paliko , tada nuėjau į virtuvę . Ten buvo jo pagaminti pietūs , kiekvienas kąsnis atrodė stebuklingai saldus . Jaučiausi kaip devintame danguje .
Pavalgiusi patraukiau apžiūrėti namų , viskas rodėsi taip gražu , o kai netyčia užklydau į tą kambarį kur buvo visos Džordžo suknelės , tiesiog negalėjau patikėti savo akimis . Kilojau jas po vieną ir vis prisidėjusi prie savęs eidavau pasižiūrėti į veidrodį , nors nereikėjo niekur ir eiti tas visas kambarys buvo iš veidrodžių .Dabar jo nebėra , aš nulupiau nuo sienų visus veidrodžius , ir dabar ten tas kambarys į kurį aš tau neleidžiu įeiti .
Kampe , numestą pastebėjau baltą plaštakėmis išsiuvinėtą suknelę , ji buvo tokia graži , iki kelių ir lengvai vasariška . Pakėliau , tą suknelę iš žemės ir prisidėjau prie savęs . Ir kaip tik tuo momentu į tą kambarį įžengė Džordžas .
- Tau ji labai tinka , nagi pasimatuok .
Kol aš vonios kambaryje persirenginėjau , Džordžas kažką atsinešė iš automobilio . Kai atėjau į svetainę jis jau laukė .
- O , Dieve gailestingas , tau net angelai pavydi grožio .
Aš sukiausi ratu , kad labiau matytųsi kaip atrodo suknelė . O Džordžas pačiupo mane už rankos ir prisitraukęs arčiau , užmovė man žiedą su drugeliu . Sakydamas :
- Noriu , kad čia pasiliktum . – ir taip aistringai mane pabučiuoja , kad atrodė žemės slysta iš po kojų , nebejaučiau ar vis dar stoviu .
O toliau klostėsi viskas savaime . Aš žinoma lygiai tokiu pačiu bučiniu atsakiau . Po to jis pačiupo mane į savo glėbė , ir nunešė į miegamąjį . Supratau kad netrukus neteksiu nekaltybės . Viskas vyko taip greitai . Bet aš niekada nepamiršiu , kaip jis švelniai mane lietė , niekada nepamiršiu kaip atsargai jis mane mylėjo , buvo toks švelnus . Ir nepaliaujamai mane bučiavo . Tai buvo vienintelis kartas kai man ne rodėsi kad aš rojuje , o aš jame buvau .Bet žinoma protas suprato , jog jeigu Izabela sakė tiesą rojus tuoj virs pragaru .
Bet , aš stengiausi apie tai negalvoti , o tiesiog džiaugtis tuo , kad dabar jis mano , o aš visa jo . Tą stebuklingą vakarą buvai pradėta , Tu .
Kai Džordžas užmigo širdis spurdėjo iš džiaugsmo , kad vienintelį savo turtą padovanojau jam .
Žiūrėjau į drugelį tupintį ant mano piršto .Ir aš truputį sudvejojau ar teisingai elgiuosi . Užplūdo prisiminimai , kaip šaukdavau ant mažojo broliuko , liepdama nešdintis iš mano kambario . Ir kaip smagiai pliurpdavome su mama iki pat ryto .
Pasidarė taip baisu , karšta ašara takštelėjo ant pagalvėlės .
Stipriai prisispaudžiau prie Džordžo . O jis pakelė akis , ir paklausė :
- Kas yra ?
- Nieko , nieko . Tiesiog prašau stipriai mane apkabink .
Kai jis mane apkabino , nusiraminau . Ir visą naktį pramiegojau stipriai prie jo prisispaudusi , nes bijojau . Bijojau , likti viena . Bijojau , netekti dar vienos šeimos .
Atsikėliau anksti ryte . Tylai išlipau iš lovos ir nuėjau į virtuvę . Paruošiau pusryčius , ir nunešiau į lovą . Džordžas jau buvo pabudęs , bet dar nesiteikė lipti iš lovos . Aš labai nustebinau jį .
- O , Jukari ... – daugiau nepratarė nei žodžio , bet atrodė jei rastų tinkamų žodžių pasakytų jų begalę .
Švelniai pabučiavau jo kaktą , ir nuėjau praustis .
Kai nusiprausiau nuėjau pas Džordžą , į miegamąjį ,bet ten jo jau nebebuvo . Radau jį svetainėje , gurkšnojantį alų . Norėjau paprašyti , bet kadangi jis gėrė alų tai tiesiog pranešiau .
- Einu į Ajašio butą susirinkti likusių daiktų , po to užsuksiu pas Temari . Susitiksime bare . – išeidama pro duris dar pridėjau :
- Bučiuoju .
Ir dingau už durų .
Ajašio namuose neradau , todėl nuėjau pas Temari . Troškau viską jai papasakoti , bet kuklumas neleido . Todėl tiesiog paklausiau ar ji nesusitaikė su Ajašiu , ir kaip šiaip sekasi . Na ir panašiai . Bet apie save ir Džordžą nieko nesakiau . Pasakiau , tik tiek , kad gyvenu dabar Džordžo namuose , namų tvarkytojos kambaryje .
Temari lyg ir palengvėjo , kad aš tikrai turiu kur gyventi , bet aiškiai buvo matyti , kad ji vis dar liūdi . Suprantama dėl Ajašio .
Mintyse suorganizavau sutaikymo planą .
O , kad Temari nors truputį prasiblaškytų , nusitempiau ją į rūbų parduotuves , po to į saldumynų ,o po to į žaislų , ir mes ne tik vaikščiojome po jas , mes pirkome ir pirkome . Kol galų gale pavargome ir nusprendėme eiti pasižiūrėti ar vis dar nėra Ajašio namuose .
Jo vis dar nebuvo , tačiau Temari vis dar tebetūrėjo jo buto raktą .
Ji man padėjo susirinkti daiktus . Kai baigėme , eidamos gatve atrodėme tikrai labai juokingai . Apsikrovusios pirkinių maišais , ir dar nešėm lagaminą . Butų buvę tikrai patogiau ir greičiau išsikviesti taksi , bet butų neužtekę pinigų , visus išleidome parduotuvėse .
Kai šiaip ne taip parsigavome į Temari namus , prasidėjo tikras madų šou .
Pakavome naujus rūbus juos vilkomės , avėmės pačius madingiausius batelius ir šlamšdamos saldainius staipėmės viena prieš kitą . Buvo taip vaikiška ir kartu linksma .
Temari palydėjo mane namo , tačiau aš užuomarša pamiršau paprašyti Džordžo durų rakto . Ir kaip šaunu , kad Temari tada buvo kartu , ji savo saldžiu balseliu rakto išmaldavo sargo.
Visus savo daiktus nunešiau ir sumečiau ant namų tvarkytojos lovos . Džordžo namuose nebuvome , iškart išėjome .
Buvo likęs vos pusvalandis iki sutarto laiko susitikti , nutarėme eiti iškart į slėptuvę.
Kai nuėjome ten jau buvo visi kiti .
Temari nedrąsiai gaudė Ajašio žvilgsnius , o jis tą patį darė tik dar labiau slėpdamasis .
Ajašis nuėjo siūti , paskui jį ir Džordžas įėjo į sandėlį . Izabela išsiuntė ir Temari , pasikvietusi mane arčiau .
- Mieloji tavo oda švyti .Ar tu galvoji, kad taip jį patenkindama , turėsi sau ?. Paklausyk , aš buvau irgi įsimylėjusi , deja tokį pat vyrą kaip Džordžas , kuris niekada neįsimylėdavo vienos merginos . Mylėjau jį be protiškai , visai kaip tu , turėjau viltį , kad jei aš duosiu tai ko jam reikia , jam nereikės kitų merginų . Tačiau klydau , skaudžiai klydau . Mieloji paklausyk mano patarimo , nenudek ir tu sparnų , kuriuos taip plačiai dabar esi išskleidusi .
Aš truputį supykau ... Bet iš tikro supratau , kad ji tenori mane apsaugoti .
Pasiunčiau Izabelą į pokalbį su kitais . O pati pasilikau prie baro .
Netrukus iš sandėlio išėjo Džordžas , atsisėdo ant baro kėdės ir paprašė , kad išspausčiau sulčių . Kai padaviau jam ką tik išspaustas sultis , jis net nepakėlė akių . Norėjosi paklausti ar kas negerai , tačiau žodžiai strigo gerklėje . Ir jis grįžo į sandėlį . Jaučiausi taip nejaukiai .
Džordžas iš tiesų visada norėdavo tik tai sekso . Tada ir supratau jog Izabela buvo teisi , bet vis tiek elgiausi kvailai , ir kaip naktinė plaštakė puoliau į ugnį . Aš taip jį mylėjau , kad buvau bet kam pasiryžusi . Žinoma , po pirmojo karto daug kas pasikeitė . Suprantama , kadangi viskas dažniausiai būdavo jau žinoma iš anksto , mes saugojomės . O pats Džordžas nebebuvo toks rūpestingai švelnus , nors tikriausiai vis dėl to švelnus , tik ne be toks kaip pirmą kartą .
Lauke oras darėsi vis šaltesnis , todėl teko pergalvoti Ajašio ir Temari sutaikymo planą .
Spalio 1 diena . Jau anksti ryte paskambinau Temari paklausti ar jiedu dar vis nesusitaikė . Išgirdusi neigiamą atsakymą pakviečiau ją papietauti restorane „Karališkas“ . Susitariame susitikti prie 20 staliuko 13:00 valandą .
Iškart po to paskambinu Ajašiui ir , tą patį pribūriau .
Iš tikro 13:00 aš pietavau tą dieną su Džordžu , tame pačiame restorane tik tai prie 16 staliuko .
Kai mudu su Džordžu papietavome paprašiau ir 20 staliuko sąskaitos . Sumokėjau , ir išėjau .
Šiandien Džordžas neatėjo į barą . Tačiau smagu , man tikrai pavyko sutaikyti tuos tu balandėlius . Nors ir gavau truputį barti nuo Temari , nes atseit viskas būtų išsisprendę savaime .
Va , taip va ir ėjo laikas , diena po dienos .
Jau netoli buvo apytiksliai spalio vidurys , tą dieną man buvo pirmoji foto sesija . Nuotraukas atsiuntė kitą dieną . Visi nusprendė , kad tikrai esu tinkama tokiam šou . O ankščiau , iki manęs buvusi pats garsiausias modelis , pakvietė išgerti kavos ir duoti keletą patarimų .
Mūsų susitikimas buvo po kelių dienų , todėl aš labai jaudinausi .
Ir pagaliau išaušo toji diena . Pokalbis su ja buvo tikrai malonus , ji man patarė nusikirpti kirpčius , taip labiau pabrėžčiau savo rudas akis . Ir patarė nepastoti kol nesibaigs mano karjera , ir ne teks mesti modelio darbo . Žinoma tada mano širdis daužėsi tai kulnuose tai vėl vietoje .Buvau beveik įsitikinusi , kad aš nėščia , tačiau dar niekam nesakiau , o pasitikrinti trūko ryžto .
Žinoma , aš patvirtinau , jog ji sako gryną teisybę , bet viduje žinojau , kad aš jei jau prieštarauju .
Ji mane išlydėjo , ir palinkėjo kuo sėkmingesnės kloties .
Kitą dieną aš nuėjau į kirpyklą ir nusikirpau kirpčiukus .
O dar po poros dienų Izabela manęs paprašė už ją padirbti bare , kol ji pasveiks , nes persišaldė .
Sveiko ji labai sunkiai , beveik dvi savaites , teko už ją dirbti bare ir ją slaugyti . Tai gi spalis tikrai nebuvo iš saldžiųjų .
O kol ji grįžo į darbą , juk iškart po ligos tai neleidom , jau buvo ir lapkritis .
Buvo lapkričio 3 diena . Vėlus vakaras . Lietus pliaupė kaip iš kibiro , buvau siaubingai pavargusi nuo tų visų foto sesijų . Ir siuvimo . Namo važiavau taksi .
Kai įėjau namo svetainėje radau merginą . Iš pradžių nieko blogo nemaniau , galvojau namų tvarkytoja ilgiau užtrūko . Tačiau , kai ji mane pasikvietė arčiau , ir panoro pasikalbėti . Stiklinė pilis ėmė ir sudužo .
Ji man pasakojo , kad dabar ji ir yra namų tvarkytoja , bet ankščiau buvo Džordžo mergina , ir kad dabar kartais ji duoda jam tai ko aš dar nesugebu duoti .
Po tokių žodžių ilgiau netvėriau , nulėkiau į miegamąjį ,susikroviau lagaminą , parašiau raštelį „ Atleisk , bet man reikėjo šeimos , man reikėjo TAVĘS . Atleisk , dėl šou , neturiu jėgų tave matyti .“ , o šalia raštelio padėjau žiedą kurį jis man padovanojo .
Išsikviečiau taksi , ir nurodžiau mamos buto adresą .
Nuvažiavusi ,taksi vairuotojo paprašiau palaukti 5minutes .
Paskambinau į duris , jas atidarė brolis . O kaip jis apsidžiaugė , ėmė šaukti „ Mama , mama , Jukari sugrįžo .“ .
Iš antro aukšto nulipo mama , ji pabučiavo į skruostą mažąjį padaužą ir liepė eit miegoti , nes turės pasidžiaugti mano sugrįžimu marias laiko .
Kai tik broliukas užlipo į antrą aukštą , mama įsikvietė mane į vidų ir uždarė laukujes duris . Kalbėjomės virtuvėje ji net klausytis nenorėjo , ką aš sakau , o kai pasakiau ,kad grįžau namo nes mane įskaudino , nes buvau įsimylėjusi , ji man tėškė antausį . Ir dėbtelėjo :
- Rytoj eisi , kaip niekur nieko į mokyklą , visiems sakysi , kad buvai išvykusi pas senelę į Niujorką . Ar supratai ? O dabar marš miegoti ,nes nenoriu kol kas tavęs akyse matyti .
Pirmoji diena mokykloje buvo tiesiog siaubinga .
Mokytojai apsimetė , kad patikėjo pasaka apie senelė . O mokiniai , net nesistengė apsimesti visi klausinėjo , ir vis kaišiojo žurnalus su mano nuotraukomis . Bet skaudžiausia buvo matyti nuotraukas su Džordžu . Ir neatsiliepinėti į Temari skambučius .
Slinko dienos nei truputėlio , ir nei per vieną pamoką negirdėdavau ,ką kalba mokytojai . Vis galvodavau , apie juos , o ypatingai ilgėjausi Džordžo . Baisiai norėjosi jausti jam neapykantą , bet pernelyg stipriai jį mylėjau .
Kitą savaitę visas šurmulys buvo nurimęs ir į mane nieks nebekreipė dėmesio .
Buvo trečiadienis . Tą dieną buvo labai silpna .Buvau labai išsekusi . Todėl išėjau namo dar nepasibaigus pamokoms . Prie vartų stovėjo auksinis Mustangas , niekur nebūčiau jo sumaišiusi , tai buvo Džordžo automobilis . Pasileidau bėgti link jo .
Pribėgusi stabtelėjau , ir susimąsčiau ar verta Džordžą žadinti , nes snaudė , tikriausiai laukė manęs ir užsnūdo saulės atokaitoje .
Ne jo užkalbinti aš neišdrįsau . Tiesiog atsirėmiau prie atviro lango ir pravirkau , o po to ....
.... nežinau atsibudau ligoninės palatoje .
Džordžas pasilenkė arčiau manęs pasižiūrėjo , kaip pirmą kart matydamas ir pakvietė sesutę, o pats išėjo į automobilį , pasakęs , jog manęs ten palauks .
Kai atėjo sesutė paklausiau :
- Atsiprašau , bet ką aš čia veikiu ?
- Tas vaikinas jus atvežė , baisiai persigandęs , sakė jog netekote sąmonės tiesiog jam ant rankų .
- Aišku , tai vis dėl tos rutinos .
- Man galite nemeluoti . Aš ir daktarė jau žinome , kad jus nėščia . Tik ar jūs pati tai žinojote ?
- Numaniau , buvau beveik įsitikinusi , bet vis pritrūkdavau ryžto pasitikrinti . O pagal menstruacijas negalėjau nieko spręsti , nes jos man niekada nebūdavo pastovios , tai dingdavo , tai vėl atsirasdavo .
- Na tai nieko blogo . O nėštumas tu turėtum kuo greičiau su vaikelio tėvu nuspręsti ką darysite . Ar tikrai nori tokio amžiaus vaikelio ?.. Na va puiku , jau apsirengei , eime palydėsiu iki automobilio .
- Ačiū , nereikia . Pati nueisiu . O šio mažylio tėvas niekada nesužinos , bet aš jį turėsiu . Viso gero .
Kai įsėdau į automobilį Džordžas paklausė kas man yra , apsimečiau kad negirdžiu , ir nieko nesakydama važiavau toliau .
Džordžas sustojo pora kilometrų iki būstinės . Ir perlipęs savo neišmatuojamą išdidumą , ėmė atsiprašinėti dėl Kaori . Prašė jam atleisti , ir maldaujamai žiūrėdamas vėl užmovė žiedą su drugeliu .
Ką aš begalėjau sakyti , juk taip jį mylėjau , visas per tą laiką susikaupęs pyktis išblėso ir peraugo į dar didesnę meilę . Kažkuri dalis nekentė manęs už tai ,kad tada atleidau Džordžui . Bet vietoj sudegusių sparnų man išaugo nauji .
Kai susitaikėme žinoma nuvažiavome į būstinę pranešti džiugios žinios ,kad aš grįžau .
Praėjo kelios dienos po to kai aš grįžau ir susitaikiau su Džordžu . Vėl gyvenau pas jį . Su mama visiškai nutraukiau ryšį . Tik dabar jos nei truputėlio nebesiilgėjau .
Dabar Džordžas , buvo lyg ir priklausomas nuo manęs , o aš negalėjau nuspręsti ką daryti su kūdikio žinia. Vis dėl to nusprendžiau jam nesakyti , bent jau kol kas .
Vos kelios dienos iki išsvajotojo šou .
Tą vakarą Džordžas siuvo paskutiniuosius raštus suknelei kurią aš dėvėsiu per pasirodymą . Todėl pasinaudojusi proga , kad bare jo nėra papasakojau apie nėštumą Izabelai . Ji patarė taip pat palaukti ir Džordžui kol kas nieko nesakyti .
Bet man reikėjo paramos , todėl pasikviečiau visus į vieną vietą :
- Ateikite čia ir paklausykite . Aš turėsiu mažylį .
Ajašis ir Temari tarsi būtų negerai išgirdę vienu balsu perklausė :
- Mažylį ???
- O ar Džordžui pasakei ?- vis dar nustebusi paklausė Temari .
Už mane atsakė Izabela .
- Ne ji nori pasižiūrėti , kaip viskas klostysis toliau , po šou .
- Bet juk tai nuostabu , kaip galima to stebuklėlio atsisakyti . – klausiamai į mane žiūrėjo Temari .
Iš tikro tada pamaniau , kaip būtų galima atsisakyti naujos gyvybės , bet nusprendžiau nerizikuoti , ir Džordžui kol kas nieko nesakyti .
Gruodžio 1 diena . Pilvukas dar beveik nesimato . Vos ,visai nežymiai . Mudvi su Temari visiem pasakėm ,kad tai nuo ledų per didelio kiekio , o Džordžui pasakiau , kad kadangi aš modelis teks pradėti laikytis dietos .
Temari padėjo man apsirengti suknelę Ji buvo ....
.... ji buvo angelo širdis , skaisčiai raudona , su daugybe dar raudonesnių gyvų rožių . Mano plaukus taip pat papuošė raudonomis rožėmis .
Ir štai nuo podiumo grįžo paskutinioji mergina , mano eilė eiti . Visa lyg apmiriau ... Džordžas prigludo prie mano skruosto ir pašnibždėjo :
- Skrisk , mano angele .
Ir koja žengė žingsnį link podiumo , truputi stabtelėjau išvydusi didelę minią žmonių plojančių man . Tačiau greitai suplasnojau Džordžo man įkvėptais sparnais , ir nuskriejau podiumu .
Kai grįžau į užkūlusius viskas atrodė taip netikra .
Visą vakarą teko tampytis po foto studijas ir fotografuotis kartu su Džordžu . O kita dieną jau ant kiekvieno žurnalo viršelio puikavosi mudviejų nuotraukos . Straipsniuose buvo rašoma , kad du nauji paukščiai pakilo , ir dar nežada greitai nusileisti .
Taip, tačiau man teko greitai nusileisti . O Džordžas po savaitės man pranešė , jog gavo kvietimą baigti studijas Milane , madų sostinėje .
Aš labai kentėjau ,bet nieko nesakiau . Tiesiog leidau jam išeiti .
Niekada nepamiršiu kai vakare iš kažkur grįžęs , jis pravėrė miegamojo duris . Ir paklausė :
- Miegi ?
Aš atsimerkiau ir atsisukau į jį .
- Aš šiandien ryte gavau pasiūlymą baigti studijas Milane .... Sutikau ... :- vis su pauzėmis kalbėjo jis .
- Mano lėktuvas pakyla po valandos . Atleisk , man už viską . Turiu eiti .
Staigiai pašokau iš lovos , tačiau nusiraminau ir nieko nepasakiusi padaviau jam žiedą .
- Jei tavęs nebus čia , man sparnų nebereikės , pasiimk jį sau . – kalbėjau aš drebančiu balsu .
O jis atkišo žiedą man atgalios ir užmovė .
- Angelas be sparnų , būtų jau nebe angelas .
- Laimingos kelionės ... – ištariau prieš užverdama meiliai širdies duris .
Džordžas atsigręžė ir paklausė , tokiu apgailestavimo kupinu balsu .
- Ar galiu , paskutinį kartą tave pabučiuoti ? – ir ištiesė man ranką .
Tačiau aš buvau taip stipriai įskaudinta , kad nebegalėjau sutikti . Pasakiau :
- Mano širdis ir lūpos priklauso angelui , o dabar priešais mane stovi demonas .
Ir nelaukusi kol jis ką nors atsakys užtrenkiau duris . Sukniūbau , prie pat durų , nebeįstengiau niekur pajudėti . Visą naktį praverkiau , vis prisimindama jo žodžius „mano lėktuvas pakyla po valandos“ , „atleisk“ . Ir vis pykau ant savęs , kad atstūmiau jį paskutinįjį kartą .
Ryte paskambinau Temari ir viską papasakojau .
Ji man padėjo pertvarkyti namus , kad liktų kuo mažiau prisiminimų apie Džordžą . Tą kambarį kur kabėdavo visos jo suknelės galima sakyti sunaikinau .
Dabar ten tebėra vienas veidrodis , dvi suknelės , raudona kuria žengiau pirmą kartą podiumu ir ta balta kuri pakerėjo Džordžą . Ir žinoma pats svarbiausias man daiktas, žiedas , mano sparnai .
Temari labai man padėjo , o Izabelai dar ilgai nedrįsau pažvelgti į akis .
Be to privalėjau nusiraminti , nes žinojau kad kenkiu tau .
Jau spėjus visam tam šurmuliui nurimti , ir beveik sugrįžti į senąsias vėžias gymiai tu . Viskas vėl virto tikru pragaru negalėdavau negalvoti apie Džordžą žiūrėdama į tavo akutes . Po poros metų labai tave įsimylėjau . Ir dabar be galo myliu .
Jau praėjo 15 metų . Pasakoju visa tai tau todėl nes bijau . Bijau , nes Džordžas jau treji metai kaip sugrįžęs į Japoniją . O pagal žiniasklaidos teigimą , jis jau mėnuo kaip persikraustė į šį miestą . Bijau , kad jei pamatysiu jį vėl jausmai atgims , nors jie dar nėra mirę , tiesiog palaidoti gyvi .
Bijau , kad kada gali jį susitikti , ir užkalbinti , arba atvirkščiai . Ir pastebėti kokie judu panašūs .
Ir nežinau ar viską supratai , bet turi pilną teisią manęs nekęsti .
- Bet mamyte , juk tai tokia nuostabi meilė ,meilė kuri turėjo sparnus . Neturiu už ką tavęs nekęsti.
- Bet , Laura ...
- Bet nieko . tiesiog labai tau ačiū , kad atskleidei tą šydą kurį visą gyvenimą turėjai nešioti viena širdyje , dabar aš tau padėsiu , ir bus lengviau . Tik vis dėl to vienas bet ne ,nors ne vienas ...
- Na, netrikdyk manęs , sakyk , kas per bet .
- Nors ir žinau , kad tau labai skaudu bet norėčiau pamatyti visas tas nuotraukas iš tų laikų , visus žurnalus , o ypatingai tuos kur tu ir Džordžas , nors ne tėtis . Labai noriu pamatyti tas sukneles . Bet Labiausiai trokštu išvysti tą žiedą .
- Mieloji , man labai sunku , bet tebūnie . Viską parodysiu vakare , o dabar prašau stipriai mane apkabink . Myliu tave ...

2008m. Lapkričio 9d. 00:46

NoName / 1000 sekundžių  2008 m. lapkričio 18 d.  NoName / Lietus ašaroms  2008 m. lapkričio 18 d.  NoName / Laukimas  2008 m. lapkričio 18 d.