Gėdos peizažai

karstaneshe

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2006m. Liepos 15d. 11:57

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Gėdos peizažai

I

Aklas paveikslas, kuris manęs nemato ir nesupranta, ko aš prašau, kurčias maldavimams, puošia tuščias mano sienas, nebeatspindinčias liūdesio pritvinkusių dienų, kurios kiekvieną kartą nublunka ir vėl prisipildo ryškiausių spalvų trupinių. Raudoni miškų kilimai vėl jau kviečia į puotą. Rauda medžiai, stūgauja vėjas, plėšo ir drasko aplinkinius kaimus. Susiraukia išprotėjęs dangus ir, rodos, nieko žemėj nebėra. Visos mintys visada susijungia į vieną visumą ir įgavusios prasmę staiga jos netenka.

Būčiau pats šauniausias dievas
Iš visų valkatų,
Mojuočiau pravažiuojantiems troleibusams
Ir galėčiau pasakyti tiesą apie tave.

Tomis dienomis lieku gulėti ant grindų. Daugybė judesių ir begėdis ritmas išduoda auką, jos nerimą, norą gyventi. Gramdau įkyrėjusius prisiminimus nuo atminties sienos. Už nugaros dūžta gėdos veidrodžiai ir negailestingai sminga į mane aštriom šukėm, o po to lyg niekur nieko krenta žemėn ir išnyksta. Vėjas pašėlusiai darko medžius ir kimba prie jų kaip dūsaujanti kekšė prie praeivių, stoties rajone siūlanti savo pigias paslaugas ir kiekvieną kartą išgirstanti vis griežtesnį „ne“. Sniegas nevaržomai šlaistosi po mirties gatves, dvokiančias sielvartu ir pavydu. Šiandien viskas taip negražu ir aš sudužau į tavo tvorą, o žmonės sunkėsi pro mane ir neleido kvėpuoti. Gatvėmis migravo šimtai mefistofelių. Jai įkandin buriasi spalvotų akmenukų takai, įrėmindami žiaurią baigtį. Kurį laiką ji dar būna auka, po to tampa grobiu, kuris skuodžia nė neatsigręždamas ir staiga krenta, partrenktas kito, galingesnio žvėries. Negalėjau spėti atremti jų puolimų, nes jie vis stiprėjo. Stiprėjo mano baimė.

Kai pasiklystu gyvenimo šiukšlyne
Randų nusėtame mieste
Naktys stumia dieną
Išdavystę dengia meilė ir kančia

Nebenorėjau toliau eiti jų takais, minti jų pėdas, nenorėjau tapti velniu ir gerti žmonių pamazgas iš gėdos ir kančios duobės. Norėjau tapti kažkuo šlovingesniu, turinčiu didesnę galią, mokančiu sėti baimę, įsisukančiu kaip vėjas tarp nuogų medžių ir taip pat netikėtai išnykstančiu. Norėjau nugalėti tūkstančius manyje tūnančių velnių, neleisti ištrūkti jiems į dienos šviesą. Norėjau nugalėti skausmą, kurį jaučiu, kai jie drasko mane iš vidaus, kai bando perplėšti odą. Norėjau tapti tamsiausia tamsybe juodžiausioje tamsoje, vienišu piktu vilku, negailestingu budeliu... ir tada pavirtau beširdžiu žmogumi. Pačiu žiauriausiu padaru, kuris ir turėdamas teisę rinktis niekada to nepadarė ir šiame pasaulyje įamžino mirtiną tylą. Jis mane valgo, kramto, ryja ir tokiu būdu įsileidžia į savo vidų. Aš teku jo venose, kvėpuoju pro jo šnerves ir valgau aš kartu su juo. Nejučia tampu panaši į jį, tartum būčiau jo vaikas. Lydžiu jį į tolimas, sunkias keliones ir vieną dieną numirsiu taip pat jame.




II

Mano svajonių žvaigždės dar kartą sukrito į realybės jūrą ir paskendo. Sunku būtų sugrąžinti jas atgal, į mano džiaugsmo padangę. Beviltiškumas ir neaprėpiama nežinomybė žlugdo mane, o žodžiai amžinantys tylą... po velniais, aš taip pavargau kalbėti. Spengianti tyla. Viską užlieja rūkas. Nugalėtojas pakelia galvą ir braižo jo žemišką kūną sidabriniais ragais. Tiek klausiau, maldavau, teigiau, liepiau ir spėjau, o tu... tu visą laiką tylėjai. Ir dabar man nebereikia tavęs, man tik reikia, kad kažkas kalbėtų. Likę kartu mes keliaudavom apsnigtais pūkų keliais, pro gėlėm žydinčius medžius į degančius mirties kalnus, kur karaliai kuria šlovingus ateities miestus. Lieptų man užsičiaupti ir apsakytų atsakymus į visus klausimus, kuriuos noriu žinoti. Kuriuos seniai norėjau žinoti. Ir dabar vėl kažkas tyli į mano pusę. Tik šį kartą tyla ne tokia skaudi kaip visada, nes žinau, kad atsakymas į klausimą, kuris nuskambėjo baimėje tave prarasti, yra per daug sudėtingas ir dar nepasirengęs man atsiskleisti. Ir šiandien aš klausiu: „kaip nugalėti savo prakeiktą geismą?“ O tu negali atsakyti, nes dabar jis lygiai tokioje pačioje padėtyje kaip ir tu: toli nuo manęs ir be jokios nuovokos apie tai, ką jaučiu. Ir aš nežinau, kas šiam pasauly mane dabar labiausiai skaudina:

Spalvotuos debesų krantuos
Išnyrantys kentaurai
Nužymi mano kelią niaurų
Kurs amžinybėn nubanguos

gal trinantys batai, smurtas ar tai, kad esu viena! Ir kai viskas baigiasi, lieka tik tyla, kuri nereiškia nieko daugiau, tik tylą. Kasdien įveikdavome šimtus kilometrų, ieškodami laimės, nuotykių ir atgaivos širdžiai. Kiekviena diena atnešdavo vis daugiau skausmo, nerimo, neaiškios gėdos ir, rodės, jog tam nėra galo... Lieka mirtis, kuri nereiškia nieko daugiau tik tylą, ir pabaiga, kuri taip pat nereiškia nieko daugiau, tik tylą. Galų gale aš net nežinau, kada viskas baigiasi. Kai ištirpsta ledai? Keliavome per sausras, patvinusias upes ir niekas negalėjo mūsų sustabdyti. Nusileidžia saulė? Sugriūna sienos? O baimė išnyksta be pėdsakų. Kur galima atpažinti pabaigą?

Dabar tik bevaisės įsčios
Išstena eilėraščius naujus
Pažymi šizofrenijos dygsniais
Padeda fobijų kardus

Suplyšusiose kelnėse, žingsnių aide, išgertame kavos puodelyje ir tūkstančiuose kitų dalykų. Po to vėl grįžti prie ištirpusių ledų, kurie laša ant batų, prie kavos puodelio, kurį sudaužai besišluostydamas batus. O vėliau iš naujo kyla saulė, kyla sienos ir viską užvaldo baimė. Iš tikrųjų nėra pabaigos. Kiekvieną dieną nušviesdavo nauja saulė ir debesys danguje kaskart buvo vis kitokie. Palieki už savęs tuos žingsnius, bet tai tau negarantuoja pabaigos. Niekas tau nieko negarantuoja. Viskas visada būna taip pat, niekas nepasikeičia. Ir viskas visada bus taip, nes niekas ir nepasikeis.


Būčiau tavo žodis
Ar sudaužytas vėjas
Visada pabudęs
Ir saldus kaip miegas
Būčiau niekas...



III

Viską nušviečia pasakiško grožio grumtynės, sniego dulkės virsta stulpais ir įkalina abudu žvėris lyg narve. Kartais norisi apsiverkti, nes viskas taip sunku. Du įkaitę kūnai, gyvuliškai besidaužančios širdys, seilės, iltys... ir viskas nurimsta. Aš turiu, ką valgyti, kuo apsirengti, kur gyventi, turiu tėvus, galimybę lankyti mokyklą, bet vis tiek viskas atrodo taip beviltiška. Gal būtent tada, kai žinai, jog turi viską, ko žmogui labiausiai reikia, pradedi suvokti, jog iš tikrųjų neturi nieko. Nejautėm nei šalčio, nei gėdos dėl savo palaido gyvenimo būdo, tik nuolatinį alkį, aistrą medžioti, norą patenkinti savo instinktus ir kažką sunaikinti. Kas tas turtas, kai mano pačios sielos namai apvogti. Jaučiuosi, lyg būčiau išeikvojusi džiaugsmo limitą, iš kreditų liko tik kančia. O kas, jeigu aš jos nenoriu? Sutikdavome daugybę tokių kaip mes ar net stipresnių ir kaudavomės su jais. Tada lieki be teisės apskritai ką nors jausti. O kas, jeigu mano meilės alkis toks milžiniškas, kad galiu pamilti bet ką ir uždusinti jį savo dėmesiu. Ir kas, jeigu tą žmogų mylėjau iš tikrųjų? Kiekvieną dieną nušviesdavo nauja saulė ir debesys danguje kaskart buvo vis kitokie. Dažnai nebegaliu išreikšti savo jausmų žodžiais. Gal per sunku matyti tai, ką jauti? Arba išgyventi tai daugybę kartų. Gal jau pati sau nusibodau su savo rytiniais marazmais, popietiniais skausmais, vakariniais nusiskundimais ir naktiniais apmąstymais. Naktį galiu padaryti daugybę kvailysčių, kurioms ryte neturėsiu jokių logiškų paaiškinimų. Migla užliejo mano kūną. Tiršta ir ramu. Oras prispaudžia savo sunkumu, apsivynioja aplink kaklą ir švelniai smaugia. Rankomis bandau nutraukti grandines, suveržusias mane, bet nepajėgiu. Pirštai sminga į miglą ir neranda, už ko nusitverti. Nebegaliu kvėpuoti ir jaučiu, kaip sunkėja mano galva. Aš pasileidžiu bėgti per putojančias gatves beprotiškų klyksmų lydima. Migla lyg gyvatės vejasi man apie kojas, liežuvėliais gelia pėdas. Aš krentu veidu į sniegą ir plaukiu.. Kodėl šiandien manyje taip tuščia ir taip daug vietos. Kodėl negaliu suprasti, ko kas dieną netenku ir ką gaunu. Ar apskritai ką nors gaunu? Kodėl man ramybė reiškia vienatvę, o vienatvė – skausmą?

Būčiau pats šauniausias Prometėjas
Iš visų degtukų pardavėjų,
Saugočiau paskutinę dėžutę kišenėje,
Kad galėčiau užkurti tavo nuodėmių dangų.

Kodėl mano pasaulis per mažas, kad į jį tilptų kiti? Kodėl mano pasaulio skliautas – gėda, o žemė – baimė? Kodėl ant medžių auga neapykanta ir vaikšto mirtis? Kodėl aplink tamsu, o degtukų niekas neturi? Kodėl keli žodžiai gali numarinti meilę? Ir kodėl man kartais atrodo, kad apskritai neverta apie visa tai galvoti. Buvome tokios vienintelės snaigės žemės padangėje, laisvos ir be paliovos klajojančios. Man taip skauda mintis. Nebejaučiu savo kūno, lyg nebeturėčiau žemiškų vargų ir man nebūtų likę, ką jausti. Dabar aš paukštis. Aš negaliu matyti to smurto, bado, kančių ir tų žmonių, kuriems tai nerūpi. Mano kekšės mintys mane išduoda. Jos atsiduoda kiekvienai naujai idėjai ir pagimdo tūkstančius kitų, kurios absoliučiai bevertės. Diena keičia dieną, o mano galvoje jokios realios idėjos. Aš visą laiką noriu, bet nieko nedarau, tiesiu rankas į tekstą, bet jos per trumpos. Aš visada atsitraukiu palikdama vietos gėdai, lyg garbingesniam žmogui kėdę. Skrendu tolyn: į dangų, į saulę, į visišką laisvę. Ir mano mintys nebe su manimi. Jos tartum į priešingą pusę skrieja.

IV

Ir kai mano žodis tampa kūnu, jis mane palieka, išsinešdamas net ir menkiausią įkvėpimą. Neretai nukentėdavom ir turėdavom sprukti nuo įsiutusių priešų, tačiau visada išlikdavom savimi. Aš sukūriau tą žodį, išauginau, o jis mane palieka. Bandau nugalėti jį jo paties ginklais. Sukuriu naują – piktą žodį, kuris virsta dar vienu kūnu. Atsistoja, įgauna formą ir kiekvieną minutę darosi vis stipresnis. Negailestingais smūgiais naujasis kūnas naikina pirmapradį mano kūrinį. Išdavikas sunaikintas, o kartu ir mano įkvėpimas. Kurie staiga sulūžta, sutrupa kaip gležni smėlio bokštai. Kaip mažulytis šapelis krenta žemėn, mano kūnas kratosi iš skausmo, o vilkai tąso jį kaip ponai, susirinkę į prabangią puotą. Dabar savaitėmis gulėsiu migloje, negalėdama praverti durų į įkvėpimą. Mane valdys niekingo žodžio manija ir kiekvienas mano kūrinys virs pelenais. Jausiuosi lyg už kojų įtraukta į vandenį ir mirksniu paskandinta. Taip tobulai, be smurto žymių ir be jokios vilties sugrįžti.

Šlovinantys aidai
Išprotėjo
Menininkų kartos mirė
Ėjo ir išėjo

Debesys tirpo mano burnoje ir karčiais garais virto lauk. Visa tai priminė mano kvailą beviltiškumą ir tuščiai išsklaidytus žodžius. Dabar iš tikrųjų žinau, kad viskas vyksta ne veltui. Palieka mane, paniekina, apleidžia. Aš jas vejuosi, juk dabar turiu sparnus. Tiek žmonių sutikau šiam pasauly, tiek apsikvailinau ir patyriau gėdos tik tam, kad pagaliau plyštų mano skausmas ir pritvinktų džiaugsmo.

Šiandien jau kitas metas
Ir aš jį vejuos

Šią dieną man liko nueiti palyginti trumpą kelią su tuo, kurį nuėjau, kad pagaliau turėčiau tai, ko taip norėjau – TAVE, vienintelį tokį.

Rugpjūčio vėjai košia kekšes
Ruduo kedena nebaigtus žodžius
Minty įsmigęs laiko durklas
Žagina apdujusius jausmus
Suklydau! Mane prievartauja
Mano sakiniai.

2006m. Liepos 15d. 11:57

karstaneshe / Pasakyk, kodėl?..  2004 m. rugpjūčio 26 d.  karstaneshe / Turėjau daug  2004 m. rugpjūčio 12 d.  karstaneshe / ta pacia gatve  2004 m. rugpjūčio 12 d.