Apie Erik Satie

Prancūzų kompozitorius ir pianistas Erik Satie - tai figūra, kuri iš esmės pakeitė XX amžiaus muzikos kryptį, nukreipdama ją nuo vėlyvojo romantizmo prieš srovės link santūresnio, minimalistinio… skambesio. Jo kūryba, didžiąja dalimi skirta solo fortepijonui, išsiskiria neįprastu paprastumu, neišspręstų akordų vartojumu ir dažnu atsisakymu naudoti taktų brūkšnius - tai buvo revoliucija konservatyvios Paryžiaus muzikos scenos fone. Satie svarbą sunku pervertinti - jis tapo dvasiniu kelrodžiu jaunosios prancūzų kompozitorių kartos, kuri atmetė vagneriškąjį impresionizmą. Jo įtaka pasiekė tokius didžiulius Debussy ir Ravel, o vėliau ataidėjo ir amerikiečių avangardo kūryboje - John Cage atvirai pripažino Satie kaip vieną svarbiausių savo įkvėpimo šaltinių. Būtent Satie išdrįso suteikti savo kūriniams absurdiškus pavadinimus kaip "Tikros dribsniuotos prelūdijos (šuniui)" ar "Biurokratinė sonatina", taip iššaukdamas tuometines akademines konvencijas ir pranešdamas apie konceptualiosios muzikos atėjimą. Ankstyvoji Satie kūryba, kurioje itin išsiskiria "Gymnopédies" ir "Gnossiennes" ciklai fortepijonui, gimė 1880-aisiais, kai kompozitorius grojo Montmartro kabareto kavinėse. Šie kūriniai - tai keistai hipnotizuojantys, lėti, meditatyvūs muzikiniai paveikslai, kurių melodijos itin paprastos, harmonijos neišspręstos, o struktūra primena senovinę bažnytinę muziką. Satie meilė senajam grigališkajam choralui ir viduramžių sakralinei tradicijai persmelkė visą jo kūrybą. Brandžiojo laikotarpio viršūnė - baletas "Parade" (1917), sukurtas bendradarbiaujant su Jeanu Cocteau, Pablo Picasso ir Sergejui Djagilevui, kuris buvo tikras kultūrinis įvykis - jame Satie panaudojo netikėtus kasdieninius garsus ir šiuolaikinės industrijos aidus. Po ilgesnės kūrybinės pertraukos Satie įstojo į Schola Cantorum akademiją kaip brandus studentas ir šį kartą sėkmingai baigė studijas, ko nepavyko padaryti jaunystėje konservatorijoje. Šis laikotarpis ženklino jo brandaus stiliaus formavimąsi - muzika tapo dar labiau asketiška, bet kartu ir filosofiškesnė. "Symphonic drama" Socrate (1919) bei vėlyvieji baletai Mercure ir Relâche (1924) rodo kompozitorių, kuris atsisakė bet kokių prabangos ir puošmenos, palikdamas tik esminius muzikinius elementus. Satie gyvenimas buvo toks pat asketiškas kaip jo muzika - daugumą brandaus gyvenimo praleido vienutėje kambaryje Paryžiaus priemiestyje Arcueil, dėvėjo griežtai vienodus kostiumus ir nešiojo skrybėlę bei skėtį. Kompozitoriaus įtaka šiuolaikinei muzikai - nuo minimalizmų iki ambient - yra neginčijama, o jo drąsa kurti ne tam, kad patiktų, o tam, kad būtų teisinga, padarė jį tikru muzikos revoliucionieriumi.

Gimė1866 m. gegužės 17 d.
Mirė1925 m. liepos 1 d.(59 m.)
Veiklos sritys
Muzikos kūrimasPianinas

Muzika

Bendruomenė

Konditerijus

Net norisi pirkt kažką su klavišais..

einaras13

Kokia įdomi. Šokiravo. Nežinojau, kad klasikai dar kuria ir tokias aranžuotes... Puiki

Alvydas1

Cinema labai konkretus primityvizmo muzikoje pavyzdys. Erikas Sati čia vieno ar dviejų taktų muzikinę frazę kartoja dvylika ir daugiau kartų, kad muzika užsikabintų ir išliktų galvoje. Dar jis propagavo minimalistinę muziką - labai trumpą, fragmentinę kompoziciją. Styvas Hackett'as su savo broliu yra išleidęs Sati minimalistinių kūrinių koverių albumą. Ant greičio nepamenu jo tikslaus pavadinimo: lygtai Steve Hackett plays Eric Satie. Arturas Honeggeris griežtai pasisakė tokio stiliaus muzikos propagavimo atžvilgiu, sakydamas, kad šis kelias veda ne prie muzikos išraiškos paprastumo, bet prie jos skurdinimo ir nuvertiinimo. Pritariu visom keturiom, bet vistiek, šis albumas tokia retenybė, kad nežinau. Čia man pirmas susipažinimas su Sati ir primityvizmu. Viena - apie tai prisiskaityti, ir visai kita - pačiam išgirsti. Gili pagarba uploaderiui.

Panaši muzika