Johann Sebastian Bach

Apie Johann Sebastian Bach

Johann Sebastian Bach (Johanas Sebastianas Bachas; 1685-1750) – vokiečių baroko epochos kompozitorius ir vargonininkas, veikęs daugelį vėlesnių Europinės mokyklos muzikantų ir kompozitorių… . Biografija Johanas Sebastianas Bachas gimė 1685 metų kovo 21 dieną mažame Tiuringijos miestelyje, Eisenache. Visi Bachų giminės atstovai buvo nepaprastai muzikalūs. Daugelis jų buvo miestelių muzikantai, muzikos mokytojai – kantoriai, ar bažnyčių vargonininkai. Muzikantų, turinčių Bacho pavardę buvo tiek daug, kad ji tapo muzikanto sinonimu. Ryškiais gabumais muzikai nuo pat vaikystės pasižymėjo ir Johanas Sebastianas. Jo tėvas miestelio kapeloje grojo smuiku ir altu. Kai berniukui buvo 10 metų, staiga vienas po kito mirė abu jo tėvai. Johano auklėjimu ėmė rūpintis vyresnysis brolis Johanas Kristupas (1671-1721), Ordrufo vargonininkas. Jis buvo ir pirmasis Johano Sebastiano muzikos mokytojas. Mažasis Johanas buvo labai darbštus. Nepasitenkinęs gaunamomis žiniomis, jis uoliai mokėsi pats. Daug skaitė, grojo, domėjosi nežinomais muzikos kūriniais. Būdamas 15-kos metų, Bachas pradėjo gyventi savarankiškai. Mokydamasis Liuneburgo licėjuje, jis dainavo chore, labai domėjosi licėjaus biblioteka, susipažinęs su žymiu to meto vargonininku ir kompozitoriumi G.Bomu, Bachas sužinojo daug kūrybos paslapčių. Baigęs Liuneburgo licėjų, jis pradėjo dirbti. Bachas gyveno daugelyje Vokietijos miestų, ten, kur gaudavo geresnį darbą, rašė muziką tiems instrumentams, kurie buvo prieinami. Taip gimė daug kūrinių, rašytų hercogo kapelai, pamaldoms bažnyčiose, paūgėjusiems savo vaikams mokyti. Tai muzika smuikui, klavesinui, orkestrui, vargonams. 1707 metais vedė Mariją Barbarą Bach, savo antros eilės pusseserę, su kuria susilaukė 7 vaikų, iš kurių 4 išgyveno iki pilnametystės. Mirus pirmajai kompozitoriaus žmonai Marijai – Barbarai, jis persikėlė gyventi į Leipcigą. Šiame mieste Bachas dirbo šv. Tomo bažnyčios kantoriumi iki pat gyvenimo pabaigos. Tapti šios bažnyčios kantoriumi buvo didelė garbė kiekvienam to meto muzikantui. Leipcige Bachas vedė antrąkart. Jo žmona Anna – Magdelena tapo ištikimu gyvenimo draugu, sugebėjusiu paremti sunkiomis valandomis. Didžiąją dalį šiame mieste parašytų kūrinių kompozitorius skyrė pamaldoms šv. Tomo bažnyčioje. Gyvenimo pabaigoje Bachas apako ir 1750 metais mirė. Visą gyvenimą J. S. Bachas buvo garsus atlikėjas, su kuriuo nedrįsdavo galynėtis net didžiausi to meto virtuozai. Tačiau jo muzikos genialumą tais laikais mažai kas suprato. Kompozitoriui mirus, kūriniais niekas nesirūpino, todėl daug jų dingo. Tik praslinkus 100 metų po didžiojo polifonisto mirties, buvo atlikta jo „Mato pasija“, sukėlusios didelį susidomėjimą Bacho kūryba. Buvo surasti dar nepražuvę kūriniai, ir kompozitoriaus muzika ėmė skambėti koncertų salėse, atskleisdama taurų žmogaus vidinį pasaulį. Kūryba J.S.Bacho muzika tapo baroko epochos simboliu: ji ryškiausiai atspindėjo laikmečio dvasią su barokui būdingomis muzikos intonacijomis. J.S.Bacho kūryba pasižymi rimtimi ir didybe. J.S.Bachas gyvenimo metu vargonai buvo labai populiarus ir mėgiamas instrumentas. Muzika vargonams tapo visos Bacho kūrybos pagrindu. Svarbią kompozitoriaus vargonų muzikos dalį sudaro choralų išdailos. Šie kūriniai kitaip vadinami choraliniais preliudais arba tiesiog choralais. Tai protestantiškų giesmių melodijos, kurias kompozitorius apipindavo savo sugalvotais profesionaliais balsais. Ši muzika dvelkia rimtimi, skatina susimąstyti, susikaupti, nes tokios nuotaikos paprastai esti religinės giesmės tekste. Svarbiausias dėmesys šiose išdailose skiriamas pačiai choralo melodijai. Bacho laikais muzikantų tarpe klestėjo improvizacijos menas, net būdavo rengiamos geriausių improvizuotojų varžytuvės. Improvizacija vadinama kūryba tiesiog prie instrumento, kurios paprastai niekas neužrašinėdavo. Improvizuodavo bažnyčių vargonininkai prieš pamaldas, improvizuodavo miestų muzikantai prieš pradedami dainuoti. Vėliau šias improvizacijas imta užrašinėti. Taip gimė nauji žanrai muzikoje, vadinami preliudais, tokatomis, fantazijomis. Bacho choraliniai preliudai – taip pat improvizacijos, tik sukurtos choralo tema. Preliudai, tokatos, fantazijos būna labai įvairios. Labiausiai išplėtotos, turtingiausios yra fantazijos. Tokatos paprastai ryškios savo gyvumu ir „motorine“ ritmika. Preliudų muzikos kalba šiek tiek kuklesnė. Daugelyje Bacho preliudų gausiai naudojamos imitacijos. Fuga vadinamas sudėtingas muzikos kūrinys. Tai 2, 3, 4, 5 ar net 6 balsų polifonija, komponuojama pagal griežtas taisykles.Fuga bendrais bruožais primena imitaciją. Ji taip pat turi trumputę melodiją – temą, kurią pakartoja kiekvienas vėliau įstojęs balsas. Bachas fugą dažniausiai pradeda preliudu, tokata arba fantazija. Tai tarsi įžanga į fugą, kuri paruošia nuotaiką muzikos, skambėsiančios vėliau. Tokia dviejų dalių kompozicija vadinama ciklu. Vienu populiariausių vargonų muzikos kūrinių tapo Bacho tokata ir fuga d – moll. Šiame cikle tokata ir fuga skamba be pertraukos. Fugos tema nepastebimai išauga iš energingos ir veržlios tokatos. Vokalinė instrumentinė muzika Baroko epochoje jau buvo svarbiausi vokalinės instrumentinės muzikos žanrai – oratorija, kantata, mišios. Daug šių žanrų muzikos parašė ir Bachas. Didžiausią kompozitoriaus kūrinių dalį sudaro religinės ir pasaulietinės kantatos. Jų išliko apie 200. Tai tik maža tų kūrinių dalis, nes kompozitorius, dirbdamas šv. Tomo bažnyčios kantoriumi, kiekvieno sekmadienio pamaldoms turėdavo parašyti po naują kantatą. Iš pasaulietinių kantatų tarpo populiariausiomis tapo „Valstiečių kantata“ ir „Kavos kantata“. Tai gyva muzika, kupina šmaikštaus liaudiško linksmumo. Jos muzikos kalba labai paprasta, melodijos artimos liaudies dainoms. Didžiausios apimties Bacho kūriniai yra Mišios h – moll ir pasijos. Pasija vadinamas panašus į oratoriją kūrinys, perteikiantis evangelijos siužetus apie Kristaus kančią. Ryškiausia Bacho kūryboje yra „Mato pasija“. Šis kūrinys sudarytas net iš 78 numerių. Tai arijos, rečytatyvai, choralai, orkestro numeriai. Svarbiausias vaidmuo tenka chorui. Labai vertingas, kupinas gilių minčių kūrinys yra J.S.Bacho Mišios h – moll. skirtingai nuo pasijų, mišios neturi siužeto. Mišios – tai malda. Joje labai nedaug žodžių. Tačiau nuolat kartojami išgiedant kiekvieną raidę, tie žodžiai verčia įsigilinti į juos ir pajusti prasmę. Bacho mišias sudaro tradicinės 5 dalys: „Kyrie“, „Gloria“, „Credo“, „Sanctus – Benedictus“, „Agnus Dei“. Kompozitorius kiekvieną mišių dalį praplečia, įterpdamas papildomus numerius – duetus, arijas, orkestro epizodus. Todėl Bacho mišias sudaro 24 numeriai. Svarbiausias vaidmuo tenka chorui. Muzika klavyrui Tuo metu, kai gyveno ir kūrė Bachas, fortepijono dar nebuvo. Įvairiausių konstrukcijų klavišiniai instrumentai – klavyrai, buvo mėgiami ir Vokietijoje. Jie puošdavo didikų rūmų sales, jais grodavo turtingesni miestelėnai. Nemažai muzikos klavyrui parašė ir Bachas. Šiuo instrumentu kompozitorius grodavo tuomet, kai neturėdavo po ranka vargonų. Didžioji dalis kūrinių, parašytų klavyrui, būdavo skiriami savo vaikų ir mokinių mokymui, susipažinimui su polifonijos paslaptimis. Daug tokių kūrinėlių sudėta į „Annos Magdelenos Bach sąsiuvinį“. Mokymuisi buvo parašytos ir invencijos. Žodis „invencija“ reiškia „žaidimas“. Tai nedidelės apimties polifoniniai kūriniai, kuriuose skirtingi balsai nuolat imituoja tą pačią temą. Bachas parašė 15 dvibalsių ir 15 tribalsių invencijų. Štai, pavyzdžiui, dvibalse invencija C – dur, kurią pradeda viršutinis balsas. Ši tema ryški įsibėgėjančio ritmo figūra, kuri „išmeta“ į viršų aukščiausiąjį temos garsą SOL. Invencijos temą klausa lengvai pagauna ir įsimena, todėl nesunkiai atpažįsta tolesnėje muzikos tėkmėje. Dvibalsė invencija F – dur yra taip pat imitacinės polifonijos kūrinys. Jos tema – linksmai į viršų šokuojantys tonikos trigarsio garsai. Jie, pasiekę melodijos viršūnę, tarsi kamuoliukas nusirita žemyn. Tema netrukus suskamba vėliau įstojusiame antrame balse. Gyva ir žaisminga melodija, girdima tai viename, tai kit

Muzika

Bendruomenė

toughluck

na ka jis garsus klasikas, taciau bent as asmeniskai nei klausau, nei domiuosi, nes tokia muzika manes visai netraukia. Jo gyvavimo laikais turbut zmones ten ji matydama is dziaugsmo sokinejo kaip kokiam metallicos koncerte

Madam

Bachas savo laikmeciu nebuvo labai zinomas ,o jo invencijos ir kiti smulkesni kuriniai buvo ilgai laikyti tik gerais pratimais vargonininkams ir klavesinininkams. Mazai kas kreipe demesi i jo muzikos kalba, kuri buvo labai turtinga ir galbut nemenkai lenke kitus baroko muzikus kaip Hendelis ir Purcellis. galiausiai ji is naujo "atrado" jau gal simtmeciu veliau, ir pradejo gilintis i jo muzika is naujo. siaip manau, kad dalis Bacho kurybos yra tik noras parodyti, kaip meistriskai polifoniskai galima sudelioti muzika(pvz, jo Fugos Menas) taip manau ne tik as, bet ir dauguma muzikantu. taciau kiti jo kuriniai labai gilus, ir ne kiekvienam suprantami. dabar bacho muzika laikoma klasikine (ne pagal stiliu, o pagal tobulumo pavyzdi)

Iron_Meal

Labai patinka, aisku labiausiai vienas is populiariausiu jo kuriniu Tocata And Fuga d-moll... Pirmus kartus klausant atrodo, kad nesamones, bet veliau viskas susidelioja i savo vietas ir labai maloniai klausosi...

syncope

"ne upeliu, bet jura turetu jis vadintis". skaiciau, kad paprasto zmogaus viso gyvenimo nepakaktu vien PERRASYTI jo kurinius... o jis dar juos sukurt turejo... as ji labai gerbiu. polifonijos genijus, savo vaiku vadintas "pasenusiu peruku" ir "fugu gamintoju"

The_Wicked_One

Bachas vienas geriausiu kompozitoriu mano manymu.jo kuriniai labai simetriski,atrodo sunkus,bet is tikruju labai lengvi nes ten yra akcentuojamos kelios pagrindines natos vienam muzikiniam sakiny.nuostabus kompozitorius.kaip ir l.van betovenas,v.a. mocartas,j. haidnas ir f.mendelsonas.

Panaši muzika