Seventh Wonder

Naujienos

Būsimas albumas2027 m. sausio 29 d. · pasirodys po 71 d.

Apie Seventh Wonder

„Seventh Wonder“ – 2000 m. Stokholme, Švedijoje susibūrusi progresyviojo metalo grupė. Ją įkūrė bosistas Andreas Blomqvist, gitaristas Johan Liefvendahl bei būgnininkas Johnny Sandin. Po to, kai į… grupę buvo pakviestas klavišininkas Andreas Kyrt Söderin, 2001 m. ir 2003 m. grupė įrašė du bandomuosius įrašus („Seventh Wonder“ ir „Temple In The Storm“). Nepaisant dažnos vokalistų kaitos, grupė išleido debiutinį albumą „Become“ 2005 metais. Prieš šio albumo išleidimą prie grupės prisijungė Tommy Karevik, kuris yra „Seventh Wonder“ vokalistas iki šių dienų. Po „Become“ išleidimo „Seventh Wonder“ grupės sudėtis nusistovėjo, tik Johnny Sandin pakeitė kitas būgnininkas Stefan Norgren (2011 metais, po ketvirtojo studijinio albumo „The Great Escape“ išleidimo). Penktasis studijinis albumas „Tiara“ pasirodė 2018 metais, o šeštasis – „The Testament“ – 2022 metais. „Seventh Wonder“ priskiriama prie melodingesnių progresyviojo metalo grupių, jų muzikoje taip pat yra power metal elementų.

Veikla2000–dabar(26 m.)

Muzika

Bendruomenė

einaras13

Per pastaruosius kelis mėnesius Seventh Wonder vardą užtikau keliuose skirtinguose kontekstuose, tai nusprendžiau žengti pirmą žingsnį, ypač kadangi turime naują albumą. Ganėtinai įdomus skambesys: iš pirmos pažiūros man primena jų kolegas iš tos pačios Švedijos – Andromeda. Bet Seventh Wonder turi subtilų himniškumo elementą, jų skambesyje yra jėgos, būdingos power metal žanrui (neveltui pastebėjau, kad skirtingi šaltiniai power metal išskiria prie būdingų šiai grupei žanrų). Va dar galėčiau lyginti su šiom dienom klausytais Threshold, tik Threshold gal neturi nei tiek jėgos, nei tiek instrumentinės akrobatikos. Man patiko albumą atidaranti Warriors . Rifas tikrai iš 9/10 lygio, vertinant skaičiukais, o ir man baisiai prilipo būgnų partija, kaip ji nuostabiai papildo pirmąjį posmą, kai Karevik'as dainuoja „Welcome, my friends...“. Ir net tokiam stipriame skambesyje klavišai neatsilieka savo jėga. Tik jau iškart Warriors antroje pusėje pastebiu nereikalingą moduliaciją (3:03) – ji nėra sklandi, ji prideda erzelio. Ir tikrai nepatikėsiu, kad perėjimas į kitą tonaciją įvyko dėl to, kad joje lengviau soluoti – toks argumentas grupei, kuri save vadina progmetalio atstovais, būtų nesolidus. Ir toliau albume vienas labiausiai man nepatinkančių dalykų yra perdėtas moduliacijų naudojimas. The Light būtų ne mažiau patraukli daina, bet jos priedainiuose įvyksta net kelios moduliacijos (tas girdėti net įžangoje, grupei pristatant pagrindinį dainos motyvą). Man tai tiesiog bandymas išmelžti pieną iš akmens – efekto dainai tas neprideda, bet Karevik'ui tempti savo balsą kaskart į viršų tai nepatogu ir tas girdisi. Yra dar vienas dalykas, kurį iliustruoti turbūt geriausia daina yra Invincible. Tai netolydi ir per dažna melodijos / motyvo / rifo kaita. Tai neprideda dainai įsimintinumo ir net progfano ausiai tai skamba kaip dirbtinas kompleksiškumas, kuris verčiau atmuša nei patraukia. Ir galiausiai, Elegy pakankamai nuviliantis finalas albumui. Lengva baladė tokiam veiksmo kupinam albumui įprastai nekenktų, bet ji savyje neturi absoliučiai nieko unikalaus. Net jei tokią dainą ir įtrauktum į albumą, tai verčiau į jo vidurį, o ne galą. Iš melodingesnių dainų albume daug smagiau skamba I Carry The Blame, kuri, aišku, turi ir rifų, ir virtuoziškų gitaros solo, bet aranžuota lengvai, beveik kaip konvencinė power metal baladė. Be Warriors prie savo mėgstamesnių dainų albume dar paminėčiau Mindkiller . Va čia jau pats rifas greitas, sudėtingas ir mano ausys iškart įsitempia ir susidomi. Visas protingumas sudėtas į pačius rifus, o ne į tai, kaip dažnai jie keičiasi, todėl kūrinys ir skamba daug geriau. Ir priedainyje visgi nustembi, kad Karevik'as gali taip aukštai dainuoti, nors aišku, to jau būta ir The Light dainoje. Albumui rašau 8-etą su minusėliu.

Panaši muzika