Naujienos
Apie Swans
„Swans“ buvo daug įtakos turėjusi Amerikos „post-punk“ stiliaus grupė, veikusi nuo 1982-ųjų iki 1997-ųjų. Jos vedliu buvo instrumentalistas Michael‘as Gira. Grupė buvo viena iš keleto kolektyvų… , sugebėjusių iškilti iš 9-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko „No Wave“ scenos ir išliko populiari dar vieną dešimtmetį. 1982-aisiais metais Gira sukurta grupė ilgą laiką keitė sudėtį, kol galiausiai veikla 1997-aisiais metais nutrūko. Be Gira, vieninteliais nuolatiniais nariais buvo klavišininkas/vokalistas/dainų autorius Jarboe ir pusiau nuolatinis gitaristas Norman‘as Westberg‘as.
Muzika
2020–dabar
2010–2019
1990–1999
1980–1989
Bendruomenė
Ne pirmas mano bandymas įsitraukti į Swans kultą. Atsimenu savo bandymus klausyti atskirų kompozicijų iš To Be Kind, taip pat esu klausęs nuosekliai The Glowing Man, bet man sunkiai darė poveikį. Panašiai turiu reaguoti ir į šį albumą. Nors visi trys paminėti darbai yra kritikų įvertinti ir aš galiu tai pateisinti: Swans kompozicijos bėga lėtūniškai, bet jei įkrenti į jų kuriamą atmosferą, jų kompozicijos tampa kaip kokia spiritualinė mantra. Esmė yra muzikinėje spalvoje, kuri iš lėta liejama ir tekėdama tave arba pasiima, arba ne. Muzikinis turinys tuo tarpu labai minimalus, kartais net avangardiškai minimalus. Bet mane šis lėtūniškas postrokiškas skambesys įtraukia retai. Tikrai susidomėjau albumo starte sulig The Parasite įžanga, tie didingi, skaidrūs lap steel gitaros akordai skaniai įsilieja tarp tyčiškai tingiai ir grubiai atliekamų Giros vokalų, tačiau daina ties viduriu nuvažiuoja kažkur į lankas, belieka "aplinką teršiantys" sintezatoriai, kurių garsas man tiesiog nepatinka. Paradise Is Mine yra viena struktūriškiausių ir melodingiausių dainų albume, bet išsitęsia per ilgai. Vertinčiau ją, jei ji būtų kompaktiškesnė, konvencinio alternatyvaus roko daina. Los Angeles: City of Death yra trumpiausia daina, bet viena labiausiai man patikusių – aš ją traktuoju kaip visai smagią altroko daina. Vidutinio greičio tempas Swans kontekste skamba net kiek per greitai. Michael Is Done yra optimistinio skambesio daina, net jei Gira reflektuoja apie savęs pabaigą ir kas bus po jos (ar sulig ja). Vietomis ji man primena Sigur Ros, bet su kiek grubesniu, purvinesniu atspalviu. Unforming yra labai nyki daina, tokia nyki, kad net truputį įtraukia, o gale vėl nustebina gitarų kuriama spalva. Nesu didelis titulinės dainos fanas. Tamsoka atmosfera, bet ji vystosi labai lėtai. Vėlgi, galbūt ją vertinčiau dvigubai trumpesnėje trukmėje. Tiesa, elektriškas finalas dainai labai tinka. No More Of This pasitinku kiek pozityviau, vėlgi, iš melodingiausių numerių albume ir man visai prie širdies jos išpildymas atmosferine prasme, ypač antroje pusėje. Bet vis tiek negaliu sakyti, kad turinio prasme esu patenkintas šia daina. Ebbing tiesiog per ilga ir per statiška, man mažiausiai patinka. Susidomėjau Why Can't I Have... įžanga, bet ši daina man irgi labai statiška. The Memorious irgi neįspūdingai užbaigia albumą. Atskirai pastraipai pasilikau 43 minučių banginį The Beggar Lover (Three) . Manau, ši kompozicija yra didžioji Swans pergalė, kurį man išgelbėja šį albumą. Tai galimai yra pats avangardiškiausias, mažiausiai tonalumo ir melodingumo turintis kūrinys, bet jis struktūruotas daug įdomiau negu kai kurios 7-10 minučių dainos albume. Visų pirma, įžanginė kelias minutes trunkanti drone'iška abstrakcija turi nuostabiai unikalų toną, iškart ausis įsitempia girdint, kaip amorfizuojasi visa ta garsų paletė. Po pirmos neilgos strofos seka šaižus beveik vyrių gergždėjimas darant duris ir būgnų anšlagas – vėlgi, visiškai nauja, visiškai įdomu. Vieni drone'iški atspalviai pradeda kaitaliot kitus, atsiranda keistos, staigiai nutrūkstančios, trumpos vokalo frazės, kurios eina ant loop'o, galiausiai ties 12 minute stoja motyvas, kuris kompozicijoje užsilaikys kiek ilgiau: rami, lengvai ritmiška instrumentinė mantra, kuri mane visai įtraukia ir tik ties 18 minute į ją pilnu etatu įstoja didelis būgnų skambesys su stiprėjančiais sintezais. Kompozicijai persiritant į antrąją pusę atsiranda mažiausiai mane intriguojančios sekcijos su keliais moteriškais vokalais, po to visiškai ummagumma pamišimo lygio elektriniais garsais ir iškraipytais vokalais. Galiausiai, po ilgesnio atmosferinio intarpo ir dar vieno didelio būgnų anšlago, ties 33 minute stoja finalinė tema. 10 minučių trunkantis finalas yra mano mėgstamiausia dalis visoje kompozicijoje – sinkopuotas ritmas, rami gitara, ir atmosferiniai antraplaniai užpildai tikrai daro efektą ir tai buvo tokia mantra, kuri pagavo ir mane. Tad bendrai iman, The Beggar Lover (Three) yra ambicingas, bet įtraukiantis banginis, pasiekęs tiek objektyviai, tiek subjektyviai vertinant daugiau negu visos kitos albumo dainos kartu sudėjus. Jei ne The Beggar Lover (Three), albumui būčiau rašęs 7 balus. Bet ši kompozicija mažiausiai verta 9 balų, jei ne daugiau, o pagal trukmę užima gerą gabalą albumo, todėl esu priverstas albumo vertinimą pakelti balu: iki 8. Man vis dar sunku suprasti, kodėl ši grupė turi tokį didelį gerbėjų kultą, nors negaliu paneigti, kad grupė turi gan unikalią muzikinę išraišką.
Neįprastas mano klausomai muzikai. Bet skleidžia jausmines vibracijas, kurios gan lengvai pasiekia tiek protą, tiek sielą (aš ją turiu). Visumoj tai tamsus, netgi sakyčiau, liūdnas albumas su keliomis šviesiomis dainomis, gal todėl ir pavadintas kaip "Šviesa tunelio gale" - aš čia supaprastinu. Amžinybės žiotys tai ir yra tas tunelis mirštančiąjam. Tai iš tiesų ne tas albumas, kurį perklausęs tuoj užmirši, bet ir kuris nesišaukia tuoj pat klausytis antrąkart. Dainų tekstai primena Tomo Waits'o poeziją, taip pat ir dainavimo maniera turi panašumo.
gira su laipsniais stipriai vožė į kepenis
Temų apie Swans dar nėra — pradėk pirmą!
Swans recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!





















































