NAUJA PUBLICISTIKA: ĮŽVALGOS IR IŠŽVALGOS

ĮŽVALGOS IR IŠŽVALGOS

Numeris pirmas2017 m. liepos 9 d.

Trys prologai.

Sveiki, mielieji klausytojai ir nelabai! 2014-2015 metais leistas nereguliarus leidinys „Raštai pagal Einarą“ buvo priverstas įeiti į tylos režimą, nes ištiko tikrų tikriausia vertybinė krizė. Pirmojo numerio įžangoje buvome aiškiai nurodę, kad sieksime dėmesio, populiarumo, provokuosime diskusijas. Deja, dešimties numeriu serijai to padaryti nepavyko, lūkesčiai liko nepateisinti.

Esame priversti keisti vertybinę raštų sistemą ir dabar save skelbiame ne kiekybės, o kokybės siekiančiu nereguliariu žurnalu „Įžvalgos ir išžvalgos“!

P.S, pripažįstame savo pirmąją klaidą siekiant kokybės, kadangi ties 2:09 įrašas buvo priverstinai sustabdytas - yra trūkis.

Objektyvus žvilgsnis. Iškraipyti rasizmo kontekstai nūdienos pasaulyje.

Pradėkime nuo citatų.

Parlamentarė Rasa Juknevičienė viešėdama JAV: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega tiesiog gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka. Bunda linksmi.“

Žurnalistas Andrius Tapinas laidoje, kalbėdamas apie Briuselį: „Tai nėra mano pats mylimiausias Europos Sąjungos miestas. Paskutinį kartą, kai buvau, buvo net labai slogus įspūdis, nesaugus įspūdis susidarė, būtent dėl tamsaus gymio vaikinų, besitrinančių ir tave nulydinčių ilgesingais žvilgsniais.“

Ir po to apie Oslą: „Galima sakyti, kaip nori bet iš šimto elgetų, kurie prašo iš tavęs pinigų, devyniasdešimt devyni yra tamsaus gymio. Ir akivaizdu jų arabiška kilmė. Tai yra elementarus faktas.“

Šitie žodžiai mūsų jautrioje, jaunoje, liberalioje visuomenėje sukėlė baisiausią šaršalą. DELFI paklausta specialistė K.Normantaitė tai pavadino buitiniu rasiniu stereotipizavimu, dėstė, kad benamystę lemia rasinė segregacija, o radikalizmą — integracijos strategijų trūkumas.

Deja, blaivus protas sako, kad visas šitas liberalistinis svaičiojimas yra tam tikrų vertybių daugiagubas išpūtimas neišlaikant objektyvaus požiūrio į situaciją, o ir pritariant Laurynui Kasčiūnui, šitas bandymas išlaikyti „politkorektiškumą“ kartais tampa tam tikros nuomonės marginalizavimu. Pažiūrėkime giliau į Juknevičienės žodžius: ji tik konstatuoja faktą, kad juodaodžiai linkę miegoti gatvėje ir dar priduria savo versiją, kad galbūt jiems toks gyvenimo būdas patinka. Politikės žodžiuose neįmanoma įžvelgti jokios diskriminacijos juodaodžių atžvilgiu, tik visiškai natūralius svarstymus. Galų gale, ar gerb. specialistė gali būti tikra, kad minėtųjų juodaodžių situacija lemia rasinė segregacija, o ne tiesiog jų pamėgtas gyvenimo būdas. Kas čia perlenkia lazdą, t.y. objektyvumą?

Lygiai taip pat reaguoja ir Tapinas: konstatuoja faktą (tai dar pabrėždamas) apie tamsaus gymio vyrų dominavimą gatvėse ir nesaugumo jausmas visiškai natūralus Briuselio atakų kontekste. Taip, čia yra stereotipizavimo cinkelis, tačiau visiškai žmogiška jaustis mažiau saugiam tarp žmonių, kurių grupėje ekstremisto buvimo tikimybė akivaizdžiai didesnė, negu, sakykim, baltaodžių europiečių publikoje. Kodėl žmogus turėtų vengti išsakyti savo būseną viešai, tuo labiau, kad nė vieno diskriminuojančio žodžio nebuvo pasakyta. Ir prie ko čia integracijos strategijų trūkumas, juk konstatuojame faktus, o ne jų priežastis. Ir bent 98 procentams žmonių akivaizdu, jog integracijos strategijos nėra pirminė radikalizmo priežastis.

Keisčiausia, jog tas pats Andrius Tapinas sugebėjo Rasos Juknevičienės žodžius išvadinti „dvokančiu rasistiniu mėšlu“, nors jo paties pozicija objektyviais standartais yra absoliučiai ekvivalenti. Savotiškas dviveidiškumas žmogaus ir jo opinijų taip pat nepuošia.

Galiausiai, viso šito „dvokiančio blaivumo trūkumo mėšlo“ peripetijas galime finalizuoti vaizdo įrašu „Modern Educayshun“, kurio esmė yra lygiai tokia pati, apie ką ir mes kalbėjome šiame pasisakyme:

Subjektyvus žvilgsnis. E.S.: kada muzikantams baigti karjerą?

Vienas iš labiausiai intriguojančių dalykų muzikos pasaulyje šiais metais: Steven‘o Wilson‘o naujasis albumas „To The Bone“, kuris bus išleistas po kiek daugiau nei mėnesio (rugpjūčio 18-ąją). Ne kartą kūrėjas yra išreiškęs savo platų muzikinį spektrą tiek jo mėgstamoje, tiek jo kuriamoje muzikoje, todėl visiškai natūralūs turėtų atrodyti jo pastarieji eksperimentai su alternatyvesne ar kiek labiau elektronine muzika („Song of I“) ar melodiniu poproku (nors čia tinka „Pariah“, bet galų gale užtenka grįžti ir 18 metų atgal iki pat „Porcupine Tree“ — „Stupid Dream“ albumo). Galų gale prieš savaitę buvo paskelbtas numeris, kuriuo autorius visiškai didžiuojasi, nes išbandė tai, prie ko dar niekada neteko prisiliesti — grynaveislį pop skambesį dainoje „Permanating“.

Neįtikėtina, kokio įspūdingumo nepasitenkinimas kilo tarp esamų ir galbūt jau buvusių SW gerbėjų (aišku, tokių ženklų buvo jau ir pasirodant ankstesnėms dainoms „Pariah“ ir „Song of I“, tik gal „The Same Asylum as Before“ išvengė didesnių apkalbų, nes ji artimiausia įprastai SW progrokinei tradicijai). Suprantama progroko mylėtojų pozicija, kurie nemėgsta pop muzikos ar progroko derinimu su pop muzika (nors būtų sunku patikėti, kad tie gerbėjai nesimėgauti net ir pačiais popsiškiausiais „Marillion“, „Genesis“ ar „Supertramp“ bandymais), bet mane kiek skaudžiai palietė, galbūt tai paliestų ir patį SW, viena nuomonė, kuri skambėjo maždaug taip: „Jei negali sukurti geros muzikos, kodėl nesustoji. „Metallica“ turėjo sustoti 10-ajame dešimtmetyje, „Opeth“ — 2009-aisiais, o SW — dabar“ (citata nėra tiksli).

Music.lt narė 4Blackberry prieš porą dienų parašė savo išplėtotą poziciją apie muzikos vertinimą ir net neabejoju, kad ji, lygiai kaip ir aš, nepateisintų tokios pozicijos, nes joje užkoduotas noras kontroliuoti kūrėjo idėjas, nors kūryba turėtų būti tik paties autoriaus reikalas. Taip, SW iš savo kūrybos „darosi“ pinigus, bet tai tikrai nėra jo pagrindinis interesas ir taikyti į pelningiausią gyslą tikrai nėra taip svarbu, kaip išreikšti save ir norėti bandyti naujus dalykus. Tiesa, galbūt ilgalaikėje perspektyvoje šis eksperimentavimas bus dar net materialiai pelningesnis nei jo progresyvaus roko albumai.

Toliau, geros muzikos apibrėžimas turi savyje objektyvistinę konotaciją, nors iš komentaro aišku, kad tokia pozicija negali išeiti iš subjektyvumo ribų, nes nėra konstruktyvios kritikos (daugiausia, kiek galima įžvelgti, tai destruktyvi ir nelabai kuo pagrįsta kritika). Vėlgi, naudojuosi 4Blackberry išryškintais apibrėžimais norėdamas pats konstruktyviai sukritikuoti tokią poziciją turinčius žmones. Gera muzika yra apibrėžimas, kurį reikia vartoti atsargiai ir yra tinkamas tik tam tikroje aplinkoje, pavyzdžiui, kritiškai įvertintant muzikos turinį ir produkciją. Šiame kontekste terminas „gera muzika“ apskritai neturi jokios svarios prasmės, todėl apie tęsinį „kodėl nesustoji“ net nebeverta kalbėti.

Skaudžiausia man asmeniškai dalis buvo dėl pačių „Opeth“ ir SW paminėjimo. Aš, atvirkščiai, manau, kad „Opeth“ po „Watershed“ (gal netgi sulig juo) pradėjo daryti mano širdžiai maloniausią muziką: „Heritage“ albumas yra visiškas auksas ir jau kurį laiką jį vadinu savo favoritu, „Pale Communion“ irgi mėgaujuos dažnai, o dar pakankamai naujas „Sorceress“ man iki šiol nuveža stogą tuo ne itin tradiciniu skambesiu. Netgi drįsčiau teigti, kad „Opeth“ noras eksperimentuoti ir tų bandymų realizavimas sėkmingai ir teigiamai praturtina jų visuminį repertuarą. Analogišką nuomonę turiu ir dėl dabartinių SW bandymų. Keturios paviešintos naujojo albumo dainos mano vaizduotėje piešia drąsaus, rizikingo, bet labai įdomaus ir man labai priimtino tvėrinio paveikslą. Todėl šie žodžiai savotiškai įžeidė mane kaip lygiavertį muzikos mylėtoją, o turėjo įžeisti ir pačius kūrėjus.

Galiausiai, atsakant į pavadinime iškeltą klausimą: kada muzikantams baigti karjerą? Atsakymas: kada jie tik panorės. Jų karjera yra jų reikalas, o ne klausytojų. Klausytojų vaidmuo tik įtvirtina kūrybos reikšmę, kūrėjo pozicijas ir jo materialinį gerbuvį, bet destruktyvios reikšmės kūrėjui jie neturėtų daryti.

Paprastas žvilgsniukas. Ir didmeistriai yra žmonės.

Šachmatų pasaulyje svarbiausias nūdienos įvykis buvo neįtikėtina aukščiausios klasės JAV didmeistrio, šiuo metu 4-ąją vietą pasaulio reitinge užimančio Wesley So klaida prieš lenkų didmeistrį Jan-Krzysztof Duda greitųjų šachmatų partijoje.

Šioje pozicijoje baltaisiais Wesley So nukirto pėstininku juodąjį rikį ant b4 langelio nepamatęs, kad juodųjų rikis ant f3 puola baltųjų valdovę ant d1. Lenkui nukirtus valdovę, oponentui beliko tik pasiduoti. Vėliau Wesley pasiteisino taip: „Aš žiūrėjau į lentą tik nuo antrosios iki aštuntosios eilės“.

Išvada: kiekvienas tam tikrais momentais yra aklas. Klysti žmogiška ir su klaidomis tiek sau, tiek aplinkiniams reikia susigyventi.

Trys epilogai

Komentarai

Very_crazy_enough

„Heritage“ albume labiausiai patikęs kūrinys - Devil's Orchard

4Blackberry

Ok, atsiprašymai už išsamios nuomonės pateikimo uždelsimą, teisingai kritikai visuomet reikia daugiau ar mažiau laiko pribręsti. Pirma, apie visą leidinį ir jo esmę. Teigiate, kad siekiate kokybės, o ne kiekybės, kas yra sveikintina ir pagirtina, tik aš norėčiau trumpai apie apsimokėjimą, o tiksliau, ar laikas, praleistas rašant šiuos mažus straipsniukus, renkant informaciją yra tikrai ekvivalentus gaunamai reakcijai. Nes kaip supratau, senojo leidinio leidyba buvo nutraukta būtent dėl skaitytojų/jų reakcijų trūkumo, o dabar, tenka pripažinti, tos akivaizdžios, vaisingos reakcijos, kuri turėtų būti, nėra. Ir tai mane verčia suabejoti, ar tikrai šito leidinio formatas tinkamas skelbti būtent tokio formato erdvėje. Suprantama, nelabai yra kitokių variantų šiuo atveju, aš tik noriu pasakyti, kad toksai oficialus, laikraštinis stilius man atrodo netinkamas čia ir kad viską būtų galima daryti paprasčiau, atsižvelgiant į publiką ir formatą, galbūt kitaip apipavidalinus, pateikus visą informaciją. Dabar dėl turinio. Man patinka, kad informacijos nėra per daug, kaip ir nėra per mažai. Yra ką pakomentuoti, atsakyti į pateiktas situacijas ir svarbiausia, kyla noras tai daryti. Tačiau čia iš mano subjektyvios pozicijos, o jei žvlegiant objektyviai, tai kaip tik, tai, kad tų temų yra ne viena, o kelios, galbūt kiša koją, nes norint pateikti savo nuomonę, tenka nemažai rašyti. Ir tada, kai pagalvoji daugiau apie tai, jei tarkim, 5 žmonės sugalvos pareikšti savo nuomones ir kils diskusijos, kurių taip norisi, gali įsivyrauti ir nemalonus chaosiukas. Na bet nepaisant šitų hipotetinių scenarijų, kurie egzistuoja tik mano galvoje, todėl jie nėra svarbūs, straipsniukų nauda yra neabejotina, vien perskaityti juos gal ir užtenka šiuo metu. Straipsniukų išdėstymas geras, patogu juos skaityti. Beje, labai įdomu, kad redaktoriaus žodis parašytas ranka - kūrybiškas sprendimas. Pasirinkta muzika irgi labai svarbus dalykas, jos, mano manymu, turėtų būti kuo daugiau, atsižvelgiant vėlgi, į…

einaras13

Šio dalyko neklausęs, todėl būtinai atsiradus progai paklausysiu

Alvydas1

Vilsono indėlis į Porcupine Tree yra didelis, tačiau ne visa nulemiantis. Ričardas Barbieris ne vien klavišininkas, jis dar kompozitorius. Man jis pažįstamas iš grupių Japan, No-Man ir Steve Hoghart, su kuriuo įrašė nepaprastai man patinkantį albumą " Not The Weapon But The Hand "

einaras13

Ir taip, kol kas mūsų redakciją ir atstovybę viešiesiems ryšiams sudaro 1,000000000000... žmogaus, todėl visada laukiame idėjų (geriausia kokybiškų) ir iš pačių skaitytojų, mes maloniai žiūrime į norinčius bendradarbiauti

einaras13

Šis leidinys ir orientuojasi ne į kažkokių diskusijų skubinimą ir iššaukimą, o į gerą ir kokybišką turinį (žr. prologus), kad skaitytojas ne tiek turėtų apie ką pasisakyti, kiek apie ką pamąstyti. Vertiname jūsų reakciją

4Blackberry

Čia tiek daug visko, kad net nesusigaudau nuo ko pradėti reikšti savo nuomonę... Taigi pareikšiu ją šiek tiek vėliau, kai bus laiko prisėdus ramiai pagalvoti

Alvydas1

Sveikinu su pirmu žurnalo numeriu. Kaip suprantu, žurnalistas ir redaktorius tas pats Einaras. Skaityti buvo įdomu, temų spektras platus ir man jos visos daugiau mažiau aktualios. Žurnalistinė kalba, mano akiai, artima „Kultūros barų“ manierai. Reikalauja papildomo susitelkimo, kad tiksliai suprastum tekstą. Temos paliktos atviros diskusijai ir turėtų iššaukti reakciją. Mano leksika bus buitinė, nors savyje jaučiu nepilnavertiškumo kompleksą, negalėdamas prilygti redakcijos užduotam tonui. Apie rasistinį kozirį politiniame lietuviškame pokeryje įžvelgiu diletantišką žaidimą. Jo principas labai paprastas: juodink savo oponentą visomis parankinėmis priemonėmis, kad pats atrodytum baltesnis. Asmeniškai su rasizmu nesu susidūręs, net juodaodžių nesu jau tiek daug matęs (neskaitant 4 dienų Paryžiuje). Atmintyje išlikęs sovietų armijoje užsifiksavęs stereotipas – visi šauktiniai iš Vidurinės Azijos - čiurkos, suprask, buki kaip pliauskos. Na, tame buvo tiesos, karinę technika gadino atsakančiai, bent jau ten, kur aš tarnavau, ir rusų kalba jiems labai sunkiai pasiduodavo. Dėl Styveno Vilsono esu absoliučiai ramus. Šis muzikantas turi neapsakomai didelį potencialą, su jo nuomone skaitosi muzikinio pasaulio banginiai. Dabartinis jo atitolimas nuo progresyvaus roko buvo jau numatytas su „Raven that refuse to sing“. Tada jo išsakyti žodžiai atskleidė kurlink jis taikosi: - „Didžiausias pasiekimas, kad žmonės pajustų. Lengva kreiptis į intelektą. Galėčiau sau rašyti kvailoką, sudėtingą šlamštą, tačiau sunkiausias dalykas pataikyti į širdį ir sielą. Noriu dvasingumo, o ne formalumo. " Stivenas atsisakė remiksuoti ELP albumus, vėlesnius po Tarkus, įžvelgęs juose dirbtinumą. Klausytojams Vilsonas paliko gausybę albumų su įvairiais projektais – užteks visiems, tik rinkis kas tau arčiau. Panašioje situacijoje buvo atsidūręs Kartos Santana. Tik ten jis taikėsi prie savo publikos ir lygiagrečiai leido progresyvius albumus a la Caravansarai ir latino pop orientacijos albumus a la…

einaras13

P.S. dėl žodžio "išžvalgos" reikšmės, papildant vaizdo prologe pateiktą paaiškinimą: čia pateikiame modernią, pačių sugalvotą reikšmę, o ne žodynuose pateikiamą definiciją, kuri, galima suprasti, buvo vartojama praeityje, o dabar vartojama ne taip ir dažnai. Leidinio redakcija.