Vytautas Kernagis

Kukutis atsibunda savo paties laidotuvėse

1978 m.
Tekstas

Dainos žodžiai

Pabudo rytą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia nebegyvas.
Troba atšalusi,
o pro duris mato –
ant snieguoto kalnelio
šermenims skerdžia kiaulę.
Prie stalo moterys
duonriekiu ieško kažko
atverstuos plaučiuos.
Ir mato Kukutis pro langą:
leidžiasi aeroplanas,
pakyla išgąsdintos varnos.
Pro kitą langą,
nosis prie stiklo priploję,
žiūri
buriatų vaikai.
O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.
Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.
Pabudo rytą Kukutis
ir mato...
Pabudo rytą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia nebegyvas...
Pastebėjai teksto klaidą?