Citatos
438atsakymai·pradėta
438 atsakymai
Iš mormonų knygos: Ir tada vilkas gyvens su avinėliu ; ir leopardas atsiguls su ožiuku , ir veršiukas , ir jaunas liūtas , ir nupenėtas jauniklis drauge; ir mažas vaikas vedžios juos. Ir karvė, ir lokys ganysis, jų jaunikliai atsiguls drauge; ir liūtas ės šiaudus kaip jautis :) Ir žindomas vaikas žais ties angies urvu, ir nujunkytas vaikas padės savo ranką ant gyvatės guolio. Jie nežeis ir nežudys visame mano šventame kalne, nes Žemė bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų.
Pora nuotaikingų citatų iš Georg'o Carlin'o. "The main reason Santa is so jolly is because he knows where all the bad girls live." “Here's all you have to know about men and women: women are crazy, men are stupid. And the main reason women are crazy is that men are stupid.” "Well, if crime fighters fight crime and fire fighters fight fire, what do freedom fighters fight? They never mention that part to us, do they?" “People who say they don't care what people think are usually desperate to have people think they don't care what people think” "Religion convinced the world that there's an invisible man in the sky who watches everything you do. And there's 10 things he doesn't want you to do or else you'll go to a burning place with a lake of fire until the end of eternity. But he loves you! ...And he needs money! He's all powerful, but he can't handle money!" “Don’t just teach your children to read…Teach them to question what they read.Teach them to question everything.” https://www.whywork.org/rethinking/inspiration/justaride.html
Tiesiai iš Bukowski'o Holivudas. Net knygoje atsižymėjau, bo autobuse žvengais vos neprapliupau: ... 'Oh yes' 'Did't he ask why you were renting here?' 'Yes ...' 'And what did you tell him?' 'I told him that we were filmakers and actors from France.' 'And he said?' 'He said, "Oh" 'Anything else?' 'Yes, he said, "well it's your ass! "' :D apie aktorių ir kino prodiuserį, kurie buvo priversti išsinuomoti butą vargšų rajone, Los Andžele, kuriame vėliau augino vištas ... kurios net vardus turėjo. :D
Kai kur dar yra žmonių, manančių, kad viltis turi būti apčiuopiama. Tai idėjinė ir politinė klaida. Jei viltis būtų apčiuopiama , ją suėstų kiekvienas paršas. Viltis neįkandama, nesuuodžiama. Jos negalima išduoti, negalima prakeikti. Taip, ponai, viltis neapčiuopiama. Protas apčiuopiamas. Protą galima kojomis minti, vilties – ne. Protą galima parduoti, iškeisti į sriubos lėkštę, į ragaišį , vilties – ne. Viltis neapčiuopiama. Baimė apčiuopiama. Baimę galima sverti, matuoti, galima štabuose ir kalėjimuose iš jos košę virti. Iš vilties – ne. Baimė vaikšto po pasaulį. Kasdieniška baimė , be dalgio, riebiomis šlaunimis, atvėpusiomis lūpomis..Kas pažvelgia jai į akis, nori bėgti į kitą planetą. Kai ji įsisiautėja , herojų statulomis dreba širdys. Tik viltis palaiko, apsaugo, leidžia gyventi. Viltis - žmonijos tvirtovė, tvirtovių tvirtovė, vienintelė nesugriaunama, jokiais ginklais nepaimama. Kas pasitraukia iš tos tvirtovės , tam nieko kito nelieka, kaip tik drebėti, drebėti. Ir mirti lėta mirtimi. Nuplėškite nuo mūsų planetos iškabą : „Praraskite viltį , kurie čia atėjote“, ir užrašykime „Tegyvuoja viltis!“ .'" Juozas Grušas.
Pagaliau noriu pasakyti ir tai, kad labai svarbu buvo kareiviams taiklus žodis, tartas savojo kario, arba piešinys kukliame kovos lapelyje. Todėl, kad šitas žodis, šitas piešinys buvo skiriami tiesiogiai jiems. Prisimenu, auštant aš grįžau iš priešakinių linijų ir pamačiau dvi merginas. Jos ėjo nuo jūros. Viena neaukšta, dailiai susijuosusi diržu, ryškiai rudais plaukais. Kariškai pasisveikinome, ir aš nuvažiavau. Savo padėjėjui komjaunimo reikalams buvau pažadėjęs penktą valandą priimti žmones ryšium su jų patvirtinimu komjaunimo organizatoriais vietoj žuvusių. Ir štai ateina kaip tik ši rudaplaukė mergina, nešina ritiniu popierių. ― Iš kur Jūs? ― klausiu ją. ― Iš jūreivių bataliono. ― Kaip jie su Jumis elgiasi? ― Gerai. ― Neskriaudžia? ― Ne, ką Jūs! Sužinojau, ji piešia. Čia pat išskleidė savo kovos lapelius. Kaip dabar pamenu piešinį ir žodžius po juo: Ko sumišai, Vasia? Į Mažąją žemę ši mergina, Marija Pedenko, pasiprašė pati, buvo desantininkė nuo pirmųjų išsilaipinimo dienų. Švilpiant kulkoms, ji nešė sužeistuosius, o rimties minutėmis bėgiojo iš apkaso į apkasą su laikraščiais, vokais, popieriumi, kalbėjosi su kariais, deklamavo jiems eilėraščius. Ją pažinojo ir mylėjo visi Mažosios žemės kovotojai, laikė viena iš geriausių agitatorių. Ranka rašytą laikraštį Polundra buvo sumaniusi ji, netgi įsigudrino leisti jį keliais egzemploriais. Ir kariai skaitydavo šiuos lapelius, kol tie suplyšdavo. Linksmas juokas visada skardėjo ten, kur juos žiūrinėdavo ir skaitydavo. Vėliau, kai mes ėmėme Novorosijską, Mariją sužeidė, bet pasigydžiusi ji vėl grįžo į kovines dalis. Jos didvyriškumas buvo pažymėtas trimis koviniais ordinais. Vėliau ji pasiprašė į Kijevą, kai ten vyko įnirtingos kautynės. Kartą aš pamačiau laikraštyje jos straipsnį ― Meilė. Buvo galima pamanyti, kad tai kažkoks sentimentalus rašinys. Ne, ji rašė apie Tėvynę, apie Tėvynės meilę. Tėvynės vardan Marija Pedenko negailėjo nei savo jaunystės, nei gyvybės. Dienoraštyje, kuris vėliau buvo paskelbtas, ji rašė apie Mažąją žemę: Išlendi iš požemio į dienos šviesą ir širdis džiaugiasi. Taip norisi gyventi. O aplink žiaurios karo mašinos išvarpyti laukai.Visur namų griuvėsiai ir rudos kraujo dėmės ant subjaurotos, išdraskytos žemės. Nespėji pasigėrėti saule, o jau girdi: Oro pavojus! Ir vėl tu grįžti į savo urvą, kur drėgmė dvelkia į veidą, kur pro gilzinių lempų suodžius vos atpažįsti savo bičiulius. Kaip ir daugelis didvyrių, Marija nesulaukė mūsų dienų. Prisimindamas šį puikų žmogų, aš mastau apie daugelį kitų mūsų Tėvynės dukterų, pakėlusius su vyrais visus karo sunkumus. Man jų paveikslas įkūnija tarybinės moteries didybę. L. Brežnevas ― MAŽOJI ŽEMĖ ― Mintis, Vilnius 1978 metai
Dvasinės knygos nusipirkimas tetrunka dešimt sekundžių. Perskaityti tokią knygą prireiks kelių valandų. Tos knygos įsisavinimui gali prireikti kelių metų. O išmokti gyventi pagal jos tiesas gali prireikti ne tik viso gyvenimo, bet ir kelių inkarnacijų. Tai, apie ką aš rašau, yra manosios patirties išraiška... Sąmonė, kuri įeina į mano kūrinius yra dieviška sąmonė. Tai realizuota sąmonė ir todėl joje slypi didi dvasinė jėga, dvasinė energija. Visų dvasinių Mokytojų kūriniai pasižymi tokia energija Sri Chinmoy- ADaug lengviau ką nors apšaukti šliundra, negu būti ja.O nuogos moterys irgi yra protingos?Jau ir labirintuose kabo lentelės su užrašu ,,Pasiklysti draudžiama".Bedančius tironus juokinti draudžiama.Būna laikai, kai satyrai tenka atkurti tai, ką sunaikino patosas.Jeigu nori paslėpti veidą - išeiki nuogas.Visi Dievai BUVO nemirtingi.Gyvenimas priverčia žmones daug ką atiduoti savanoriškai. Stanisław Jerzy Lec
"A three-day-old human embryo is a collection of 150 cells called a blastocyst. There are, for the sake of comparison, more than 100,000 cells in the brain of a fly. The human embryos that are destroyed in stem-cell research do not have brains, or even neurons. Consequently, there is no reason to believe they can suffer their destruction in any way at all. It is worth remembered, in this context, that when a person's brain has died, we currently deem it acceptable to harvest his organs (provided he has donated them for this purpose) and bury him in the ground. If it is acceptable to treat a person whose brain has died as something less than a human being, it should be acceptable to treat a blastocyst as such. If you are concerned about suffering in this universe, killing a fly should present you with greater moral difficulties than killing a human blastocyst. Perhaps you think that the crucial difference between a fly and a human blastocyst is to be found in the latter's potential to become a fully developed human being. But almost every cell in your body is a potential human being, given our recent advances in genetic engineering. Every time you scratch your nose, you have committed a Holocaust of potential human beings. "-Sam Harris
If you're going through hell, keep going. Berods, Churchill'o žodžiai. Originaliai šie žodžiai skambėjo, jei neklystu, antrojo pasaulinio karo metais, bet juos puikiai galima pritaikyti kasdieniam gyvenimui. Gyvenime esu turėjęs situacijų, kai atrodė, kad blogiau jau negali būti, bet tokiais momentais svarbu nepasiduoti ir bandyti išsikapstyti, eiti toliau(keep going).- ANa tai nėra citata, bet vienas tikras įvykis, susijęs su labai garsia citata, kuris tapo, mano nuomone, vienu geriausių juokelių žmonijos istorijoje: Sužinoję apie Nyčės mirtį Sorbonos universiteto studentai ant vieno iš universiteto pastatų pakabino plakatą, kuriame didelėmis raidėmis buvo užrašyta: Dievas mirė. (Nietzsche) . O žemiau buvo užrašytas kitas užrašas: Nietzsche mirė.( Dievas) Ironija pačiame aukščiausiame lygyje.
Ekspromtas į Vilnių mažiau buvo leista nei liesta, daugiau tarta taip negu ne – ir aš vis dar myliu šį miestą, ir jis dar vis kenčia mane jaučiuos, tarsi būčiau sugrįžęs namo, užklijuotas voke su tais kliedesiais, su paryžiais, su charkovais, rymais, rūke. /Aidas Marčėnas/ // paprastai-nepaprasta....
Merginos daina Žinočiau aš, Kad mylimas ateis, Sodelyje, Apaugusiam menka žole, Paberčiau perlų vainikėlį! Jaunuolio daina Kam tie namai, kur perlai Visur pabirę, Kas perlai man? Geriau menka pirkelė, Jei mes kartu, o mylima! Senis Senis šimtametis Iš jaunų girdėdamas, Kad atsitiko Pasauly ir vėl kas nors, Atsako tiktai juoku. Susimąsčius apie kitą gyvenimą Rangų nereik man, Nereik man garbingų vardų. Čia, šitoj žemėj, Gimti iš naujo norėčiau Tuo, kuo buvau ligi šiolei. Šiandien ― kaip vakar... Virš skurdžios lūšnelės Draikosi migla. Nutirpo sniegas ― Ir iškart kaimelis pilnas Klegančių vaikų! Virš upelio per dieną Gaudo laumžirgis Savo šešėlį. * Suvirpėjo lengvi Drugio sparneliai. Apie ką taip svajoji? Knygutė Septintasis mėnulis
na, čia elementari, bet.. veikianti visiškai visada. // “When one door of happiness closes, another opens; but often we look so long at the closed door that we do not see the one which has been opened for us.”— Helen Keller // The mind consists of language. Don't use language. Can't you just see the sunset and its beauty? Can't you be overwhelmed by its beauty? Can't you be possessed by its grandeur? What is the point of bringing language in? Nobody is asking you to say anything. The sun does not understand your language, the clouds that have become so beautiful and luminous in the setting sun are unable to understand your language. Why bring it in? Put it aside; be in direct contact, be thrilled. //Osho// ( o jį cituoti ir cituoti...)
Kon-Tiki Vakare susitikome senoje ispanų kavinėje, ir Chorchė pranešė mums blogų naujienų: mes turime liautis galvoję važiuoti į Kivedą. Neįmanoma rasti nei važiavimo priemonių, nei vadovų persikelti per kalnus; ir žinoma, nebuvo ko nė kalbėti apie kelionę į džiungles, kur prasidėjo liūtys ir kur keleiviams grėsė pavojus būti užpultiems, jeigu jie įklimptų purvyne. Praeitais metais rytinėje Ekvadoro dalyje nuo užnuodytų strėlių žuvo dešimt amerikiečių inžinierių naftininkų. Ligi šiol čia miškuose gyvena daug indėnų, kurie visai pliki vaikščioja po džiungles ir medžioja užnuodytomis strėlėmis. — Kai kurie iš tų indėnų medžioja galvas, — dusliu balsu tarė Chorchė, matydamas, kad Hermanas, nerodydamas jokių nerimo požymių, toliau šveičia kepsnį, užsigerdamas raudonu vynu. — Jūs manote, kad aš perdedu, — tesė jis pašnibždomis. — Nors tai griežtai draudžiama, bet čia dar yra žmonių, kurie pelnosi, pardavinėdami išdžiovintas žmonių galvas. Tai prekybai negalima užkirsti kelio todėl, kad miškų indėnai nukerta galvas savo priešams iš kitų klajojančių genčių. Jie suskaldo ir išima kaukolės kaulus, o į tuščią galvos odą pripila karšto smėlio. Galva susiraukšlėja ir darosi ne didesnė kaip katės, bet galvos forma ir veido bruožai išlieka nepasikeitę. Tos susiraukšlėję priešų galvos kažkada buvo brangus trofėjus, dabar jos yra deficitinė prekė juodojoje rinkoje. Metisai-tarpininkai pristato jų prekiautojams į pakrantę, o tie pasakiškomis kainomis pardavinėja turistams. Chorchė triumfuodamas pasižiūrėjo į mus. Jis nė neįtarė, kad dieną mane ir Hermaną kažkas buvo nusitempęs į šveicoriaus kambarį ir siūlė pirkti dvi tokias galvas po tūkstantį sukre (Ekvadoro monetos). Tos galvos dabar dažnai falsifikuojamos, pardavinėjamos beždžionių galvos, bet tos kurias matėme, buvo tikros grynakraujų indėnų galvos, taip gerai išlaikytos, jog galima buvo įžiūrėti smulkiausius veido bruožus. Tai buvo moters ir vyro galva, maždaug apelsino dydžio; moteris buvusi gana daili, nors tik blakstienos ir ilgi juodi plaukai buvo natūralaus dydžio. Aš krūptelėjau, prisiminęs šias galvas, bet suabejojau, kad galvų medžiotojai būtų sutinkami į vakarus nuo kalnų. — Niekas to negali žinoti, — niūriai pareiškė Chorchė. — O ką jūs pasakysite, jeigu pražus jūsų draugas, o paskui rinkoje pasirodys jo miniatiūrinė galva. Kartą taip atsitiko su mano draugu, — pridūrė jis, įdėmiai žiūrėdamas į mane. — Papasakokite mums apie tai, — paprašė Hermanas, lėtai ir ne itin noriai kramtydamas kepsnį. Aš tvarkingai padėjau į šalį šakutę, ir Chorchė ėmė pasakoti. Kartą jis su žmona gyveno mažame kaimelyje džiunglėse, kur jis plovė auksą ir supirkinėjo laimikius iš kitų aukso ieškotojų. Jie turėjo draugą, vietinį gyventoją, kuris reguliariai atnešdavo jiems aukso ir mainydavo jį į prekes. Staiga tas draugas buvo nužudytas džiunglėse. Chorchė susekė žmogžudį ir prigrasė nušausiąs jį. Žmogžudys buvo įtariamas prekiaujant džiovintomis žmonių galvomis, ir Chorchė pažadėjo palikti jį gyvą, jeigu tasai atiduos jam galvą. Žmogžudys tuoj pat atnešė Chorchės draugo galvą, kuri dabar buvo kaip vyro kumštis. Chorchė baisiai sutriko, pamatęs darugą, nes jis buvo visai nepasikeitęs, tik pasidaręs toks mažas. Labai susijaudinęs, jis parsinešė mažytę galvą namo parodyti žmonai. Ją pamačiusi žmona apalpo, ir Chorchei teko savo draugą paslėpti į lagaminą. Bet džiunglėse buvo drėgna, galva apaugdavo žaliais pelėsiais, ir Chorchei retkarčiais tekdavo išimti ją iš lagamino ir džiovinti saulėje. Ji labai maloniai sūpuodavosi, pririšta už plaukų ant virvės baltiniams džiauti, o Chorchės žmona kiekvieną kartą ją pamačiusi apalpdavo. Tačiau kartą pelė pragraužė lagaminą ir visiškai sugadino galvą. Chorchė labai nuliūdo ir su visomis ceremonijomis palaidojo draugą mažoje duobutėje aerodrome. — Juk tai vis dėl to buvo žmogiškoji būtybė, — taip baigė Chorchė. — Puikiai pavalgėme, — tariau, norėdamas pakeisti pašnekesio temą. Kai sutemus ėjome namo, pasižiūrėjęs į Hermaną, kuris kiūtino ant ausų užsismaukęs skrybėlę, pasijautau kažkaip nesmagiai. O jis užsismaukė ją, norėdamas apsisaugoti nuo šalto nakties vėjo, pučiančio iš kalnų... Don Federikas pradėjo pasakoti fantastiškiausias istorijas apie nuodingąsias gyvates bei lėkštės storio smauglius, ir staiga ant sienos pamatėme dviejų didžiulių kaip omarai skorpionų šešėlius. Puldami vienas kitą, jie žūtbūtinai grūmėsi, susikibę žnyplėmis, riesdami pasturgalį ir taikydamiesi kirsti nuodingu geluonimi uodegoje lemiamą smūgį. Tai buvo šiurpus vaizdas, tik kai kažkuris iš mūsų pastatė į šalį žibalinę lempą, supratome, kad nuo jos krito nenatūraliai dideli šešėliai paprasčiausių piršto didumo skorpionų, besipjaunačių ant stalo krašto. — Tegu sau pjaunasi,— juokdamasis tarė Don Federikas. — Vienas nugalabys kitą, o tasai, kuris išliks, pravers mums, kad namuose nesiveistų tarakonai. Bereikia tik lovą stropiai užtraukti moskitų tinkleliu ir nupurtyti drabužius prieš velkantis, ir viskas bus gerai. Mane ne kartą kandžiojo skorpionai, bet aš dar gyvas, — juokdamasis pridūrė senis Atsikėlėme auštant, norėdami anksčiau išvykti ieškoti balzos medžių. — Nupurtykime gerai drabužius, — tarė Agurtas, ir, jam taip sakant, iš jo marškinių rankovės iškrito skorpionas ir dingo grindų plyšyje... Artėjant išplaukimo dienai, nuėjome į įprastinį pasų biurą gauti leidimą išvykti iš šalies. Bengtas kaip vertėjas stovėjo pirmas. — Jūsų pavardė? — paklausė ceremoningas mažas valdininkas, įtartinai žiūrėdamas pro akinių viršų į didžiulę Bengto barzdą. — Begtas Emerikas Danielsonas, — pagarbiai atsakė Bengtas. Valdininkas įdėjo į rašomąją mašinėlę ilgą blanką. — Kokiu garlaiviu atplaukėte į Peru? — Matote, — ėmė aiškinti Bengtas, pasilenkęs prie išsigandusio mažojo žmogelio, — aš atplaukiau į Peru ne garlaiviu, bet luotu. Iš nuostabos netekęs žado, valdininkas pasižiūrėjo į Bengtą ir tam tikroje blanko skiltyje atspausdino — luotas — O kokiu garlaiviu jūs išplaukiate iš Peru? — Vėl gi, matote, — mandagiai tarė Bengtas, — iš Peru aš išplaukiu ne garlaiviu, bet plaustu — Dar ko! — piktai sušuko valdininkas ir susierzinęs ištraukė iš mašinėlės blanką. — Ar jūs atsakinėsite į klausimus kaip reikiant... T. Hejerdalas - Kon-Tikiu per vandenyną (Vilniuje išleista 1956 m.)
Rytų išmintis teigia: Dievas sukūrė žmogų. Jis kūrė juos vieną po kito. Ir keikvienam davė po septynias kaukes. Tačiau vienam iš žmonių Dievas pamiršo jas duoti. Visi išėjo nešini kaukėmis. Tik vienas buvo be jų. Pradžioje jis buvo labai nusiminęs. Kodėl jis ne toks kaip visi? Tuo tarpu aplinkiniai žmonės pamatė, kad jo veidas spindi. Jis buvo labai gražus. Žmonės ėmė jam melstis. Juos traukė jo magnetizmas, žemei būdingos auros spalvos. Žmonės troško gerumo. Širdims reikėjo ramybės. Žmogus su vienu veidu visa tai turėjo. Jis nemokėjo užsidėti kitos kaukės. Turėjo tik nuoširdų, tikrą veidą. Bėgo metai. Vilnijo metų laikai. Tačiau skaistaveidis žmogus neseno. Žmonės jam meldėsi kaip šventajam. Kiekvienas jo žodis buvo svarbus. Žmogus negali išmokti to kas jam neduota. Nežinia, kas buvo laimingesnis? Ar tas, kuris turėjo kaukes ir dvasioje mainėsi kartu su žeme, ar tas, kuris buvo be kaukių? Koks buvo, toks ir liko. Pusiau dievas, pusiau žmogus. Žmogus turi būti išdidus. Tik tada jis bus kilnus ir orus. Tokiam žmogui nebūdingas išpuikimas. Pati gražiausia žodžio spalva yra noras padėti kitam žmogui. Tai spindintis auksas, kuriam nereikia vergų. Žemė jo negimdo, bet ji būtina, nes dangus žemei reikalingas. Kaip danguje, taip ir žemėje, - sakoma Biblijoje. Tai žmogaus spindinčiu veidu troškimas, kaukės jam nereikalingos. Išdavystės jis nepažįsta, karo negimdo jo širdis... Atsakomybė už save ir kartu už kitus - karti ir kartu džiugi gyvenimo upė. Vytautas Kazlauskas - Tūkstantis metų po Kristaus
LAIMĖ Nesekime niektauziais vadais, Kurie, pasinaudodami mirties baime, Žada išganymo palaimą. Jei mes iš tikrųjų laimingi, Jie nebeturi ko pasiūlyti. Vieni vadai bando laimėti ištikimybę bauginimais. Grasindami mirtimi, jie verčia žmones padoriai elgtis ir žada nuvesti juos į rojų. Kiti vilioja didingais pažadais. Jei nesi patenkintas — žada palaimą, jei jautiesi nepilnavertis — kalba apie sėkmę, jei vienišas — siūlo pripažinimą. Bet jei mes nebijome mirties ir esame laimingi, ką tokie vadai gali pasiūlyti? Dvasingumas yra kasdieninio gyvenimo esmė, o ne tai, ką teikia vadovas. Tikrasis dvasingumas yra išsivadavimas ne tik iš gyvenimiškųjų, bet ir iš religinių paklydimų. Jei mes išsivaduojame iš mirties baimės, sveikai gyvename ir suvokiame savo kelią, tai ir yra laimė, ir tada nereikia jokių netikrų vadų. DENG MING-DAO 365 DAO











