Geriausi lietuvių poetai ir jų kūriniai
36atsakymai·pradėta
Lietuvių poetų eilėraščiai, tapę dainomis · atnaujinta 2026 m. rugsėjį
Daugelio žinomų lietuviškų dainų žodžiai — poetų eilėraščiai. Šias dainas su žodžiais ir vaizdo klipais rasi music.lt kataloge:
- Maironis — Lietuva brangi (Džimba)
- Vincas Mykolaitis-Putinas — Margi sakalai (Vytautas Kernagis)
- Kazys Binkis — Šimtas pavasarių (Vytautas Kernagis)
- Salomėja Nėris — Mūsų dienos kaip šventė (Vytautas Kernagis; pagal eilėraštį, adaptuota)
- Bernardas Brazdžionis — Šaukiu aš tautą (Vytautas Kernagis)
- Justinas Marcinkevičius — Laisvė (Eurika Masytė; pagal poeto kūrybą, adaptuota)
- Marcelijus Martinaitis — Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj (Vytautas Kernagis), Tu numegzk man, mama, kelią (Ona Valiukevičiūtė), Severiutė (Vytautas Kernagis), Kvailutė Onulė (Vytautas Kernagis), Rauda boružei (Vytautas Kernagis), Ir vėl neturiu mylimosios (Vytautas Kernagis), Kumelaitė Kukučio ausy (Vytautas Kernagis), Žuvelis žvejys (Vytautas Kernagis)
- Sigitas Geda — Gyvulėlių skraidymas (Vytautas Kernagis)
- Dalia Saukaitytė — Purpurinis vakaras (Vytautas Kernagis), Milžinai (Vytautas Kernagis), Nuo mano lango (Vytautas Kernagis), Per tą lietų (Kostas Smoriginas), Trys Broliai (Kostas Smoriginas)
- Vladas Šimkus — Tobulas eilėraštis (Vytautas Kernagis)
- Algimantas Baltakis — Aš dar dainuosiu (Hiperbolė), Sugrįžk (Hiperbolė), Antilopė (Egidijus Sipavičius), Pėdsakai (Egidijus Sipavičius), Daktarai (Hiperbolė)
- Kostas Kubilinskas — Pamiršk mane (Hiperbolė)
- Vilija Šulcaitė — Tu grok (Hiperbolė)
- Jonas Mačiukevičius — Išgalvotas gyvenimas (Hiperbolė)
- Paulius Širvys — Baltoji pasaka (Hiperbolė), Baigėsi šokis (Hiperbolė), Nežiūrėk, nežibėk (Saulius Mykolaitis)
- Elena Mezginaitė — Baltas lino gyvenimas (Vladas Bagdonas), Melodija (Kastytis Kerbedis), Su Žmonėm (Keistuolių teatras)
Žinai daugiau dainų pagal lietuvių poetų eiles? Parašyk žemiau.
Žemiau — bendruomenės diskusija nuo 2008 m. apie mėgstamiausius poetus ir jų kūrybą.
36 atsakymai
***Tu neįvardinta dienos –Joje visi vardai atvėsę,Vardu, kuriuo aš vadinuos,Diena man savo daiktus tiesia. Vėsa šita yra visaDiena, ją liečia mano rankos,Manin daiktai užmigę renkasIr juos paslėpusi šviesa. Šviesa sujungia mus ir skiria –Mes esam tie, kas turi grįžtiĮ šitą valandą išvysti,Kaip valanda tarp mūsų skyla. Daunys, Vaidotas. Metų laikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
Poezija keistas dalykas, visai nemažai skaičius, visgi pamėgau tik Paulių Širvį ir Mačernį. Galbūt neužaugau iki rimtesnių, bet šie - nuostabūs. O čia Širvio šedevras: Aš – beržas. Lietuviškas beržas, Išbridęs Iš pievų nakties, Sustojau Ant mūšių Didžiausiojo kelio Su plieno dalgiu Ant peties. Ir audrą, Ir giedrą, Ir viską praūžęs - Girdžiu aš Tyliais vakarais, Kaip skleidžiasi Naktys Žalioj mėnesienoj Baltųjų aušrų Pumpurais. Purienos - Kaip taurės Auksinės Sudužę - Nukrito Po kojom Iš mano širdies. Aš, viską praūžęs, Rūkais užsirūkęs, Geriu Žalių vynų Nakties. Geriu Žalią tylą, Geriu Žalią šilą. Geriu Ir apsvaigęs Einu. Negaila Man aukso. Negaila sidabro. Tik tų Praūžtųjų dienų.. Bet… Ne viskas Išgerta. Ne viskas Pragerta. Aš didelius Lobius valdau. Turiu Savo džiaugsmą. Turiu Savo skausmą. Ateik, - Dovanosiu ir tau. Netinka Tau auksas. Netinka Sidabras. Nei žodžiai, Saldumo pilni. Netikras Čia auksas. Netikras Sidabras. Ir deimantai tie - Netikri. Bet skleisis Dar naktys Žalioj mėnesienoj Baltųjų aušrų Pumpurais… Ateik, - Apkabinsiu, Į širdį priimsiu, Papuošiu Žvaigždėtais Nakties auskarais. Praeisi Pro šalį, Kaip laimė Praeina, - Nekeiksiu Aš savo lemties - Aš – beržas. Lietuviškas beržas Su plieno Dalgiu Ant peties.
V. M. Putinas Tarp dviejų aušrų Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka. Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys,- ir jų regėjimais žaviesi tu pats, patirdamas tolimą, paslaptingąją, nesibaigiamąja, vientisą būtį. Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą, bet vakarų atošvaistes atgyja tavy kaip seniai girdėtų giedojimų aidai. Visi daiktai kaip blankūs šešėliai dvilypuojasi tavo regėjime, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti. Tavo paties būtis nykiais aidėjimais skrenda atgalios,- ir tau be galo liūdna. Tas mano pats mėgstamiausias. Šiaip Putinas pats nuostabiausias Lietuvos poetas. Sugeba suintriguoti, jo teksuose gausu energijos.
Šiaip aš nlb mėgstu poeziją. bet V.Mykolaičio-Putino "margi sakalai" man yra kažkas nepakartojamo Lydėdami gęstančią žarą vėlai Pakilo į dangų margi sakalai. Paniekinę žemės vylingus sapnus, Padangėje ištiesė savo sparnus. Ir tarė margieji: negrįšim į žemę, Kol josios pakalnės ir kalnai apteme. Sapnai ir šešeliai padangėse mums Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums. Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję, Iš josios vainiko nuskinsim leliją - Ir miegančios žemės laukus ir uolynus Paversim į žėrinčius saulės gėlynus. Ir tarė, suplojo iš naujo sparnais, Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais Pavytosios saulės ieškota liepsna, Ir žemei užgims pranašauta diena. Bet štai rytuose jau nuraudo dangus, Jau nušvietė saulėe uolas ir laukus, Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai Negrįžo į žemę margi sakalai.
nemiegu rašė:Mano mėgstamiasias - Marcelijus Martinaitis.Taip, jis man irgi bais prie širdies. Todėl, kad yra tikras poetas [t.y mano senovinėmis poezijos pažiūromis, eilėraščiai turi rimuotis. Baltos eilės labai retai kieno 'prilimpa'. Pagr. išimtis gal tik Eugenijus Ališanka]. Iš Marcelijaus Martinaičio žavinga esti poema "Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių": <...> Liūdnas pamišęs poetas praveria langą į tamsą. Liūdnas pamišęs poetas žiūri į užmirštą amžių. Ne aš pasakiau, kad poetas, ne aš pasakiau, kad pamišęs: gyvenimo pusę nuėjus - prasideda miškas! Liūdnas pamišęs poetas, liūdnas ir liūdnas, kad vienas, vienas ir vienas, kad liūdnas: pats prieš save - lyg prie sienos. Liūdnas pamišęs poetas kalbina prietemoj rožę. Liūdnas pamišęs poetas blykšta nuo dieviško grožio... Nebūtina būti gyvam! Reikia, o reikia ko kitko, kai krenta nuo veido šviesa - nuo Babilono, Egipto... Kieno šis miestas? Tik naktį jame tiek baroko, tiek amžinybės! O dieną lyg smaugiamas kriokia! <...> Tikriausiai - reikėjo dar vaiką mane sunaikinti: kam šita kančia, reginiai, tokios mintys? Lyg atmintį būčiau praradęs - laidoju gyvus: ne mūsų širdis ir ne protas - perima viską Archyvas! Mes laukian tiesos iš paminklų, laiškų, iš kometų ir liūdim, kad mūsų tiek maža, o šitiek poetų!
Mano mėgstamiasias - Marcelijus Martinaitis. Jo kūryba kartu ir trenkta, ir nuoširdi, ir tragikomiška, ir absurdiška, ir... Žodžiu, viskas, ko man poezijoje reikia. :-D Turbūt mėgstamiausias šio poeto kūrinys: Vasarą, gulėdamas ant nugaros, aš noriu išmokt dangiškumo, kad paskui nebijočiau būti ilgai tamsoje. Man reikės susiriesti į kamuolį, susigniaužti savy, apsikabinti - vien savo šilumą. Žiemą aš pavirstu vovere, labai taupiai gyvenu tik iš savo gyvybės ir žinau, kad žmonės pavojingesni nei žvaigždės. O pavasarį, pavasarį - sekdamas saule laukais vėl aš pareisiu su paukščiais, mojuodamas žydinčia vyšnios šaka. Dar puikus kūrinys yra "Eksperimentas", tik pernelyg ilgas, kad dabar perrašyčiau jį čia. (-: O kur dar, rodos, begalinės Kukučio baladės.. Užtat visuomet nemėgau Maironio ir Salomėjos Nėries.
Arba. Dar vienas J. Nekrošiaus: II Virš Ruano jau temo ir lijo. Pasakei tu, šis miestas ne mums. Gražios moterys gatvėm nevaikšto, Gražios moterys vaikšto dangum. O tavernoje glostėme taurę. Šildė mus kalvadoso lašai... Koks trapus, nesulaikomas laikas - At šauki, ar meldi, ar prašai! Kaip graviūroj vaiduokliško amžiaus Mes tylėjom... Prisimenu dar - Senos varpinės verkė ir gaudė Atminimui šventam Žanos d'Ark. Joms pritardamas grojo normandas Nematytu, keistu rageliu... Mes palikome miestą kaip sapną, Iš kurio aš pabust negaliu. Virš Ruano jau temo ir lijo. Pasakei tu, šis miestas ne mums. Gražios moterys gatvėm nevaikšto, Gražios moterys vaikšto dangum... / cituočiau ir cituočiau.
Anksčiau labai patiko S. Geda, V. Mačernis, E. Ališanka. Bet šis - visad artimiausias. Juozas Nekrošius – X (be pavadinimo) Ne, nebuvo klastos ir apgaulės, Tik gausybė svaigių sūkurių. Iš akimirkų meilės pasaulis, Iš akimirkų laimę kuriu. Nusidėjęs ir klydęs, ir klupęs, Tavimi - ne savim aš tikiu. Apie tai nekalbėjo man lūpos - Išskaičiau iš laimingų akių. Rudenėjantys toliai atvėso, Gervių klyksmas nutolo dangum - Gal vejuos žaižaruojančią šviesą, Gal ant nuodėmių laužo degu?.. Bet kartoju - nebuvo apgaulės, Tik gausybė svaigių sūkurių... Iš akimirkų meilės pasaulis, Iš akimirkų laimę kuriu.
Mano mėgstamiausias J.Marcinkevičius, bet gražiausias eilėraštis B.Brazdžionio "Neregio Elegija" Aš pasaulio šviesios karalijos nemačiau niekada, niekada - juodos rožės ir juodos lelijos, ir daina vyturėlio juoda. Juodos vyšnios apkrito man veidą, juodos dienos man širdį apkris, kol iš sutemų tolimas aidas pasigirs nakčiai veriant duris. O naktie, o stebuklų pasauli, per tave, per tave aš einu, per tave nešu juodą saulę, ją iškėlęs iš skausmo dienų! Nematysiu saulėlydžių aukso, nematysiu akių mylimos ir aušros, ir aušros nesulauksiu šituos aklo likimo namuos. Žydi obelys jaunos ir gražios, o žvaigždes kažkas keikia - girdžiu, o rankas kažkas alpdamas gražo : - Niekada neregėsiu žvaigždžių... Kur tos žvaigždės, kur jos, sidabrinės, kur mirgėjimas jų nuostabus, ar ir jūs neregėjot žydrynės, kad suklupot prieš žemės stabus?.. Prieš vaivorykštės šventę nepuolat, nesimeldžiate žiedui baltam - prieš stabus, nepažįstami broliai, pasiklydot pasauly šviesiam... Man pasaulio šviesios karalijos neregėt niekada, niekada, - ne stabam : žvaigždėm, rožėm, lelijom tegu skamba ši mano malda.
Na pasaulyje kur sukasi tokios pavardes grandu ( mano nuomone ) Kaip Rilke, Chajamas, Bodleras, Sekspyras, Kavafis. ir t.t... Ju kuryba galiu priskirt kam nors o butent Radauskas - lietuvis - yra autentiskiausias nes negaliu jo i remus ispraust. Dziugu. Pasirodo jog nebutina toli ieskot kazko orginalaus.
Ji_Kvepuoja rašė:o man ypatingai H. Radauskas.šitas ypač: Fontanas Ant cementinės urnos guli parke Geltonas lapas. Didelis ruduo. Fontano liūtui liejasi pro gerklę Pasidabruotu upeliu vanduo. Stambiais geltonais lapais liepos verkia. Dvi varnos kranksi nežinia kodėl. O liūtui liejasi vanduo pro gerklę, Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė. ir nežinia kodėl. kažkoks savas jis. Svarbiausia jog Radausko negaliu jokiai srvei priskirt, toks unikalus jis yra.
o man ypatingai H. Radauskas. šitas ypač: Fontanas Ant cementinės urnos guli parke Geltonas lapas. Didelis ruduo. Fontano liūtui liejasi pro gerklę Pasidabruotu upeliu vanduo. Stambiais geltonais lapais liepos verkia. Dvi varnos kranksi nežinia kodėl. O liūtui liejasi vanduo pro gerklę, Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė. ir nežinia kodėl. kažkoks savas jis.
Man A. Mikuta turbūt geriausia ką esu skaičius iš poezijos. Tarp kitko, jį atradau pas eqliux anketoje, eilėraštis be pavadinimo: Žiūriu į grožį su ironija – graži gamta, graži šeima, neblogos kojos, gražios kojinės, žavi Liuciferio žmona. Gražiai mes kalbame, gražiai paguodžiame, gražiai dainuojame gražias dainas, gražiai išdžiaustome varžovų nuodėmes, gražiai uždangstome savas dėmes. Graži mūs šiandiena, graži mūs rytdiena, graži saulėkaita, gražus lietus, gražiai mes kylame, gražiai mes ritamės; gražiai apstumdome vieni kitus. Gražiai mes juokiamės, gražiai mes verkiame, gražiai mus traiško garvežiai. Ir kai gražiai akis užmerkiame, tai mus palaidoja gražiai. Paskui iš „Šeško šokis“ išmokau keletą eilėraščių ir kai kam deklamuodavau. Prieš miegą. Irgi patiko.
Vincas Mykolaitis Putinas - Marcia funebre, Vivos plango mortus voco. Jo poemos Vergas bei Prometejas lb ispudingos. Siaip jis tikriausiai yra geriausias lt poetas kartu su V.Macerniu. Ju simbolizmas stulbina. Na ir savaime suprantama reiktu padekoti J.Baltrusaiciui nes butent jis buvo sombolizmo pradininkas lietuvoje arba vienas is ju. Na dar H.Radauskas lb kietas nes lb gyvos jo eiles nes lb daug vyksta virsmu jose. Taciau ji sunku ji suprast bet nuo to tik idomiau. Tikraiusiai ne viskas paminejau.










