Paskutinė perskaityta knyga

960atsakymų

960 atsakymų

  • todancius
    todancius· redaguota
    Arūno Sverdiolo Kultūra čia ir dabar. Penkios esė .. .
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Net jei nepatiko Dievų Miškas, vis tiek rekomenduočiau, nes čia modernesnė ir mano galva geresnė Dievų Miško versija.
  • Silentist
    Silentist· redaguota
    Einarai, jei man išties patiko Dievų Miškas, ar rekomenduotum šitą knygą irgi?
  • edzkaa1
    edzkaa1· redaguota
    Kažkaip atsitiko, kad viena po kitos skaičiau dvi viduarmžių epines poemas, vieną iš prancūzų chanson de geste, Rolando giesmę ir ispanų Giesmę apie manąjį Sidą, tai turėjau galimybę palyginti. Abidvi pasakoja apie rekonkistos laikų kovas su maurais, pirma IX amžiaus, kita XI, bet sakyčiau labai skirtingai. Pirmu atveju kova vyksta vadovaujantis kažkokiais pritemptais ir nelabai aiškais garbės, šlovės ir drąsos motyvais, kurie ribojasi su kvailumu, ir kurių galiausiai herojai patys gailisi, bet jau per vėlu. Neaišku, ką norėta perteikti. Galbūt įtakos tam turėjo, kad giesmė parašyta keliais šimtais metų vėliau, nei joje aprašomi įvykiai, ir buvo stipriai įtakota prieš pirmąjį kryžiaus žygį vyravusių įdėju apie religinę kankinio mirtį, dirbtinai bandant primesti ankstenių laikų veikėjams. Tuo tarpu antru atveju istorija daug naturalesnė ir tikslesnė istoriškai, galbūt dėl to, kad parašyta neilgai po realaus Sido gyvenimo. Giesmė aprašo Sido kovas atgaunant gerą vardą, po neteisingo apkaltinimo ir išvarymo, gyventojų solidarumą ir tarpusavio pagalbą kovojant už teisybę, rizikuojant ir nepaisant karaliaus nurodymų, o tie kas rezga neteisybę visada lieka nubausti. Nepalyginamai labiau patiko antroji giesmė.
  • R
    remlitkai· redaguota
    Bet ar tikrai būtų toks pat malonumas skaityti tūkstantąjį puslapį kaip ir šimtąjį tokią Tolstojaus knygą ? Juk siužeto vingiai nėra beribiai ir rašytojo intencija yra sudėlioti siužetą tam tikruose rėmuose, kad veikėjai ir siužetas neblanktų.
  • Pazistu_Mykola
    EDIT: panaikinau savo trumpą opusą apie Žemaitę ir Joyce, pasirodė kiek žiauroka literatūrinio jaunimo atžvilgiu. Nebuvo galimybės ištrint.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    James Joyce — Dubliniečiai. Savotiškos istorijos, turi bendrą mintį, bet realistinis debiutuojančio Džoiso stilius bado akis. Daugiau apie šią knygą pakomentavau savo blog'e ( nuoroda ). Vertinimas: 7,8/10.
  • Alvydas1
    Alvydas1· redaguota
    Kažkaip nesusimąsčiau dėl to, nors tas repetytavumas gali būti ir iš ankstyvesnių jo knygų. Pas Styveną Kingą tas jau apčiuopiamai pastebima. Rašant daug ir didelės apimties kūrinius, manau labai sunku atsiriboti nuo ankstesnių savo darbų. Murakami skaitau maždaug po knygą į porą metų, tad man jis velniškai šviežias. Va tik 1Q84 sugraužiau per mėnesį ir pasikartojimai per visas tris dalis ėmė net nervinti, ko nebuvo skaitant Dansu Dansu. Beje, laiko tarpas tarp Avies Medžioklės ir Dansu buvo gal 4 metai.
  • Pazistu_Mykola
    O nesusidarė įspūdis, kad 1Q84 yra tiesiog toks sumestinis ankstesnių knygų pyragas? Nes aš irgi skaičiau kone viską, kas lietuviškai išleista, bet šita knyga buvo pirma, kuria realiai nusivyliau. Tarsi jau skaitęs būtum. Ilgumas irgi pliusų nepridėjo, nes galiausiai virto užduotimi kaip nors pabaigt. Aišku, būtų pirma perskaityta jo knyga, sakyčiau, taip, labai įdomu, bet kai tarsi žinai, kas bus toliau, nebelieka to malonumo. Labai Haruki paskendęs savo tam stiliui, žmonės jau ir karikatūras piešia https://archive.nytimes.com/www.nytimes.com/interactive/2012/06/01/books/review/03snider.html
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Turiu visą trilogiją pas save namuose. Gal po pažinties su Džoisu teks pereiti prie Murakami, nes jūsų pristatymas pakankamai intriguoja
  • Alvydas1
    Alvydas1· redaguota
    Ką tik baigiau Haruki Murakami trilogiją 1Q84. Išankstinės recenzijos manęs nejaudino, tiesiog žūtbūt norėjau paskaityti šio autoriaus naujų darbų. Haruki turi to draivo, traukos lietuviškai, kad kartą perskaitęs jo knygą, po kurio laiko pajunti magnetinę trauką ką nors paskaityti iš jo lobyno. Tingiu daug grimzti į analogijas, tiesiog pareikšiu – Muirokami fenomenas. Jis perpina detektyvinius siužetus su mistiniu fentezi, užslopintu iki miglotos realybės, kuri tave gali bauginti ir tuo pačiu labai vilioja. Po jo Avies Medžioklės graibau ko ne kiekvieną jo naują knygą. Nesakyčiau, kad Murakami koks genijus, jis tiesiog intriguojantis, kaip Denas Braunas, tik poliarizuotai. Murakami siužetas neturi super ekšen tėkmės, priešingai, jis labai lėtas ir išplautas. Jokių orientyrų, vien užuominos ir nuojautos. Man tinka toks medžiagos pateikimas. 1Q84 turi minusą, jis pernelyg ištemtas, daug pasikartojimų, bet pliusas tame, kad ir po pertraukos įsikerti į istoriją – kaip bebūtų, vis gi trilogija. Rekomenduoju niekur neskubantiems, bet intrigos mėgėjams.
  • edzkaa1
    edzkaa1· redaguota
    J. P. Sartre - Šleikštulys. Netikėtai lengvai skaitėsi ir ganėtinai įtraukė, suvalgiau per keletą dienų, matyt kažkas sutapo. Tik nežinau, ką dabar su tuo veikti toliau, pradedu įtarti, kad egzistuoju..
  • Amaya
    Amaya· redaguota
    Stephen King - Kerė. Seno leidimo, dar puikuojasi "Siaubų skrynelė" ant knygos viršelio. Skaičiau per laisvas minutes darbe, tad gal dėl to vėl sunku būdavo grįžti į istoriją. Na, per tiek metų nebuvo neįmanoma negirdėti apie tragišką Kerės likimą. Ištraukos skaitytos mokykloje, filmai paspoilino kažkiek siužetą, tačiau užsidėti pliusiuką savo "Perskaitytų knygų sąraše" niekada nevėlu :)
  • 4Blackberry
    4Blackberry· redaguota
    Neteko domėtis tuo sąrašu, tai tik iš savo žinių lygio pasakiau taip.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Šimtmečio knygų šimtuke 7 vietai įvertintas romanas yra per daug ignoruojamas? Tai, kad jo nėra mokyklos programose, nėra ignoravimas.
  • 4Blackberry
    4Blackberry· redaguota
    Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas" (1935). Trumpai pasakius, tai yra labai geras lietuviškas romanas, kuris galbūt nepelnytai yra per daug ignoruojamas. Bet sunku pasakyti, ar vertas jis daugiau dėmesio, kai rodos, realizmas ir misticizmas pernelyg glaudžiai persipynę jame. Bet romaną verta skaityti, jis gali sukelti daug įvairių emocijų, Simonaitytė rašo labai gražia vaizdinga kalba, galima pasimokyti iš tam tikrų situacijų matant veikėjų elgesio modelius. Išsamesnį atsiliepimą apie knygą galima rasti mano tinklaraštyje, kurio nuorodą galima rasti informacijoje apie mane. Jeigu tatai kam nors įdomu pasirodys. O vertinimas 8,5/10 .
  • 4Blackberry
    4Blackberry· redaguota
    Labiausiai patiko Haruki Murakami ir Kurto Vonneguto darbo etikos (artimiausios, priimtiniausios). Čia komentuojant žemiau pateiktą straipsnį :D
  • Konditerijus
    https://m.delfi.lt/veidai/kultura/article.php?id=78115725
  • Alvydas1
    Alvydas1· redaguota
    Dovanokit, kirilicos transkripcija man per sudėtinga, todėl copypastinu originalo pavadinimą. Алексей Ракитин - Смерть, идущая по следу... Kažkada, dar studijų laikais, teko girdėti kraupią 9 studentų turistų žuvimo Uralo kalnų šiaurėje istoriją. Žūties priežastys buvo labai mįslingos: kažkas privertė turistus sprukti iš palapinės pusiau išrengtiems į žvarbią žiemą, rūbus palikus viduje bei išbarsčius aplinkui. Tris sušalo ant kalno šlaito pakeliui į mišką, du mirė prie laužo šalia kedro, o dar keturi buvo rasti vėliau skardžio dugne upelio vagoje. Youtubėj 7 numeriu pasakojama apie šį incidentą taip ir vadinamą „Diatlovo incidentas“. Yra Wikipedijos straipsnis https://lt.wikipedia.org/wiki/Diatlovo_perėjos_incidentas ,kur pateikiamos įvairios incidento versijos nuo lavinos iki ateivių. Aleksėjaus Rakitino knygoje „Pėdsakais sekanti mirtis“ paneigiamos visos anksčiau kurtos versijos ir pasirinkta kriminalinė – kontržvalgybinė versija. Knyga nėra detektyvinis romanas, tai konkretus išsamus kriminalinis tyrimas iš naujo, pasitelkiant dabar jau išslaptintą visą prieinamą medžiagą. Nepaprastai detaliai ir kruopščiai aprašoma 1959 metų tyrėjų ir medicininių išvadų dokumentacija, pateikiamos foto nuotraukos iš žuvusiųjų fotoaparatų bei nuotraukos iš teismo medicinos ataskaitos ir iš įvykio vietos (kai kurios gan kraupios). Rakitinas imasi darbo visas tas nepaaiškinamas detales sudėlioti taip, kad gautųsi vienintelė logiška prielaida ir jam tai pavyksta. Viskas, kas kitų tyrėjų buvo apeita ar nutylėta, kaip absoliučiai nepaaiškinama, Rakitinui tampa logiškomis jo pasakojamo įvykio epizodų detalėmis. Knygoje apstu ekskursų į biografijas, kurios šiame incidente turėjo lemiamos įtakos. Nors knyga greičiau kriminalinė byla, tačiau ji išdėstyta taip, kad negali nuo jos atsitraukti – vis paliekama nežinomybės pauzė. Vienas minusas yra tas, kad autorius demonstruoja savo ego, kaip vienintelis neklystantis, o ankstesnius tyrėjus pašiepdamas su gan nemenka doze sarkazmo. Nors Diatlovo perėjos incidentas dar laikomas mįsle, manau, kad Rakitinas ją įminė, tad tam reikalui vertėtų platesnio paviešinimo ir pagaliau padėti tašką.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    „Doriano Grėjaus portretas“ iš tamstos susilaukė panašių įžvalgų kaip ir iš manęs. Tik aš jau prieš kelis metus skaičiau, pasimiršo siužetas, tik kai kurias detales atsimenu. Džoiso neskaitęs nieko, tačiau „Ulisas“ jau seniai nusipirktas ir stovi neskaitytas. Gal ir man teks imtis šio skaitinio, nors namuose yra minimum 40 neskaitytų knygų, kurios išties yra mano privati nuosavybė, taip kad bus smagu kibti į šią veiklą.
  • 4Blackberry
    4Blackberry· redaguota
    Šiandien pabaigiau kelis paskutinius likusius vienos iš pristatomų knygų puslapius, kurie vis įžūliai lįsdavo į akis ir pasąmonę, knygai gulint atverstai kasdien matomoje vietoje. Kodėl pristatau dvi knygas vienu kartu: 1) jos abi yra sustelkusios į vieną fizinį objektą - du viename 2) jos abi turi panašų pavadinimą 3) abiejų romanų pagrindiniai veikėjai išgyvena vidinius konfliktus 4) abu autoriai yra airių kilmės Pradedu nuo pirmosios - Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas" (1890). Šios knygos skaitymas man buvo tikra kelionė be stotelių. Vos perskaičius pirmuosius sakinius, pirmuosius veikėjų dialogus, susidarius pirminį įspūdį apie juos, kitame puslapyje jau, rodos, ta nuomonė įgauna visai kitokį atvaizdą. Galbūt taip yra dėl Doriano Grėjaus dar nesusiformavusios asmenybės, ir vėliau akivaizdinio jos kitimo. Iš personažų, ir lordas Henris Votonas šiame romane yra ne mažiau įdomus veikėjas, vertas lygiaverčio dėmesio. Apie jį mano nuomonė romane keitėsi daugybę kartų, ir aš vis negalėjau atsistebėti, kad tokia asmenybė išvis egzistuoja kažkokioje ertmėje, vis svarsčiau, ir dar dabar kyla mintys, ar toks žmogus realybėje šiais laikais gali egzistuoti. Autoriaus trečiojo asmens pasakojimu, toji asmenybė yra pavojinga, turėti ryšių su tokiu žmogumi yra pavojinga, bet būtent dėl to tie ryšiai ir intriguoja. Įdomu matyti, kaip vienas žmogus atėjęs į kito žmogaus gyvenimą, gali padaryti tiek pokyčių su juo, gali padaryti tiek daug įtakos tolimesnei asmenybės raidai, jos vystymuisi, pasaulėžiūros kitimui, o vienu svarbiausiu aspektų, bent šiame kontekste - požiūrio į save, kaip fiziškai jauną asmenį, pasikeitimą, netgi suradikalėjimą. Hedonizmas - tai viena ryškesnių temų, išsiskiriančių šiame Vaildo romane, o šis, be abejo, glaudžiai ir tiesiogiai susijęs su jaunystės tema. Šalia to yra tai, kas sukuria visą tą taip reikalingą geram romanui žmogų plėšančio dualumo dramą, kai troškimas amžinai likti jaunu, mėgautis jaunystės teikiamais malonumais susikerta su vidiniais prieštaravimais, moraliniais, savo puikybės apakintais nuklydimais, kurių pasėkmės pasireiškia labai aštriais ir kitų žmonių (ne)laisvę liečiančiais atoveiksmiais. Dalis romano genialumo slypi tame, kad įvykiai, jų sekos yra nenuspėjami, ir kai kas nors įvyksta, tai būna tam tikro laipsnio šokas ne tik veikėjams, bet ir pašaliniui skaitytojui. Pavyzdžiui, dideli šuoliai laike, kai veiksmas gražiai nuosekliai vystosi vienoje dabartizmo realybėje, o tada staiga pradedama rašyti kaip viskas yra po kelių metų. Galbūt tai tik mano asmeninis nepasitenkinimas tokiu autorių sprendimu knygose, bet tai vis tiek negali neprisidėti prie nuomonės apie knygą formulavimo. Taip pat, pradžioje tikiesi visai kitokio tarpasmeninio ryšio tarp veikėjų, bet romanui vystantis, tie santykiai pasikreipia ne taip kaip tikėjaisi ar slapčia netgi norėjai, įgavęs veikėjų asmenybių, jų koreliavimo kartu pradmenis. Šis romanas yra klasika, ir skaityti aš jį leidau sau kaip klasiką, nieko iš jo nesitikėdama ir priimdama tokį, koks yra. Suprantu, kad autoriaus tikslas atskleisti esmę, todėl jis ir nesileidžia į per dideles detales, nesigilina į pašalinių, foninių veikėjus gyvenimus, pereina per juos paviršiumi, tik prisiliesdamas. Pagal mano suvokimą, romano tikslas buvo atskleisti vidinę jauno, fiziškai gražaus (standartiškai) žmogaus dramą bei išaukštinti jaunystę, o nei paviršinio grožio, nei jaunystės aukštinimai man visai neimponuoja, taigi mano bendras vertinimas yra smarkiai to paveikiamas. Negaliu drįsti galvoti, kas romane turėtų būti pakeista, kad jis man būtų tobulas, nors tos mintys giliai vis tiek pasilieka. O taip pat romano atomazga, nors ir visiškai suprantama, teisinga, tačiau visiškai ne tokia, kokios mano fantazija norėtų, man paliko nesmagų jausmą. Kamavo nuojauta, kad kažkas neužbaigta, daug svarbių įvykių liko neišaiškinti tame pasaulyje, ir tai mane suerzino. Nepaisant man neitin patikusios romano esmės, jame vis tiek yra labai daug stiprybių - ryškūs aprašomi vaizdai, kuriuos gali įsivaizduoti galvoje, kai kuriose vietose graži poetinė kalba, romantikos detalės, įdomi, nors ir fantastinė idėja su paveikslu, meno kūriniu. Taigi derindama savo asmenines simpatijas su nešališku požiūriu, išvedu bendrą vidurkį, kuris yra 7,5/10 . "Doriano Grėjaus portretą" skaityti verta vien tam, kad įgautum naują suvokimą apie tam tikrus gyvenimiškus aspektus, tačiau ar labai daug gali iš jo pasimokyti - neitin. Kitas airis, šis jau grynas dublinietis, laikomas "šiuolaikinio modernizmo tėvu", turėjęs daug įtakos XX a. literatūrai. Žymiausiu jo darbu laikomas romanas "Ulisas" (1922), kurį pasišoviau skaityti kitą iš šio autoriaus kūrybos. Tačiau kol kas susidūriau su mane asmeniškai suintrigavusiu pavadinimu, panašiu į anksčiau minėtos knygos. Tai James Joyce "Menininko jaunų dienų portretas" (1916). Apie šią knygą turėčiau pasakyti daug daugiau nei apie pirmąją, vien dėl man įdomesnio bei aktualesnio konteksto, tačiau nežinau ar sugebėsiu, kadangi knyga yra viena tų, kuri sukuria apgaulingai žemą įspūdį pradžioje, o vėliau priverčia pradėti galvoti kitaip, ir tą daro praktiškai viso romano metu. Mane ji suintrigavo, ir tuoj pateiksiu daugiau priežasčių kodėl. Pradedant nuo pradžių, rašoma apie jauno vaikino gyvenimą, pradžioje nuo jauniausių dienų, nuo įspūdžių mokantis jėzuitų gimnazijoje, kurioje labai griežta tvarka, nuo to, kaip jį formuoja jo artimiausia aplinka. Styvenas Dedalas auklėjamas kaip griežtas katalikas ir iš jo tikimasi, kad užaugęs taps dvasininku. Šitoje vietoje tiesiog negalima nepastebėti, kokios ryškios sąsajos kyla su V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly" pagrindiniu personažu Liudu Vasariu. Vėliau tas pastebėjimas mane kaip vis apsilankantis vaiduoklis savotiškai šiurpino, o ypač kai Styvenui atėjo tas "nušvitimas" kada jis suprato, kad laisvė jam yra per daug brangi, gyvybiškai reikalinga, ir kad jo asmenybei dvasininko kelias visiškai netinka. Kitas dalykas, kodėl kyla sąsajos su Mykolaičiu-Putinu yra ir tai, kad romanas parašytas sąmonės srauto technika, labai gilinamasi į individualistinį veikėjo pasaulį, nors jame nėra tiek daug psichoanalizės elementų. Kodėl romanas man kėlė "amerikietiškų kalnelių efektą", tai tikriausiai dėl to - jeigu galima įvardinti taip - avangardinio stiliaus, vienos scenos pasirodo įdomios, bet netrukus dėmesys pradeda slopti, ilgi, rodos, nereikalingi scenų aprašymai tampa blankūs, nekuriantys vaizdinių galvoje ir taip įsivyrauja nuobodulys, tarsi skaitytum ne romaną, o mokslinę knygą. Bet kai praieni tas scenas, staiga vėl iškyla ryškesni ledkalniai į viršų, ir vėl atsiranda tas jaudulys, skaitymo ekstazė. Veikėjų nėra labai daug ir labai reikšmingų istorijoje, nors tas santykis su Styvenu - pagrindiniu veikėjumi atrodo visai įdomus. Ypatingai įdomu skaityti pokalbius, dialogus su kitais jo mokslo draugais, įdomu įžvelgti susikertančias nuomones iš skirtingų individų. Tačiau visi tie pokalbiai, o dar dažniau, pagal airių būdą, tulžmingi ginčai, nevengiant parodyti ir paniekos oponentui, yra tiesiog reti epizodai, ir kaip kažką reto, juos labai brangini bei vertini, jie lieka labiausiai įsiminę. Žinodama, kad visi James'o Joyce'o romanai yra susiję, kaip vieni kitų tęsiniai, ir kad "Ulisas" yra kaip tęsinys šio romano, aš negaliu jo vertinti kol kas taip, kaip norėčiau galėti įvertinti. Juolab, kai romanas man peršasi skaitomas dar kartą po kurio laiko, bet kol kas, už puikią kelionę ir savo savitumą aš mielai galiu skirti jam 8/10 .
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Undinė Radzevičiūtė "Frankburgas". Rašytojos vardą ir pavardę esu girdėjęs, bet knyga mano rankose atsidūrė po to, kai aš su komanda laimėjome eilinį protmūšį ir gavom 9 knygas 8 žmonėms. Taip nutiko, kad pas mane atsidūrė viena knyga daugiau nei pas kitus. Ir čia viena iš jų. Knyga mažyliukė, viso labo 95 puslapiai, tai leidau sau ją įveikti vienu prisėdimu. Ilgą laiką apskritai nesupratau, apie ką ši knyga yra, man to nevientiso siužeto vaizdiniai atrodė kaip išsaugota mano vaikystės korporatyvinių fantazijų alternatyvi versija. Aš vaikystėje, matyt, įkvėptas visokių strateginių/karinių/diplomatinių žaidimų, savo galvoje būdavau kokios nors mitinės arba realios valstybės etmonas ir kontroliuodavau karo/taikos santykius su kitomis mitinėmis/realiomis valstybėmis, kitaip tariant, kurdavau naujus pasaulius arba savo valia perorganizuodavau esamus. Tai man pirmi skyreliai atrodė kaip kažkokia protagonisto Franko vaikiška fantazija, po to paaiškėjo, kad siužetas visgi randasi realybėje (na, knygos realybėje). Knyga apie tą patį korporatyvizmą, tik modernesniu lygmeniu - apie ofisinį gyvenimą, savo asmeninio identiteto praradimą bendrovės / kompanijos / bendruomenės / komandos gerbuvio palaikymo tikslais. Veikėjai kuria intrigas norėdami būti viršesni ir tuo pačiu įtikti bosui Ponui Panceriui, kur viskas vyksta pagal jo nerašytas taisykles. Tai tą problemos iškėlimo ir aktualizacijos etapą supratau. Tačiau visa kita: veikėjai necharakteringi (galbūt vieną kitą bruožai vienam kitam veikėjui būtų galima prilipdyti, tačiau paveikslas vis tiek nesusidėlioja), rašymo / pasakojimo stilius baisiai toksiškas / psichodelinis: iš tų atsitiktinių sakinių net labai įsigilinęs negaliu sudėlioti minties eigos. Pati siužeto linija (kur ten linija, greičiau sudėtingas Mandelbroto fraktalas) išeina iš praktiškai niekur ir įeina į skylę apskritime, atseit, va, Frankas keičiasi ir pasibaigia. O nuo ko keičiasi ir kaip keičiasi, jau nebesvarbu. Taigi, ta linija, išėjusi iš niekur, apsivyniojusi ir įlindusi į skylę užriša mazgą, kuriuo eidamas pasiklysti, susipainioji... Taigi, nuėjau į internetus ieškoti atsiliepimų ir įrodyti sau, kad tiesiog esu durnius ir nieko nesupratau. Pasirodo, internautai irgi pasijuto durni ir nelabai ką suprato. Paguodė šiek tiek. Mačiau daug liaupsių ankstesniai jos knygai "Strekaza". Galbūt ateityje pasidomėsiu šiuo leidiniu, bet ir dabar namuose yra pilna neperskaitytų knygų. Galbūt tikrai ši knyga "socialiai pavojinga", kaip sako pati autorė. Man ji pasirodė pavojinga mano smegenims, galbūt bet kurio skaitančiojo smegenims, todėl šitą nuodą pasidėsiu į atsargą, kai reikės nuodytis. Šiam kartui parašysiu 6/10.
  • Alvydas1
    Alvydas1· redaguota
    Michel Tournier - Girių Karalius. Išsamiausią romano anotaciją ir analizę atliko kristina Sadauskienė Kultuirpolyje. https://www.kulturpolis.lt/knygos/michel-tournier-giriu-karalius/ Nuo savęs tegaliu pridėti tai, kad kažkada pradėta skaityti rusų kalba knyga vis tiktai buvo užbaigta lietuvišku variantu. Skaitėsi sunkokai - stilius nepatogus greitam skaitymui. Beveik puse romano parašyta dienoraščio forma. Mane itin patraukė tai, kad didesnė veiksmo dalis rutuliavosi Rytprūsiuose, t.t. dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje. Daug kur minimi lietuviški vietovardžiai. Gamtos ir medžioklės aprašymai Geringo medžioklės plotose Romintoje man labai priminė Juozo Požėros apysakas. Knyga pilna simbolių ir jų interpretavimų įvairiausiais rakursais ir abejomis sekomis, kas jai prideda mistiškumo. Iš čia jos pavadinimas - Girių karalius (J. Getes poema). Man, mėgstančiam fentezi ir SF, toks pagrindinio herojaus sąmonėje įvykių interpretavimas II Pasaulinio fone net labai įdomus. Šią knygą sau dedu greta Bondarevo " Karšto sniego", Malapartės "Kaput" ir Voneguto " Skerdykla Nr5" - kurios man paliko ilgalaikį įspūdį apie II pasaulinį karą įvairiais gyvenimo tarpsniais.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Kažkodėl čia buvau visai pamiršęs aprašyti Antano Škėmos — „Baltą drobulę“. Sunku kažką naujo iškapstyti iš visiems puikiai žinomo kūrinio. Ir ta siužeto struktūra įdomi, ir kalbos stilius man visai priimtinas, ir ideologinis pamatas, nešantis kažkur tarp lietuviams būdingo realizmo ir europiečiams tuo metu būdingo egzistencializmo, man visai smagiai sulipo ir knyga susiskaitė, nors ir lėtai (kažkodėl su knygų skaitymu man pasidarė šakiai). Vis dėlto, smegenyse joks įspūdingas drebėjimas nekilo, šita knyga nuo manęs tiesiog nubėgo ir dabar, komentuodamas kiek vėliau po perskaitymo, nebeturiu ką pasakyti. Matyt, toks tas sąmonės srautas — dabarties momentu įtraukiantis, bet galvoje neišliekantis. 8,75 balo.
  • p_ruta_
    p_ruta_· redaguota
    A. Ramonaitė, V. Klumbys ir J. Kavaliauskaitė "Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos" . Įdomi ne tik istorikams, bet visiems. Joje per liudinkus, jų interviu reflektuojama ne konformaistinė visuomenės dalis, gyvenu kitaip, nei standartinis sovietmečio atstovas. Ten ir žygeivystės, folkloro, žaliųjų judėjimo, hipių, rokerių ir visokių tokių atstovų prisiminimai. 9
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Alberas Kamiu - Krytis. Ideologinis pagrindas yra labai aiškus, suprantamas, bet gan gilus. Kaip sakoma, giliai kapsto tas Kamiu. Labai puiku. Pamąstymai apie kaltę, „maišą“, ėjimą prieš sistemą įdomūs. Ir to užtenka. Siužetas nereikalingas. Pokalbiai su menamu klausytoju arba, kaip kiti gali suprasti, kliedesiai su pačiu savimi, o klausytojas tėra imitacija. Kūrinys nėra lengvai skaitomas ir nėra lengvai įtraukiantis, bet filosofai... jie visi tokie. Kuo daugiau mąstymo, tuo mažiau potraukio. Tokio balanso nebuvo ir Česlovo Milošo „Pavergtame prote“ arba „Gimtojoje Europoje“, bet šitie kūriniai man paliko gilų įspūdį. Tas pats su „Kryčiu“, kuris visa galva perspjovė „Svetimą“, bet visa galva nusileido „Marui“. Rašau šių dviejų kūrinių vertinimo vidurkį: 9,25 balo.
  • Konditerijus
    Gerą kūrinį skaičiau, greitai susiskaitė, tai čia jau ženklas, kad patiko. Iš tikrųjų, vienu prisėdimu netgi, tai labai, labai reiškiasi. Skaičiau vakare, bet neužmigdė. Knygoje daug minčių, daug mislino autorius net ir mane privertė retkarčiais susimąstyti, užduoti sau klausimų, taip pat tai buvo kūrinys, kuris atsakė į mano sieloje kilusius klausimus. Knyga buvo padengta plonu popierium, primenančiu saldainių dėžutėse paklotą sluoksnelį virš saldainių, todėl kilusios asociacijos privertė praplėšti vieną dėžutę. Na bet gliukozė gerai smegenims, todėl tik dar labiau galėjau įsijausti į šį tekstą. Patys knygos lapai buvo rusvi ir trapūs (priminė...) tai tik parodo, kad knyga keliavo iš rankų į rankas, knyga buvo skaitoma, na bent jau vartoma. Sprendžiat iš to kad knygos lapai buvo lygūs taip pat nesimatė lygintuvo žymių, knyga niekada nebuvo sulieta coca cola, todėl darau prielaidą, kad šią knygą skaitė tik intelektualūs, pedantiški žmonės. Tai knyga, kuri neverta trūnyti bibliotekose, todėl nežadu jos grąžinti. Saugosiu ją savo širdyje ir stalčiuje.
  • Gabux
    Gabux· redaguota
    Jurgis Brėdikis - Kitokiu žvilgsniu. // Nesu tikra, ar ši knyga įtikins racionalistus-mokslininkus-skeptikus, o visiems kitiems - tikintiems - ar reikia išvis kažkokių įrodimų iš neapčiuopiamų sričių. Bet knygoje yra labai gerų, netikėtų momentų, skvarbių įžvalgų. Autorius ganėtinai įvairiapusiškas, knyga suteikia peno gilesniems pamąstymams ir, jei sudomino, jau ieškojimams gilyn .
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Grįžtu prie Vaižganto, mano nemėgstamiausio lietuvių rašytojo, su tikslu jame atrasti kažką, ką galbūt pražiopsojau. Juozas Tumas-Vaižgantas - „Nebylys“ Per pusantros valandos perskaityta apysaka (nežinau, ar toks skaitymo greitis normalus, ar ne, bet kai išgirstu, kokiais greičiais kiti skaito, tai net pasišiaušia plaukai - matyt, aš esu labai nuoseklus skaitytojas, besigilinantis į kiekvieną žodį). Vis tiek Vaižgantas mėgsta aštrų likimo posūkį, tragišką pabaigą, jo kūryboje tokių bruožų esti, kaip ir dabartiniuose meksikietiškuose / venesuelietiškuose / turkiškuose serialuose, kaimiškos buities vaizdą, lietuvio charakteringą paprastumą ir buvimą būtent darbo žmogumi. Nekeičiu nuomonės - Vaižgantas man yra totalus realistas, kuriam ideologinė plotmė vienodai šviečia - esmė siužete, veikėjų likime, aplinkos ir charakterių aprašyme ir pan. Yra pliusų, lyginant su „Dėdėmis ir dėdienėmis“ — taisyklinga chronologija, logikos turintys veikėjų emocinės būties pokyčiai. Nežinau, kuris „kaimo vaizduoklis“ yra geresnis - Vaižgantas ar Žemaitė. Deja, tenka abu vertinti kritiškai. „Nebyliui“ duodu 6,5 balo.

Panašios diskusijos