Paskutinė perskaityta knyga
960atsakymų·pradėta
960 atsakymų
Kurtas Vonegutas - Čempionų pusryčiai. Nedidelis kūrinys, suvalgytas dviem prisėdimais. Stilistiškai dar ekscentriškesnis negu „Skerdykla Nr.5“. Visiems, norintiems gyvenimo realybės ir absurdo supratimo, rekomenduoju Vonegutą. Ir ta kulminacija - kūrėjas susitinka personažą - klasikinius kūrinius mėgstantį skaitytoją gali išmušti iš vėžių. Vėl, kaip skerdykloje, Kilgoras Trautas ir jo „romanų“ fantastiniai konceptai, vėl padoraus lygio gyvenimiška ironija, vėl atsiranda kažkoks psichas, prikulantis gatvėje pasitaikiusius žmones ir pan. Galbūt galima atrasti naują elementą, ko skerdykloje nebuvo - šiknos skylės. Labai subuitiškėjęs Voneguto kalbos stilius yra lengvai skaitomas ir artimas. Autorius mėgsta siužeto aiškumą ir netgi daug ką pakartoja (neveltui ir Huveriui užplaukdavo echolalija). Žinoma, pamiršau visai, labai šaunios iliustracijos, pateikiamos pačio rašytojo. Ir avangardiška tai, kad Vonegutas pateikia iliustracijas ne tų objektų, kuriuos skirtingi žmonės įsivaizduoja skirtingai, o tų, kuriuos visi žino vienodai, pavyzdžiui, iliustruoja obuolį, žirnį ar kokį kitą labai konkretų objektą - vat čia yra avangardas. Vonegutas yra labai geras modernizmo pavyzdys, o kadangi aš modernizmą mėgstu, tai man šis kūrinys buvo kaip tik. Jau bijau kūrinius vertinti balais, bet, sakykim, 9,5 balo yra normalu.
Kurtas Vonegutas - Skerdykla Nr.5. Iki pasiryžimo pradėti skaityti šį autorių apie jį jau buvau girdėjęs daug daug (dėka įvairių music.lt narių) ir prisiskaitęs apie jo kūrinius daug, toks jausmas, kad aš jau buvau susipažinęs ir susidraugavęs su juo. Bet ne, jį skaityti pradėjau tik dabar. Bet dėl sukauptų žinių manęs Vonegutas nebenustebino - aš iš jo ir tikėjaus tiek. Nieko nepadarysi (autoriaus žodžiais tariant). Tai turbūt šis dviejų žodžių junginys yra vienintelis stebinantis dalykas - keistas stilistinis sprendimas jį vartoti prieš kiekvieną tragišką incidentą, susijusį su bet kuriuo žmogumi ar kitu gyvu organizmu. Tačiau lengvai krenta į skaitytojo atmintį ir užkabina, šiek tiek laisva kalbėjimo forma sudaro familiarų ryšį tarp skaitytojo ir skaitovo. Kitas labai geras daiktas tai yra chronologinis chaosas (nenuoseklumas). Na, kadangi kūrinio protagonistas puikiai žino, kas tie laiko plyšiai, tai še, duokim ir skaitytojui pajusti ta šokinėjimą pirmyn ir atgal ir į visas kitas puses. Sveika ironijos dozė, jos aštrumo lygis puikiai primeną B.Sruogos „Dievų miškas“ (tuo labiau, tematika labai panaši). Labiausiai man Kurto Voneguto kūryboje patinka fantastikos ir realybės suderinimas viename siužete. Ateiviai, laiko plyšiai, bet ir II pasaulinio karo išgyvenimai, žiaurios žmonijos realijos. Puikus kūrinys, drąsiai 9,5 balo .
Neseniai baigiau "Nusikaltimą ir bausmę". Klasika yra klasika, o klasikos nesukritikuosi. Tobuliau atskleisti žudiko psichologijos turbūt ir neįmanoma. Įspūdingas šedevras, su gerai vystoma siužeto linija ir dėmesio prikaustymu, kai verčiama spėlioti, kaip gi viskas pasibaigs. Kai kurių veikėjų monologai (besitęsiantys per kelis puslapius) man šiek tiek prailgo, ypač plepiojo kvotiko Porfirijaus Petrovičiaus, bet tai maža smulkmena. Labai patiko ir kiti veikėjai, Svidrigailovas ypač, jį galėčiau įvardinti vieną įdomesnių personažų, nors taip ir liko ne iki galo aiškios jo sprendimo knygos gale priežastys. Skaičiau senąjį variantą, taigi vertimas buvo nelabai koks ir tai labai trukdė skaitymo procese, kuris, dėl šios priežasties, kiek prailgo. Bet iš esmės, labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau imtis šio šedevro po tokios ilgos skaitymo pertraukos. Mano pažiūros tikrai smarkiai išsiplėtė ir įgavau naujų idėjų, kurios gali išeiti į gerąją arba į blogąją pusę.
Francas Kafka — „Pilis“. Vėl sugrįžtu prie skaitymų po ilgos pertraukos (ši vasara tragiška vien jau dėl to, kad nesugebu kontroliuoti savęs ir nuo to kenčia visos mano veiklos sritys, tarp kurių ir knygų skaitymas). Ir, sakykim, tokius autorius kaip E.M.Remarkas ar H.Hesė laikai talentingais rašytojais, o paskaitęs Franco Kafkos raštus, esi priverstas susikurti savo galvoje naują kategoriją – genijai. Jie nebūtinai yra techniškai geresni rašytojai už tuos talentinguosius, bet jų specifiškas rašymo stilius, galbūt net unikalumas verčia duoti atskirą titulą. Aišku, aš su modernizmo literatūra nesu susidraugavęs (net modernizmo dailė man labiau pažįstama), todėl gal Kafka ir nustebino mane. Nepajėgiu išsirinkti, katras jo raštas man labiau patiko: nuosekliai progresuojantis ir staiga kaip kulka užsibaigiantis „Procesas“ ar išvis nebaigta, bet atrodo, kad dar kokio tūkstančio puslapių reikalaujanti „Pilis“. Abiejų tematika labai panaši: ne savo valia į absurdišką, negalinčią racionaliai pateisinti savo egzistavimo biurokratinę sistemą patekęs individas bando įrodyti ir paviešinti tokios sistemos ydas, deja, jam tai labai nesiseka. Absurdo lygis aukščiausias, veikėjų poelgiai dažnai nepateisinami (pvz: niekaip mano galva neišneša, kas per veikėja yra Fryda – nerandu jokio loginio pateisinimo jokiam jos poelgiui), jų argumentatyvumas yra tragiškas, t.y. monologai ir dialogai ne progresyviai išriša kažkokią tiesą ar išvadą, bet regresyviai ją tik dar labiau sukausto ir tada visos tos kilometrinės situacijos analizės netenka visos praktinės reikšmės, lyg be išvados. Būtent taip Kafka stengiasi parodyti, kad pasaulyje esama tokių beprasmiškų sistemų, kurios sunkina ir menkina žmogaus būtį ir rašytojas įjungia į veiksmą protagonistą, kuris bando kažką įrodyti (greičiausiai protagonistas atspindi pačio rašytojo asmenybę). Taigi, ideologinė šio romano bazė yra visai šauni. Apie stilių jau šiek tiek užsiminiau: dialogai, monologai, kurių sintaksė ir leksika labiau primena dalykinius raštus, o ne buitines diskusijas, išvystyti iki kilometrinių ilgių, bet galiausiai vis tiek niekas nevyksta ir taip kiekviename skyriuje – Kafkos rašymo stilius tikrai nedaro didelės impresijos. Ir šis kūrinys dar kartą įrodo, kad savianalizė veiksmui nereikalinga (nors vidinio pasaulio temos šiame kūrinyje buvo paliesta daugiausiai, turbūt), esmė tik veiksmas, būsena ir forma (fantastai ir detektyvų autoriai taip mėgsta, bet į didaktinio romano žanrą įjungti šią meninę ideologiją nėra taip lengva, tačiau Kafka tai padaro). Reziumuoju: kūrinys gali pasirodyti nuobodus, tačiau man patinka idėjinės perspektyvos, pateikiamos jame ir mėgaujuosi iš šalies stebėdamas, koks absurdiškas yra viso romano veiksmas, kas savaime anuliuoja gan nuobodoko rašymo stiliaus minusą. Rašau 9 balus .
Francas Kafka — „Procesas“ Tikrai mažytį romanėlį skaičiau tikrai ilgą laiko tarpą, nes šią vasarą niekaip neprisiverčiu savęs skirti laiko skaitymui. Išties įdomus kūrinys, kadangi vis atrandamas Kafkai būdinga nelogiškumas (kas taip barbariškai užbaigia tokį modernų procesą). Ekscentriškas požiūris į gyvenimą ir visuomenę - kažkaip K. įsimyli (neteisingas žodis - verčiau žaidžia su ja klastingus žaidimus) paprastą tarnaitę, ta scena su pirkliu Bloku, padlaižiaujančiu (priverstinai) advokatui. Siužetas tikrai kafkiškas - kažkoks paprastam žmogui nesuprantamas procesas su daugybę mįslių, kurios savaime sukuria kūrinio intrigą. Idealiai kafkiškas protagonistas - jokios vidinio gyvenimo analizės, yra tik aplinka ir žmogus bei tam tikros stadijos, kurias jis išgyvena - patvirtinu teiginį, kad būsena ar forma svarbesnė nei idėja. Iš pradžių siužetas gan remarkiškas - lėtas užliūliuojantis vystymas, ties 100-uoju puslapiu vis dar jauties skaitydamas pradžią, nieko rimto nevyksta, K. jau ketina atsisakyt advokato ir staiga bam - didaktinė istorija Katedroje ir proceso užbaigimas (būtent tas epizodas man visiškai netelpa į galvą). Būtent ta scena, kai K. ateina pas advokatą su ketinimu jo atsisakyti buvo tikra bomba, mane įtraukusį šimtu procentu. Ir galiausiai skyriaus gale mane pakerta pastaba „Šis skyrius liko neužbaigtas“ - toks tobulas akcentas, atrodo, lyg visos tos a la kulminacijos pabaiga buvo tyčia nutylėta (vat čia tai būtų modernus požiūris į klasikinę romano struktūrą). Retai man palieka teigiamą įspūdį neužbaigti kūriniai. Bet reziumuojant, šio romano siužetas daug švelnesnis negu tų trumpučių novelių. Ta keista pabaiga man niekaip nesusiguli - arba persistengta ekspresionistį kūrinį pabaigti brutaliau nei galima, arba įeinam į tokią zoną, kur aš meninės tokio modernizmo prasmės pradedu nesuprasti. Rašau 9 balus.
Baigiau seniai pradėtą Dantės "Dieviškosios Komedijos" trilogiją. Skaitymo tempas sraiginis - po giesmę į dieną ir tai su pertraukomis. Turėjau tikslą palyginti Aleksio Churgino ir Sigito Gedos vertimus, tad skaičiau iš dviejų knygų vienu metu. Įdomus užsiėmimas ir perskaityta medžiaga žymiai geriau įsisavinama. Veikalo neaptarinėsiu - mokyklinis reikalas - tik išsakysiu savo verdiktą: Churginas - Geda 5:3. Sigitas nusileidžia Aleksiui rimavimo technikoje, jo kalboje yra įkyrių pasikartojimų bei piktnaudžiaujama naujadarais, o gal archajika (lyg tie žodžiai būtų prūsiški) ir jį skaityti daug sunkiau. Vienok, jis laikosi autentiško teksto nuosekliau už Churginą, kuris dėl gero sąskambio įkiša vieną kitą žodį ar net frazę iš savo kepurės. Iš kur žinau? Buvau užmetęs akį į rusišką Lozinskio vertimą (https://www.lib.ru/POEZIQ/DANTE/comedy.txt), kai abu lietuviški tekstai itin nesutapdavo. Dantės trilogija Gedai buvo paskutinis iššūkis, jis jau sirgo ir turbūt skubėjo, todėl jo posmai ne tokie sklandūs. O kad Geda nagingas vertėjas įsitikinau su Saliamono "Giesmių Giesme", kur jis tiesiog sublizgėjo. Arba Edgar Lee Masters "Spūn Riverio Antologija" (nerealus veikalas, anot vieno literatūros kritiko, prilygstąs Dantės DK ), S. Gedo vertime skamba labai autentiškai. Šią knygą ką tik irgi baigiau. Tai laisva eilute parašytos epitafijos mirusiems išgalvoto Spūn Riverio miestelio gyventojams. Iš tų buvusių gyvenimų fragmentų susideda kaip kaleidoskope viso miestelio istorija. Epitafijos labai skirtingos, atspindi vėlionio asmenybę, charakterį, jo siekius. Be pavyzdžio sunku išsiversti (https://www.tekstai.lt/buvo/versti/riverio.htm). Asmeniškai man labiau patiko Mastersas, arčiau mūsų amžiaus.
Jei Kafka išties patiko, po kiek laiko (gal ne dabar, nes jo gali būti per daug vienam kartui) pabandyk kitą jo kūrinį - "Procesą". Žiauriai geras kūrinys, rekomenduoju. Man labiausiai turbūt "Tiltas" ir "Bėgantis pro šalį" iš tų novelių patiko. Pastarasis ne toks ir nihilistinis - juk visi mes stengiamės išsisukti iš padėties o novelėj "Kaimo gydytojas" atsispindi tam tikras Kafkos šizofreniškumas, galbūt dėl to jam ji ir patiko..
Prisiskaičiau Franco Kafkos novelių ir tikrai galiu pasakyti, kad šitas žmogus turi genialių idėjų. Taip pat perskaičiau knygos gale buvusią kūrinių analizę, kurioje teko užtikti ir keletą naujų idėjų, kurių pats skaitydamas nesuvokiau, taip pat ir tokių, kurias pastebėjau ir be analizes, pvz: d ostojevskiška kaltės ir bausmės tematika, taip pat froidiška psichologinė koncepcija veikėjų poelgiuose. Vis dėlto, turbūt labiausiai pastebimas aspektas yra animalizmas: vabalai, beždžionės, šakalai... Ta Kafkos fantasmagorija su tokiomis idėjomis, kaip "Aleksandro Makedoniečio žirgas bucefalas dabartiniame pasaulyje tampa advokatu" ir pan. Turbūt tenka pripažinti, kad „Metamorfozė“ yra ryškiausia Kafkos novelė. Menkstančios egzistencijos iki nulio, iki mirties idėja mane labiausiai užkabina, nors prisimenu, kaip kai kas mano pačio kūrinius lygindavo su „Metamorfoze“ - galima ginčytis, nes pas mane buvo menkos, bet ne palaipsniui menkstančios egzistencijos koncepcija. Man patiko miniatūra „Tiltas“, kurią galima kapstyti iki labai gilaus lygmens, bet kadangi žinom, kad Kafka yra slėpiningas rašytojas (nepritarsiu tiems, kad nori sakyti, kad jis kūrė be idėjos - jo idėjos gerai užmaskuotos jo simbolistinėse rašliavose), tai nekapstysim. Iš praktinio požiūrio taško, novelė „Tiltas“ galėtų būti kaip pagrindimas idėjos „Nesigilink į detales, nes žūsi. Tiesiog atlik savo pareigą“. „Pranešimas akademijai“ - beždžionės perauklėjimo į žmogų istorija - labai nuoseklus siužetas man kuo puikiausiai prilipo. „Bado meistras“ puikus kūrinys - menininko temai tinkantis kūrinys - menininko misija yra demonstruoti savo meną, nors tai ir kainuoti gyvybę. Deja, bet žiūrovai tam irgi reikalingi. Miniatūra „Bėgantys pro šalį“ yra greičiausiai nihilistinė supuvusios realybės interpretacija. „Nuosprendis“ - gilus kūrinys, kuriame tos froidiškos/dostojevskiškos idėjos yra ryškiausios. „Pataisos darbų kolonijoje“ - dar viena ryški novelė, aštraus siužeto novelė. „Medžiotojas Grakchas“ - metafizinės (šiek tiek vadovėlinis terminas, bet tikrai nenurašinėju analizės, čia mano pačio įžvalgos) aklavietės būseną (mirusio žmogaus klaidžiojančią dvasią) vaizduojantis kūrinys. Apskritai, dabar jau analizės mintis: Kafkos kūriniuose esmė ne idėja, o metafizinė būsena. Dar nepaminėjau „Šakalai ir arabai“ - irgi įdomus kūrinys, bet nesugebu suregzti glausto komentaro apie jį. „Naujas advokatas.“ - jau kalbėjau apie tai, kuo tampa Bucefalas po daugiau nei dviejų tūkstantmečių. „Kaimo gydytojas“ - paties Kafkos labai mėgstama novelė, įdomi psichologiniu aspektu, gydytojo, atsidūrusio aklavietėje, situacija. „Miesto herbas“ nuskambėjo kaip dar viena legenda apie Babelio bokštą, tik su kafkiška pasaulėžiūra. „Traukinio keleiviai“ ir „Naktį“ - miniatūros su aiškiomis mintimis. Išvada: visi kūriniai labai įdomūs, bet jei reiktų išsirinkti kelis favoritus, tai sudarau top5: 1. „Metamorfozė“; 2. „Nuosprendis“; 3. „Bado meistras“; 4. „Pranešimas akademijai“; 5. „Pataisos darbų kolonijoje“; Bendras įvertinimas už visas noveles: 9,5/10.
Lėti mano skaitymo tempai pastaruoju metu buvo dėl nemažo užimtumo įvairiose srityse, todėl tenkinuos tik privalomąja mokykline literatūra: Šatrijos Ragana - Sename dvare. Keista tai sakyti, bet šitas kūrinys per švelnus. Jame yra tautinės/etninės kultūros klausimas, šeimos santykių klausimas, motinos ir vaiko ryšio problemos ir panašių gyvenimiškų dalykų išryškinimas, bet visa tai atrodo tik kaip idiliškas vaizdelis. Šatrijos Ragana, matyt, visa pasaulis įsivaizdavo daug pozityviau negu aš. Aišku, pamenant "Irkos tragediją", taip neatrodytų, bet, matyt, visą tai padaro tas labai geras bandymas į pasaulį pažvelgti vaiko akimis, kas, kad ir kaip bebūtų keista, man nebuvo artima. Irusia arba labai protinga mergaitė, arba autorė vietomis tiesiog persistengė, nes atrodo, kad vaikas žino per daug negu jai reikia žinoti. Taip, kaip Irusia kūrinyje mąstė, aš nebent dabar galiu taip mąstyti. Arba bent jau prieš 2-3 metus. Kaip sakiau, siužetas per švelnus, per daug manęs neįtikino. Tebus 6 balai. Juozas Tumas-Vaižgantas - Dėdės ir dėdienės. Nežinau, ar šis kūrinys geresnis už "Sename dvare". Tiesa, galiu pasakyti, kad pirmoji dalis (apie Mykoliuką ir Severiūtę, kai jie dar buvo jauni) yra gan aštri siužetiniu atžvilgiu, bet kaip tik, per daug nepasakanti idėjiniu požiūriu (atvirkščias variantas Šatrijos Raganai). Ir šiaip, perskaičius kūrinį, pagalvojau - Vaižgantas galėtų prisidėti prie dabartinių meksikietiškų / venesuelietiškų / turkiškų serialų kūrimo. Kiek aš tame kūrinyje pamačiau idėjinio pagrindo - socialiniai kriterijai dažniausiai nulemia žmogaus gyvenimą, meilė ne visada laimi... ir viskas. Mokykloje dar šio kūrinio nenagrinėjom, bet šio kūrinio specifika slypi ne ideologiniame motyve. Dėl to Vaižgantą aš ir laikau grynu realistu, o ne romantistu (kažkodėl vadovėliuose mėgstama sakyti, kad jis yra tarp tų abiejų srovių). Veikėjų charakteristika ir siužetas yra specifiniai elementai. Bet visgi, jei viename kūrinyje minėtų dalykų pritrūksta, tai šitas kūrinys irgi per sausas, nes trūksta minties. Galbūt Vaižgantas šiuo kūriniu ir norėjo tiesiog paaiškinti "dėdžių" sąvoką tuometinėje socialinėje sistemoje, bet ar tam reikalingas visas kūrinys, ir ypač, grožinės literatūros? Be to, antroji dalis lyg iš oro nukritus, nes tarpas keliasdešimties metų atsiranda ir chronologinė tvarka ne per tvarkingiausia. Esu kritiškas dėl šio kūrinio dar labiau ir išliejęs savo tulžį turbūt spėju, kad šis kūrinys man mažiau patiko. 5,75 balo.
pagaliau originalo kalboj - Viktor Pelevin`o apsakymų rinkinys"P5" ( прощальные песни политических пигмеев Пиндостана): "Dainuoančių Karietidžių salė" "Krokodilo Khufu maitinimas" "Nekromantas" "Frydmano erdvė" "Asasinas" ...užsikabliavau skaityt rusų kalba tai suvalgiau ir Daniil Kharms`o trumpas istorijas rašytas pirmu asmeniu "Я родился в камыше…" (Aš gimiau viksmeldžiuose...) dabar bandau Kazimiro Melevičiaus manifestus, deklaracijas, straipsnius "Joudas Kvadratas"- SKą tik užbaigiau skaityti Harietos Bičer Stou " Dėdės Tomo trobelė ". Galiu pasakyt, kad patiko. Panašios tematikos romanų esu skaitęs ir anksčiau, tačiau šitas susiskaitė visai gerai. Nepasakyčiau, kad viena man labiausiai patikusių skaitytų knygų, tačiau tikrai gera. Vakare pradėsiu Škėmos "Balta Drobulė" (yeah, shame on me, 12oj klasėj iš privalomo sąrašo neskaičiau šitos, tiesą sakant neskaičiau nei vienos privalomos).
Dar nepabaigiau, bet skaitau šiuo metu, Anos Politkovskajos "Tik tiesa ir nieko daugiau" . Jau seniai norėjau šią knygą perskaityti, bet vis kokia kita knyga užlįsdavo arba studijų konspektai, bet šitai, po sesijos yra labai įdomu, aišku ir kraupu, skaityti rusų darbelius Čečėnijoje, civilių žūtis ir pan, tačiau pagirtina, kad yra informacijos apie šį karą daugiau sužinoti, ne tik apybraižomis, kad jis apskritai egzistuoja.
Vincas Krėvė-Mickevičius - Mindaugo mirtis Trumpas kūrinėlis, vieno vienintelio veiksmo drama, kurią užbaigiu savo seriją "Krėvės dramos" ir pradedu naują seriją "Biliūno apsakymai". Veiksmas susidėliojo dar greičiau, bet kažkokios trūkstamos vietos, skylės, nepajaučiau arba nejaučiau taip stipriai, kaip atsitiko su Skirgaila. Labai įdomus šios dramos aspektas yra tai, kad ji neturi visiškai jokio protagonisto (pagrindinio veikėjo). Toks atskirų epizodų chaosas, surištas į minimalistinę istoriją. Laikotarpis: tarp 1260 (remiuosi nuoroda, kad Durbės mūšis jau vyko) ir 1263 (Mindaugo mirties data). Tematika visiškai politinė: Mindaugas savo senatvėje išsikėlė tikslus - sudaryti taiką su kryžiuočiais, sujungti visas Lietuvos žemes ir tapti vieninteliu kunigaikščiu krašte, stumti gudus tolyn į rytus. Čia Mindaugas minimas kaip stipriai tikintis krikščionys, nors istoriniai šaltiniai teigia, kad 1260-1263 atsimetė nuo krikščionybės. Kiti kunigaikščiai - pagonys. Jie neturi noro sugyventi taikiai su krikščionimis vokiečiais, todėl pasipriešina Mindaugui. Šis kūrinys stebina labai stipriu siužetiniu tikslumu, galbūt tai ir menkina kūrinio vertę, bet aš to nevadinčiau minusu. Gal tiesiog sumenkėja kūrinio estetinė pusė, bet nuo to jis yra lengviau prieinamas skaitytojui ir neslapsto pagrindinių minčių. Kūrinį vertinu 6,5 balo.
Vincas Krėvė-Mickevičius - Skirgaila Programinis kūrinys. Dar viena tragedija, atseit, jau brandesnio kūrybinio laikotarpio, bet man kažkaip mažiau patiko negu Šarūnas. Kažkokia miglota, staigi ir neaiški pabaiga gal daug ką nulėmė. Čia laikotarpis ~1386-1392 metus. Skirgaila, kaip istorinė asmenybė, nurodytu laikotarpiu buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, jis yra Algirdo sūnus, Jogailos brolis. Diplomatinės ir politinės problemos atsispindi kūrinyje: kryžiuočiai, nesantaika su lenkais ir pan. Nei Skirgaila, nei dauguma lietuvių nepripažįsta LDK krikšto (kuris ir vyko 1387 metais). Kūrinyje kryžiuočių ir lenkų pasiuntiniai tai pastebi ir žiūri į lietuvius iš aukšto, kaip į atsilikusius, necivilizuotus ir laukinius stabmeldžius, o Skirgaila krikščionybę atseit priima kaip priedangą suklaidinti oponentus. Keistos diplomatinės peripetijos, kurios kūrinyje, tiesą sakant, labiau sudomina negu pats siužetas. Na, LDK ankstyvoji istorija man yra praktiškai įdomiausias Lietuvos istorijos laikotarpis (panašiai vertinu ir sovietinės priespaudos laikotarpį), tai turbūt dėl to. Čia, ne kaip "Šarūne", tautosakos ir kitų liaudies motyvų yra maža, pagonybė apraiškų irgi labai nedaug, bet religinis konfliktas įsirezgęs labiau į politinę skraistę nei į buitinę, todėl tų pagoniškųjų tradicijų praktiškai nevaizduojama. Labiau ryškūs yra krikščioniškojo pasaulio motyvai, nes praktiškai visi veikėjai išskyrus vaidilą Stardą ir patį Skirgailą yra krikščionys (katalikai). Moralinė-etinė šio kūrinio plotmė: Skirgailos, kaip ir Šarūno, norėjimasis apimti viską, tik labiau ne valdyti teritorijas, o šiuo atveju - žmones. Jis siekia, kad viskas būtų sudėliota pagal jo norimą tvarką, bet praktiškai niekas nepavyksta - visur priešai, norintys sugriauti tai. Tuo labiau, net ir savieji nelabai pasitiki. Išvada: jo galvoje dėjosi labai keisti dalykai, kad kūrinys baigėsi Onos nužudymu. Man atrodo, kad tas depresiškumas, dvasinis Skirgailos beviltiškumas yra perdaug perdėtas. Nelabai įsivaizduoju tokio varianto nūdienoje (nekalbu apie psichikos problemų turinčius žmones). Kūrinys per daug staigus, per daug glaustas, atrodo dar mažai išsemtas, net nespėjo įtraukti, o jau ėmė iš išspjovė su visais fejerverkais paskutinėje dalelėje (dalimi tai vadinti per daug riebu). Negaliu rašyti daugiau nei 6,75 balo (šiais metais esu nesuteikęs kažkaip kritiškiau).
B. Johnson "The Churchill Factor: How One Man Made History" Piiiiize, kai geraaa! nesu biografiju megeja, jau filmu nelabai ziuriu tokiu, tai apie knygas isvis nesneku. Bet tai neatsitraukiau visa savaite nuo sitos. Realiai, nepasakojama jo viso augimo istorija, gyvenimo detales, kurios visiskai neidomios, ir nors ir begalybe faktu, datu ir pavardziu, jos ne siaip sausai pateiktos. Ir skaitau, ir prisimenu tas nuobodzias istorijos pamokas, kai mokytoja lygiu tonu ispasakodavo visa skyriu, be jokiu emociju, bet taigi sitas zmogus verrrrtas emociju! jo atkaklumas ir drasa, protas, nuojauta, galu gale, tokie krastutiniai, kad 'lygiai' neismokstami. Beprotiskai idomus ir jis ir jo veiksmai. jo kalbos minioms issilavinusiu, galia turinciu savo rankose, zmoniu... nu zo, neprastesnis lyderis uz hitleri. nors, ekhem, soriuka, geresnis
2014 metų perskaitytų kūrinių ataskaita: 1. Fransua Rablė - Gargantiua ir Pantagriuelis (9,75) 2. Česlovas Milošas - Gimtoji Europa (9,5) 3. Erichas Marija Remarkas - Juodasis Obeliskas (9,5) 4. Onorė de Balzakas - Tėvas Gorijo (9,5) 5. Fiodoras Dostojevskis - Nusikaltimas ir bausmė (9,5) 6. Viljamas Šekspyras - Ričardas III (9) 7. Oskaras Vaildas - Doriano Grėjaus portretas (9) 8. Adomas Mickevičius - Ponas Tadas (9) 9. Johanas Volfgangas fon Gėtė - Faustas (9) 10. Adomas Mickevičius - Krymo sonetai (9) 11. Erichas Marija Remarkas - Vakarų fronte nieko naujo (8,5) 12. Balys Sruoga - Dievų miškas (8,25) 13. Viljamas Šekspyras - Hamletas (8,25) 14. Adomas Mickevičius - Vėlinės (8) 15. Viljamas Šekspyras - Makbetas (8) 16. Viljamas Šekspyras - Sonetai (8) 17. Andrius Tapinas - Vilko valanda (8) 18. Viljamas Šekspyras - Romeo ir Džuljeta (7,75) 19. Kristijonas Donelaitis - Metai (7,25) 20. Motiejus Kazimieras Sarbievijus - Lemties žaidimai (5,5) 21. Lietuvos lobiai (5) - pažintinę knygą tarp grožinių kišti nelabai korektiška, bet šiaip, tik palyginimui. 22. Uršula Poznanski - Erebas (4) Ten, kur vienodas balas, vietas išrikiavau pagal tai, kaip man dabar atrodo, jau susigulėjus visai nuomonei. Iš tikro, kur 9,5 balo įvertinimo kūriniai, tai ten labai sunku ir išrikiuoti - visi jie galingi. O aš šiaip galvojau, kad daugiau skaitau - nė velnio, tik 22 kūriniai. Esu užimtas žmogus ir taip pat tingintis žmogus, todėl knyga lieka reta pramoga mano gyvenime, ypač sausio-balandžio mėnesiais, nes pats mokslinis sezonas man, daug mokslo, mažai laisvo laiko. Nusistačiau 2015 metų tikslą - 30 kūrinių. Tikiuos, pasieksiu, o gal net ir permušiu.
Žinai, neprailgo skaityti. Gargantiua ir Pantagriuelis berods buvo programinis veikalas, kaip ir Servanteso Don Kichotas. Teko skaityti abu, tiesa, dar vidurinėje. Tokio kūrinio suvokimo, kaip tavo, neturėjau anei pusės to. Bet linksmos, pikantiškos vietos įsiminė, ir vėliau prie šios knygos grįžinėjau ne kartą. Kad ji man patiko liūdija tas faktas, jog aš ją nusipirkau. Labai didelis darbas nuveiktas Dominyko Urbo. Vertimas unikalus - versti tuos pantagriuelizmus reikalas nepavydėtinas, rasti archajiškus, bet gyvybingus žodžius, kurie kuo autentiškiau perteiktų šešiolikto amžiaus leksikoną uždavinys ne iš lengvųjų. Taigi, perskyrimas , o ne skyrius. Dabar, "ant greičio", iš atminties rūsio iššoko epizodas -kuo geriausiai šluostyti užpakalį? Ar tik ne pūkuotu žąsiuku? Va tokios blevyzgos įstringa amžiams . Gentle Giant minėti tekstai tik kalba grupės naudai, pademonstruodami jos narių išprusimą, skonį bei norą tuo pasidalinti su klausytoju. Gentle Giant muzikoje yra barokinės muzikos elementų, tad Gargantiua ar Panurgas jos terpėje ne svetimkūniai. Pastaruoju metu atgaivinta Tangerine Dream diskografijoje gulėjusi Dantės Dieviškoji komedija mane įtraukė tiek, kad panorau vėl iš naujo perskaityti Churgino vertimą, o dar geriau Sigito Gedos.
Fransua Rablė - Gargantiua ir Pantagriuelis Ši knyga išskirtinė iš visų skaitytų. Viena sudėtingiausių, viena kompleksiškiausių, viena absurdiškiausių, netgi viena vulgariausių... Labai gerą epitetą randa kritikė E.Kuosaitė - daugiaplanė. Galima sakyti ir daugiskaitą, nes realiai tai yra 5 knygos, bet lietuviškame vertime jos jungiamos į vieną didelį tomą. Tie 700 puslapių - toks banginis, ir ant galo jau džiaugiausi, kai pamatydavau didesnį šriftą, eiliuotą tekstą, ilgą antraštę, nes pabaigti norėjosi ypatingai. Skaičiau iš pradžių lėtai, po to buvo ilga pertrauka, o likusias tris iš penkių knygų suvalgiau per kelias dienas - netolygus skaitymas truko iš viso apie du mėnesius. Kūrinys, kaip minėjau, sudėtas iš penkių atskirų knygų: pirmoji - apie Gargantiua gyvenimą "Baisenybingas Didžiojo Gargantiua, Pantagriuelio tėvo gyvenimas, kurį kadaise surašė M.Alkofribasas, kvintesencijos traukovas" (realiai antroji, nes išėjo 1534 metais, o 1532 metais išėjo knyga apie Pantagriuelį "Pantagriuelis, Dipsodų karalius, atgyvintas tikruoju pavidalu su visais baisiais savo darbais bei žygiais. Parašė velionis M.Alkofribasas, kvintesencijos traukovas"). Kitos trys dalis labiau orientuotos į Pantagruelį, Gargantiua pasirodo tik keliuose epizoduose. Jos vadinasi "n-ta knyga apie gerojo Pantagriuelio herojiškus darbus ir kalbas, parašyta M. Fran. Rablė, medicinos daktaro". Kaip matome iš knygų pavadinimų formuluočių, jis tiesiog simplifikavo, nieko mandro. Nuo trečios knygos pasirašė nebe savo vardo anagrama, bet tikruoju vardu, gal nebematė pagrindo slėpti savo asmenybės, bet užtat nuo trečios knygos prasidėjo ideologinis Rablė ir Sorbonos (Paryžiuje esančio universiteto bendruomenės, kuri buvo konservatyvi ir viduramžiška, nes šis universitetas buvo orientuotas į teologijos mokslus) karas. Apie tai plačiau vėliau. Be to, penktosios knygos autorystė galutinai nėra ištirta. Fransua Rablė, manoma, iki savo mirties spėjo parašyti tik atskirus fragmentus. Atrodo, kai kurie fragmentai buvo papildyti kitų žmonių ir redaktoriai jau išleido išpildyta penktos knygos variantą 1564 metais (Rablė mirė 1553 metais). E.Kuosaitė mini: "Penktoje dalyje aiškiai justi jau kito, nežinomo autoriaus ranka". Aš jos nepajutau, bet galbūt esu nepakankamai geras skaitytojas ir neturiu tiek kompetencijos apspręsti šito klausimo. Pirmoji knyga nepasirodė itin glausta, bet realiai Gargantiua skirta tik šioji. Nuo pat pirmųjų epizodų prasideda keistenybės, kaip mat, Gargantiua gimimas pro kairiąją motinos ausį. Aptariame vaikystė, jam suaugus pereinama prie jo intelekto pabrėžimo, ne fizinių duomenų (kas žinote, tiek Gargantiua, tiek Pantagriuelis buvo milžinai), tėvas Granguzjė jam nurodo teisingus kelius ir jais paseka. Didžioji dalis vis dėlto skirta savo šalies gynimui ir didvyriškoms jo pergalėms aptarti, todėl intelektinis jo "milžiniškumas" atsiskleisti nelabai spėjo. Vis dėlto, čia figūravę veikėjai, tokie, kaip Žanas Krušila, figūruos ir tolimesnėse knygose. Antroji knyga dar glausčiau aptaria Pantagriuelio gimimą ir vaikystę. Vėliau jo studijos ir intelektinių talentų atskleidimas. Pažymėtinas epizodas, kai jis išsprendė de Palaižos ir de Padaužos bylą, kurios nei vienas negalėjo išspręsti. Raktinis epizodas - susipažinimas su apsišvietusiu Panurgu, kurį jis iškart pamilo. Panurgas yra kitų trijų knygų epicentras. Antros dalies pabaigoje žymima kova su dipsodais ir jų nukovimas, analogiškai Gargantiua knygai. Bet čia Pantagriuelis labiau pažymėtinas kaip intelektualinė, o ne fiziškai galinga asmenybė. Trečia knyga jau kitokia - čia visa ko pagrindas yra Panurgo iškelti du klausimai: ar man vesti, ar nevesti? ar aš būsiu raguotis, ar ne, jei vesiu? Ir Pantagriuelis su Panurgu ginčydavosi, aptarinėjo tą, prašė pagalbos įvairiausių būrėjų, kvailių, intelektualių žmonių, patys būrė iš Vergilijaus ir Homero eilių ir t.t. ir skirtingai aiškindavo tas pranašystės, todėl nesurado kompromiso. Ši knyga yra kitokia tuo, jog čia mažai veiksmo, bet čia labai daug dialogo, visa trečia knyga formuojama disputo pagrindu, skirtingų nuomonių aiškinimu. Čia Rablė vis drastiškiau išjuokdavo įvairias institucijas, ypač teisininkus ir viduramžiškus prietarus ir burimus. Ketvirta ir penkta knygos yra lyg trečiosios tąsa - vykimas į fantastinę Žiburijos salą išgirsti butelio pranašystės šiuo klausimu. Ten vėl grįžta daugiau veiksmo, bet tuo pačiu dar labiau ryškėja ir sąmojinga satyra, Rablė sukurti fantastiniai herojai parodijuoja tam tikrus žmones: teisininkus, dvasininkus, antstolius ir įvairias kitas valdžios institucijas, kurias akivaizdžiai čia pašiepia autorius. Tiesiog vaizduojama kelionė laivu ir apsilankymai skirtingose salose, kuriose gyvena tik tam tikro tipo žmonės, kitaip sakant, piešia daugybę utopinių pasaulių (neskaičiau Tomo Moro - Utopijos, kuri galimai padarė įtaką F.Rablė). Labai man patiko ši koncepcija. Taigi, čia trumpa siužeto apžvalga. Turinys labai sudėtingas, paaiškinimai, paruošti D.Urbo, čia užėmė net 50 puslapių, tai suprask, kad F.Rablė rodė išskirtinę erudiciją ir kūrė labai sąmojingus epizodus, už kurių slypėjo kritikuojamoji, pašiepiamoji ir išjuokiamoji tam tikrų realybės dalykų potekstė. Šis kūrinys labai subtilus ir dėl žodyno: įvairių kalbų mokėjimo demonstravimas (ypač lotynų ir graikų, nes jas F.Rablė mokėjo labai gerai), o dar jo kalba buvo labiau buitinė negu meninė. Štai kaip jis pradeda ketvirtosios knygos pratarmę: "Žmonės gerieji, tegu dievas jus saugo ir globia! Kur esate? Neįžiūriu jūsų. Pala, pala, užsidėsiu akinius! Aha, štai! Sveiki gyvi, drūti laibi! Dabar matau jus. Na kaip? Gerai šiemet vynuogės užderėjo, kiek teko girdėti. Tai neblogas daiktas.". Kaip matote, jis visai nestokoja improvizacijos ir nekreipio dėmesio į tai, kad tai knyga - jam tai labiau sakytinės kalbos įrašymas. Beje, jis iškart mini vynuoges. Prisiminkite, kaip minėjau pantagriuelizmo sąvoka: juk svarbiausia yra patenkinti savo jusles: gerti, valgyti ir nesirūpinti dėl kitų. E.Kuosaitė giliau išnagrinėja tokį gyvenimo būdą ir sako, kad tai yra "sugebėjimas atmesti viską, kas trukdo žmogui siekti gyvenimo pilnatvės, tai tikėjimas žmogaus proto galimybėmis", nes nuo trečios knygos pantagriuelizmo sąvoką papildė ir moralinis visų tų dalykų vaidmuo. Čia yra pagrindinė reiškiama filosofija šioje knygoje. Minėjau, kad kūrinys absurdiškas ir vulgarus. Taip, jaunimą tam tikri "perskyrimai" (keista, kodėl redaktoriai ar vertėjas nusprendė juos vadinti ne skyriais) pavergtų, nes pakankamai daug minimi nešvankūs dalykai, lytiniai organai ir pan. Na, F.Rablė buvo medicinos daktaras ir nevengė pabrėžti kūniškumo. Absurdiškas dėl to, jog įvairiausi kvaili fantastiniai dalykai yra sugalvoti. Jau minėjau Gargantiua gimimą (kuris, beje, buvo nešiotas 11 mėnesių), utopinius pasaulius, kur pvz, "Varpų salos" aprašymo, kurio autorystė neabejotinai priskiriama F.Rablė, gyventojai buvo paukščiai ir tai buvo dvasininkų interpretacija. Kad iš kitų salų atklydę paukščiai (atseit, pasaulietiniai) tampa "klerigais" (atseit klerikais) ir iš jų gimsta aukštesni hierarchiniai lygmenys, kol prieinama iki "vyskupėgų" ir vieno vienintelio "popiego". Rablė išsigalvoja niekur negirdėtas kalbas, niekaip nesuvokiamas istorijas. Beje, jis labai remiasi antikos pagrindu, nes visgi, kūrinys yra Renesanso epochos ir jis orientuojasi į antikos atgimimą ir antikinių idėjų skleidimą. Bet jis antikinius įvaizdžius vartoja saikingai ir pertransformuoja savaip. Būtent dėl to, kad penktojoje knygoje mažai "pantagruelizmo" ir atsiranda daug nepakeistų antikinių motyvų, tiesiog neribotai plagijuojamos antikos rašytojų istorijos, ir abejojama jos autorystė. Kaip jau minėjau, autorius labai išjuokia viduramžiškas gyvenimo normas, ypatingai scholastiką, scholastų nesąmoningas pasaulio supratimo teorijas, griozdišką jų žodyną (čia jis įtraukia keletą veikėjų, kurie vartoja griozdiškus terminus nesaikingai, pvz. antros knygos šeštas perskyrimas "Kaip Pantagriuelis sutiko vieną limuzinietį, kuris darkė savo gimtąją kalbą". Ir galiu pateikti ištrauką: "Mes transfretuojame Sekvaną sulig dilukuliu ir krepuskuliu, mes deambliuojame per miestą kompitus ir kvadrivijus, mes despumuojame Latiumo žemės verbocinaciją ir, kaip tikrų tikriausi amorabundai, kaptuojame omniapsisprendžiančios, omniformuojančios ir omnigeneruojančios moteriškosios lyties benevolenciją." Suprask, kaip nori, ar ne. Dėl tokių dalykų ir jau kitų minėtų ši knyga yra labai sunkiai skaitoma. Dar norėčiau pakalbėti apie Rablė kritiką. Dėl vulgarumo, liberalumo ir viduramžiškų doktrinų išjuokimo Sorbona pasmerkė Rablė po trečios knygos išleidimo, viešai ją sudegino. Na, jis turėjo stipresnį ramstį, nes buvo remiamas Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I ir kitų Renesanso įtakingų menininkų, bet mirus karaliui ir išėjus ketvirtajai knygai, kurią Sorbona irgi sudegino ir įtraukė į "draudžiamųjų knygų sąrašą", Rablė buvo priverstas slapstytis, kad nebūtų sudegintas ant laužo. Net ir protestantizmo vystytojas Žanas Kalvinas, garsėjęs savo radikalumu, išpeikė knygą ir net grasino Rablė. Šis neišsigando ir toliau vystė sąmojingas pastabas. Ketvirtoje knygoje užslėpti atsikirtimai prieš Kalviną ir Sorboną atrandami, be to, šios knygos pratarmėje jis juos iškoneveikė ir pareiškė, jog jokių erezijų jis neskleidžia (išvis, Rablė labai pasitikėjo savo žodžiu ir primindavo "jei aš sakau netiesą, nukirskit man galvą" ir panašiais pastabas). Ir štai cituoju: "Bet kai kurių kanibalų, mizantropų, agelastų šmeižtai palietė mane taip bjauriai ir buvo tokie kvaili, jog buvau apsisprendęs neberašyti daugiau nei raidės" . Tai tokios intrigos vyko Reformacijos laikais, todėl ši knyga ir dalinai politizuota. Nesuprantu, kodėl kai kurie vis dar linkę šių knygų ištraukas duoti vaikams - juk tai tipiškiausia knyga apsišvietusiam suaugusiujui. Pripažinsiu, kad gal per anksti užsiėmiau šios knygos skaitymu, nes čia reikia nepaprasto intelekto, kad suprastum, kas ten rašoma. Mano mėgstama grupė Gentle Giant sukūrė dvi dainas remdamiesi motyvais iš "Gargantiua ir Pantagriuelio" - "Acquiring the Taste" (1970) albume pasirodė daina "Pantagruel's Nativity", kurioje pasakojama apie Pantagriuelio gimimą ir gimdyvės mirtį, dėl ko gedėjo tėvas Gargantiua. "Octopus" (1972) albumo daina "The Advent of Panurge" - lemtingas Pantagriuelio ir Panurgo susitikimas. Šiame tekste pabrėžtas jų staiga užsimezgęs nesuskaldomas draugiškumas, nors, ko dar neminėjau, Panurgas buvo intelektualus, bet ir bailus, užsispyręs, egoistas, kietakaktis ir arogantiškas iš būdo. Šios interpretacijos man patiko ir galbūt pateiksiu jų vertimus kadanors, nes Gentle Giant labai nepersistengė pridėti sudėtingų frazių. Iš šio labai ilgo teksto galiu susidaryti nuomonę, jog šis kūrinys toks įvairiapusis, kad net sunku jį vertinti dešimtbalėje sistemoje. Kadangi mano vertinimas balais labiau subjektyvus, nei objektyvus ir mano dešimtbalis atskaitos taškas nebuvo aplenktas, rašau visgi labai daug: 9,75 balo.
''Slaughterhouse-Five'' K.Vonnegut labai grazi. ne grazigrazi, bet nu, zinot. uzsilanksciau labai nemazai puslapiu, pavyzdziui, sitas manes vos nepravirkde kai perskaiciau: "When the bombers got back to their base, the steel cylinders were taken from the racks and shipped back to the United States of America, where factories were operating night and day, dismantling the cylinders, seperating the dangerous contents into minerals. Touchingly, it was women who did this work. The minerals were then shipped to specialists in remote areas. It was their business to put them into the ground, to hide them cleverly, so they would never hurt anybody ever again. The American fliers turned in their uniforms, became highschool kids. And Hitler turned into a baby, Billy Pilgrim supposed. That wasn't in the movie. Billy was extrapolating. Everybody turned into a baby, and all humanity, without exception, conspired biologically to produce two perfect people named Adam and Eve, he supposed." arba "It is so short and jumbled and jangled, Sam, because there is nothing intelligent to say about a massacre. Everybody is supposed to be dead, to never say anything or want anything ever again. Everything is supposed to be very quiet after a massacre, and it always is, except for the birds. And what do the birds say? All there is to say about a massacre, things like "Poo-tee-weet?"
Uždarykime Šekspyrą galutinai: Viljamas Šekspyras - Sonetai (154) Taip, sonetai įdomūs, meistriškai sueiliuoti, bet kai jų yra 154, tai galvoje jaustųsi apkrova net skaitant juos lėtu tempu. O juos aš sudorojau per dvi dienas ir stengiaus tą daryti analizuojamuoju žvilgsniu, bet tikrai ne viską pavyko užfiksuoti, nes aš nemoku skaityti lyrikos, aš dažnai eilėraščius, sonetus ir kitokius lyrikos rūšies tekstus tik prametu akimis nesiteikdamas išgirsti jų tikrojo sąskambio, jų pagrindinių minčių ar kažkokių subtilių užslėptų užuominų. Vis dėlto, Viljamas Šekspyras skaitomas žymiai lengviau negu to pačio amžiaus kūrėjas (na, jau toks subarokintas ) Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir galbūt jau pagal skaitomumą (lengvumą skaityti) galima lyginti su 200 metų vėliau gyvenusiu Adomu Mickevičiumi. Aišku, pagrindinė tematika sonetuose yra meilė. Daugiau Šekspyras nužemina sonetų "lyrinį aš" prieš mylimą objektą (na, 127-154 aiškiai įvardytas juodaplaukės tamsaus gymio moters portretas, ankstesniuose konkretūs išoriniai ypatumai neįvardija ir 1-126 sonetai skiriami nebūtinai moteriai, nes jų tematika varijuojanti, juk kritikai įvardija, kad šie skirti "aiškiai neapibrėžtam draugui"). Kitas labai svarbus, gal net lygiavertiškas meilei dalykas - laikas, jo nesustabdomumas ir greitas lėkimas. Kaip jo poveikį Šekspyras visada mini senėjimą. Jaunystės/senatvės kontrastą jis stiprina tuo, kad būdamas senas jau palikuonių "nebepagaminsi", o kiekvieno Žemėje gyvenančio žmogaus tikslas yra perduoti savo bruožus, tęsti savo "dinastiją". Jei jis to nedaro, tai individas yra šykštuolis, nes veltui eikvoja gamtos dovaną (savo egzistenciją, arba, konkrečiau, jaunatvę, nes, suprask, Šekspyras atmeta senatvės svarbą gyvenime). Iš laiko sąvokos išplaukia ir permanentinio ir laikino grožio priešprieša. Tik vidinis grožis yra pastovus ir nesileidžia įveikiamas Laiko (Šekspyras dažnai laiką įvardija kaip kokį dievą, kažkokį subjektą, lemianti mūsų gyvenimą ir rašo iš didžiosios raidės), o išorinis grožis egzistuoja tik tol, kol tu jaunas. Kitaip sakant, jaunystės sąvoką poetas sieja su išorinio grožio kriterijais (kaip net ir mūsų amžiuje populiaru matuoti žmogaus jaunumą pagal raukšlių ant kaktos skaičių). Tokį laiko vaidmenį 16 sonete jis metaforiškai apibrėžia taip: "Laiko tironija". Nors mano knygos paaiškinimų autorius D.Judelevičius tokią soneto idėjinę struktūrą sieja su itališkuoju sonetu, bet aš tokį dėstymą pastebiu daugelyje Šekspyro sonetų, o pats D.Judelevičius jį mini ten, kur ji man sunkiau sekėsi atpažinti. Kalbu apie struktūrą: pirmas ketureilis - tezė; antras ketureilis - tezės papildymas; trečias ketureilis (itališkame: trieilis) - antitezė (opozicija ar prieštaravimas, kaip lengviau suvokt) ir paskutiniame dvieilyje (itališkame variante: trieilyje): sintezė (tezės ir antitezės suvedimas į bendrą gyvenimišką moralą, sentenciją). Priminsiu, kad sonetą sudaro 14 eilučių. Itališkojo struktūra: 4-4-3-3; Angliškojo ("šekspyriškojo" arba "elzbietiškojo"): 4-4-4-2. Be to, net ir mokykloje buvo minėta, jog ideologinė struktūra Šekspyro eilių yra būtent tokia, tad D.Judelevičiaus argumento dar nesuprantu, kodėl jis tokią struktūrą Šekspyrui laiko išimtimi (?) Iš Antikos kilusią filosofiją apie keturis pasaulio elementus (žemę, vandenį, orą ir ugnį) Šekspyras taip pat mini. Žmogus - žemesniųjų elementų - vandens ir molio mišinys (žmogus pats save yra tik fizionomija, jokių nematerialiųjų dalykų pats savaime jis neturi), o visi tarp žmonių esantys saitai, dvasiniai dalykai yra ugnis ir oras (aukštesnieji elementai). Lygina save su kitais poetais ir pabrėžia savo pranašumą (nepagrįsta), kad jo eilės kilusios iš jausmo (bet retai kieno ne, todėl ir nepagrįsta). ( Esu aš nemažai poetų skaitęs: / Jie garbino daug menkesnes dievaites" (59 sonetas)) "Bet mano posmų laikas nepalytės" - kaip ir suvokimas, kad tai, kas užrašyta, nenyksta. Kita vertus, galime suprasti, kad jis išpranašavo tai, kad jo eilės per amžius liks nepamirštos. Peikia valdžia - valdžia yra šlykštybė. Kerai užgožia ydas. Grožis bent keliuose sonetuose lyginamas (priešpastatomas) su gėlėmis. Viena tokia įdomi (graži) sentencija: "Taip, tu esi tik tu! Ar gali būti / Aukštesnis pagyrimas negu šis?" (84 sonetas). Taip pat įdomi vertimų dilemą. Perskaitai Aleksio Churgino vertimus, po to atsiverti Sigito Gedos ir supranti, kad to teksto nesi skaitęs, nors iš tikro esi. Kaip skirtingai kiekvienas interpretuoja kiekvieną frazę, nors Aleksio Churgino "Hamleto" vertimas perspjovė Alfonso Nykos-Niliūno, kaip ir sonetų vertimas Sigito Gedos. Dar noriu čia skaitytojų pasiteirauti: ar čia tiesiogiai Šekspyras tą ir turėjo omeny, ar čia mano paaugliška fantazija neša nederama linkme: "Įsimylėjusi gamta pabandė Tave paversti moterim švelnia, Bet vieną daiktą tau pridėt nusprendė, Kuris mažai tejaudina mane" (20 sonetas) Vertinu sonetus 8 balais , nes per daug sonetų tomis pačiomis temomis, o ir tam tikri ideologiniai elementai nesutampa su mano šiuolaikine pasaulėžiūra.
Glen Cook 'o - The Black Company seriją kartu su spin-off novele Silver Spike Pirma turiu paminėti, kad sukčiavau neskaitydamas, o klausydamasis "audio book'o". Pirmas toksai kartas, bet susiklostė idealios sąlygos, tad ilgai negalvojęs "nėriau" į epinio dydžio istoriją, kitame laike, kitame pasaulyje. Magija, inkorporuota į militaristinę aplinką, The Black Company grupuotės viduje ir už jos ribų, buvo naudojama, kaip labai išskaičiuotas karo resursas. Todėl istoriją priimti buvo nesunku, aiškūs charakteriai ir aiškiai sudėliotas siužetas, buvo ne apie painiavą išsiaiškinant kaip kas ir kada, o kiek toli arkliukas ištrauks. Kada ant jo pakliuvau, tada buvo įdomiausia. Dėmesį išlaikiau iki pat pačios pabaigos ir esu visai patenkintas. Suprantu, kad rašytojo darbas, toksai greitmaistis, tačiau kabliukai, kaip Sci-Fi ir Fantasy stilių ilgalaikiam mėgėjui suveikė. Žargonas, itin plati veiksmų scena, stiprūs charakteriai aplinkui pagrindinį (ala Cleant Eastwood macho :D ) ir kažkieno fantazijos ribų tyrinėjimas man tinka. Niam niam. Tegaliu lyginti su Stainless Steel Rat serija, su kitokiomis tokio dydžio nesu susipažinęs. Kertelė žemesnė, dėl subjektyvių priežasčių, bet Croaker'io tapimas pusdieviu-stebėtoju, mano nuomone, atrodo kaip tesinga istorija. Dabar kimbu į senai senai pradėtą Dark Tower 'io seriją. Drawing of the Three tikrai sužavėjo. The Wastelands priminė Harry Harrison'ą, A.C. Clarke su miesto Lud vizija, bet neprikaustė. Toliau - Wizard and Glass :)
C.S.Lewis Perelandra. Tai antroji kosminės trilogijos knyga. Pirmoji Out of Silent Planet, ją perskaičiau pernai, atsisiuntęs pdf failą originalo kalba - tad bibliotekoje užtikęs tęsinį, nedvejojau. Perskaičius liko dvejopas jausmas - arba tai tikrai klasika, kaip skelbia daugelis leidėjų, arba tai pigi Biblijos imitacija. Nelygu, kokios skaitytojo religinės pažiūros ir ar iš viso jis jas turi. Save priskiru prie pastarųjų, nors, pripažinsiu, krikščionybė domina kaip savišvietos objektas. Veiksmas nukeltas į Perelandrą, taip senąja soliarine kalba vadinama Venera. Tai priešistorinės Žemės prototipas, kur kone visą pavišių užemęs vandenynas su lyg kilimai pludūriuojančiomis salomis ir tvirtos žemės salelėmis. Štai čia ir sprendžiamas naujo Rojaus likimas. Perelandroje tik du žmonės - Moteris ir Vyras-Karalius, kol kas atskyri savo nuolat dreifuojančiose salose. Jiems Maleldilas (suprask - Dievas, Jahvė)paskyręs pradėti naują žmoniją bet jau nekartojant Ievos ir Adomo nuopolio. Šiai misijai siunčiamas Kembridžo filologas Rensomas (net pavardė su užuomina - Atpirkėjas). Žemėje tuo metu vyksta Antras Pasaulinis (beje visos blogybės Žemėje dedasi todėl, kad ... Ievos obuolys? - Gal, bet nurodoma, kad blogieji eldilai (suprask - angelai) iš Mėnulio ir pačioje Žemėje įtakoja žmonių blogąsias savybes - iš čia ir pasekmės. Taigi gerasis eldilas iš Marso (pirmos knygos herojus, iš ten ir senosios soliarinės kalbos, tinkamos ir Venerai, žinios). karsto formos konteineriu perkelia Rendomą į vietą. Žinia, tuoj susiranda nuogą žalią Moterį ir čia jau prasideda nesusikalbėjimo, kazuistikos, išvedžiojimų maratonas, kuris netiesiogiai atspindi Genezes pirmuosius paragrafus. O štai ir gundytojas - paplaukęs mokslininkas Vestonas - kosminių skrydžių išradėjas iš pirmos knygos. Didesnę knygos dalį užvaldo Moters nuomonės formavimo pastangos iš abiejų žemiečių lūpų. Čia gal stipriausia knygos pusė praktikuojančiam krikščioniui. Liujisas į Vestono, kurio kūną, t.y. protą jau visai užvaldęs šėtonas, kalbą įdėjo tiek protą jaukiančios polemikos, kad man, skaitančiam lietuviškai, teko kelis kart versti puslapius atgal ir įsiskaityti iš naujo. Moteris buvo įkalbinėjama nepaklusti dievo draudimui (prabėgom paminėtas draudimas nepraleisti nakties ant tvirtos žemės), dėl didesnio gėrio, ir tai bus jos kaip moteries dvasinis stiprumas, drąsa, kurie atreityje bus įvertinti jos vyro, kad tai daroma jo labui ir t.t. ir panašiai. Citata: "Viso šio veiksmo (nepaklusnumo)prasmė - visa didybė - padaryti tai be Karaliaus žinios, paliekant jam visišką laisvę, taip, kad visa nauda atitektų jam, rizika jai, o kartu su rizika, žinoma, ir didžiadvasiškumas, patosas, tragedija, ir originalumas. Be to, prasitarė gundytojas, neverta atsiklausti Karaliaus, nes jis gali imti ir nepritart i šiam poelgiui: vyrai yra tokie. .... Jis ėmė žaisti jos baime, matyt, slipinčioje jos prigimtyje, panašiai kaip Žemės moterų, - baime tuščiai išvaistyti gyvenimą, pražiopsoti nežinia kokią didingą progą". Kas dėl veiksmo fabulos, viskas aukštam lygyje - nuotykių mėgėjas bus apdovanotas. Knygos pabaigoje nepakeliamos liaupsės kūrėjui ir mėginimas paaiškinti jo metafizine- teologinę, chrien znajet kokią dar, esmę. Čia jau ne mano smegenim suvokti metaforų alegorijų, palyginimų, hiperbolizmų ir šiaip viena kitai prieštaraujančių tezių " .. mums neišmatuojamai reikia visko, ką jis suklūrė.... mums taip pat nereikia nieko, kas tik sukurta...(?) lavinai. Teologijos mindfuck'o mėgėjams ši knyga tikras atradimas. Negaliu objektyviai vertinti. Vistik esu grynos mokslinės fantastikos apologetas, iš bėdos, fenezy mėgėjas, tad ko gero trečios dalies nebesigriebsiu.
Į vieną komentarą suplaksiu apie dvi knygas. Vieną mokslinę (pažintinę?), kurią skaičiau dar liepos pabaigoje, o kitą - puikiai daugeliui žinomą grožinės literatūros klasiką. 1. Knyga „Lietuvos Lobiai“ Taip, kas tikisi, kad bus kalbama vien apie monetų, brangenybių lobius, tie nesugebės perskaityti jokiais būdais šios knygos. Sakykim, kad knyga aptaria įvairias istorines materialines vertybes, pradedant architektūra, keramika ir daile, baigiant archeologų atrastais egzotiškais monetų lobiais. Bet čia yra kliūvinys - per plačiai paimtos ribos. Manau, jog Pažaislio vienuolyno architektūrinės subtilybės nei skersai, nei išilgai nėra įtalpinamos į "lobio" sąvoką. Kitą vertus, ar mes norime "vaikiškos" keliasdešimties puslapių knygutės. Taip, norim, vis geriau negu į akivaizdų išpažinimą skaitytojui, kad neturime apie ką rašyti. Faktai sausi, o jau skyrius rengusių specialistų žodynas tragiškas. Viename skyriuje, dideliame, apie taikomąjį meną, buvo kiekviena pastraipa pradedama: "Lietuvos TSR dailės ir architektūros enciklopedijos I tome [arba kas nors panašaus] minima, kad...". Po velnių, veizėti į tą, neapsirikdamas sakau, arti triženklio skaičiaus kartų, struktūrą... Keiksmažodį norisi ištarti tokiam neįtaigiam, abejoti verčiančiam stiliui. Teksto rengėjas neturi rinkti citatas iš tekstų, iš jų lipdyti tekstą ir dar apie tai trejetą kartų per puslapį užsiminti, teksto rengėjas turi pagal save perfrazuoti norimus pasakyti faktus ir sudėlioti taip, kad tekstas būtų kuo įtaigesnis, nes, galų gale, knyga tai pažintinio-mokslinio stiliaus. Na, man gal ir ta tematika knygos ne visai artima - archeologija niekada nebuvo žavus mokslas, lobiai man tik siejasi su "Karibų piratais" ir kt., o architektūrines subtilybes ir taip žinau iš istorijos pamokų, nes per jas yra mokoma pažinti ir atskirti kiekvienos epochos architektūrą, tą patį kursą dublinant praeidavome ir per dailę. Bet, galiu pasakyti, kad tokią knygą reiktų gražinti į redakciją ir dar kartą patikrinti (neabejoju, jog redaktoriai be minėtų pastabų apie šlubą stilistiką dar atras ir mažiausiai dvi teksto/gramatikos/žioplas klaidas). Mokslinio tipo knygą, žinoma, vertinti sunkiau, bet na, 5 balų gal ir nebūtų gaila. 2. Fiodoras Dostojevskis - Nusikaltimas ir bausmė. Žinoma, gera knyga. Ir pasakyčiau, truputį sunkoka. Pirmas pastebėjimas apie tai, kokiai krypčiai galime skirti knygą - ji akivaizdžiai realistinė, bet jei vakarų europiečiai - Balzakas, Tekerėjus, rašė šiek tiek subtiliau, tai Dostojevskis visą siužetą vysto gan tiesiogiai ir tiesmukiškai. Bet, bet, Dostojevskis čia perspjovė Tekerėjų, net ir Balzaką dėl to, kad jis išorinį pasaulį nuleido tik kaip įvaizdį, bet visas romanas nuo A iki Z buvo paremtas dvasinių išgyvenimų plotme. Pereikim prie pačio siužeto: man patiko tai, kad pagrindinis veikėjas yra klaidingas, arba, kalbant švelniau, prieštaringas. Jis pasiklydęs pats pasąmonėje, nors jo būdas per daug fanatiškas ir karštakošiškas. Kartais net pagalvoju, kodėl toks žmogus, kaip jis, taip beviltiškai susileidinėja. Nejau žmogžudystė taip palaužia žmogaus dvasią. Taip, čia gi buvo viena iš rašytojo idėjų, bet tada atsiranda prieštara - kodėl jis turi tokį šaltą protą, bet yra toks karštakošis. Čia turbūt tas retas žmogaus sąstatas, kaip sakant, tokį turintys tik genijai ir pamišę mokslininkai. Šiek tiek kontroversiškas tas Raskolnikovas, žinoma, bet labai įdomus siužeto progresavimas iškėlė vat tokių klaustukų, kurie privertė suabejoti tokiais sąmoningais rašytojo nukrypimais tai į vieną, tai į kitą pusę. Jei manęs paklaustų, kuris charakteris visame siužete labiausiai patiko: pasimesčiau. Porfilijaus būdas įdomus, pats Raskolnikovas su savo pamišimu arba Katerina Ivanovna prieš mirtį, kai jau pamišo. Paminėtos figūros yra subtilūs charakteriai, turi tokį cinkelį. Apskritai, šioje vietoje labai daug psichologijos, Dostojevskį galima statyti priešpriešon su lietuvišku variantu - V.Mykolaičiu-Putinu. Stilius man, tiesą sakant, visiškai neužkliūvo. Nu sudėtingi tie labai ilgi dialogai ar situacijos aprašymai. Epilogas išvis buvo sausa teksto siena, bet ką darysi, realistinėje kryptyje be to gana sunku apsieiti. Šiaip, nenoriu labai leisti į didelius nagrinėjimus šios knygos, bet ji man patiko daugeliu atžvilgiu ir aš laikausi standarto geroms knygoms: 9,5 balo .
Lorant Deutsch "Metromanas. Viena diena senovės Paryžiuje" Ši neseniai išleista knyga pakliuvo man į rankas po prieš mėnesį praleisto savaitgalio Paryžiuje, kurio metu pajutau didelį susidomėjimą Prancūzija. Išvažiuodama iš Paryžiaus išsivežiau ilgesį ir dabar ieškau jo (Paryžiaus) ir visko, kas prancūziška, knygose... Labai patiko knygos struktūra. Knyga padalinta į 21 skyrių . Tai kelionė Paryžiaus metro išlipant 21 stotelėje. Kiekvienam amžiui vis kita metro stotis. Knyga informatyvi, tarsi būtų mini Prancūzijos istorijos kursas, tačiau nenuobodi. Gaila, kad jos neskaičiau prieš kelionę, dabar į daugelį matytų istorinių objektų žiūrėčiau kitaip. Aišku, buvo vietų, kur norėjosi stabtelėti ilgiau , norėjosi išsamesnio aprašymo. Rekomenduoju mėgstantiems istoriją bei besidomintiems Prancūzija.
Eckhart Tolle - Naujoji žemė. Na, nemažai jau tokio tipo knygų perskaičiau, bet porą dalykų tikrai atradau naujų ir vis pagaudavau save šią knygą kam nors cituojant. Einarai - siūlyčiau tau paskaityti, būtų kažkas naujo tavo skaitomų knygų repertuare ; ) Ten daug apie ego ir kaip mūsų susirekšminimas žaoja mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus.
Johanas Volfgangas fon Gėtė - Faustas. Knyga, kurią reiktų, kuri prašyte prašosi analizuojama dar ir dar. Ją reiktų perskaityti keletą kartų, kad skaitytojas įkastų, ko čia buvo norėta, kas čia buvo pasakyta ir kodėl viskas nukrypo iki tokio taško. Bet šiaip, tokio baisiai nevientiso, griozdiškai struktūrizuoto kūrinio turbūt dar nebuvau skaitęs. Drama, kuri nelabai tiktų teatre (antroji dalis - gal, gal). Faustas spektaklio formate tikriausiai nebūtų įdomus, nes čia velkasi ne išorinis siužetas. Jame išties yra daug spragų, šokinėjimai tarp realaus ir dieviškojo pasaulio, nesusietos veiksmo sferos. Galime pilti pamazgas Gėtei, kad jis taip nesusietai viską dėstė, bet ką padarysi, žmogau, kai pats tą kūrinį kūri apie pusę amžiaus. Čia labiau rutuliuojasi ištisas rinkinys globalinių dogmų, vystoma ideologija, perpinta su antikos ar viduramžių filosofijos (atitinkamai kalokagatijos ir scholastikos) motyvais. Atkreiptinas dėmesys į įžangą - dedikacija, kuri taip ir nenurodo tikrojo objekto, kam dedikuojama. Ir dar net priklijuojami du prologai - prologas teatre preciziškesnis ir aiškesnis, bet iškrenta iš konteksto. Prologas danguje pagaliau įveda kūrinį į siužetą. Pirmoji dalis yra labai šauni, drįsčiau pasakyti. Kūrinys žiūrint tik pagal šią dalį, tikrai vadintinas tragedija. Ir šiaip, atkreipiant dėmesį į tai, kad Mefistofelis gali pasirodyti Fausto išgelbėtojas, išties jis pražudo viską, kas tik Faustui atsivėrė prieš akis. Galbūt dėl to, kad pats Faustas - nepastovi, o labai permaininga asmenybė. Iš pradžių dar spyriojasi, po to jau savo krauju pasirašo, paskui Mefistofelį lakioja, po to jau tampa prieštaringesnis, savarankiškesnis ir galiausiai antros dalies pabaigoje mes pamatysime, kad Fausto ir Mefistofelio ryšys telikęs tik simbolinis. Beje, pabaiga nenustebino, net ir atspėjau tą faktą, kad Gretchen dar kūrinio pabaigoje apsireikš. Antroji dalis - kiek nuobodoka, bet labai daug antikos motyvų, galima pasiklysti pačioje siužetinėje linijoje, reikia susigaudyti tarp įvairių veikėjų ketinimų ir tai, kas įvyko, o kas dar tik ruošiasi įvykti. Neprognozuojamumas, galbūt tai pakiša dar koją skaitant antrąją dalį. Išties, vienoje recenzijoje pastebėjau recenzento pastabą, kad nėra nei intrigos, nei kulminacijos, kad šis kūrinys galėtų vadintis klasikine tragedija. Aš sutikčiau, na, kulminacija dar diskutuotina, iš esmės, bet intrigos nebuvo nė velnio ir tai iškart komplikuoja kūrinio vertę pačiam skaitytojui, bet ar kūrinio teorinė vertė nuo to galėtų nusmukti - žinoma, ne. Man dar sunku kalbėti apie tai, kiek tame kūrinyje visko prikišta. Šis kūrinys tikrai ne geriausias dalykas, ką esu skaitęs, bet manyje paliks šiek tiek prieštaringumo jausmą, ką kolkas sugebėjo padaryti tik keletas knygų. Jas galima įvardyti: H.Hesės - Stiklo karoliukų žaidimas (tada susikonfūzijęs tarp įvairių minčių buvau kelias dienas po perskaitymo), Č.Milošo - Pavergtas Protas ar netgi V.Mykolaičio-Putino - Altorių šešėly (nors galima teigti, jog šioje nieko tokio mįslingo net ir nebuvo). Gal galėsiu lengviau apie tai kalbėti, kai galėsiu šiek tiek apkalbėti ją su mokytoja mokykloje (mėgstu padiskutuoti apie knygas), gal man kiti skaičiusieji labiau apšvies protą, ir neatmetu galimybės, jog šitą knygą ateityje skaitysiu ir antrą, ir trečią kartą, nes dabar aš esu užtemimo būsenoje. Rašyti balą? Sakykim, tebus 9 balai.
Adomas Mickevičius - Ponas Tadas. Taip aktyviai su romantizmu tenka susidurti pirmą kartą. Ir labai smagu palyginti su realizmu. Pirmiausia, ką pastebėjau šioje poemoje, kad charakteriai necharakteringi. Realistinės pakraipos kūriniuose kiekvienas veikėjas išsiskiria savo būdu, o "Pone Tade" buvo galima paskęsti tarp jų, nes nei vienas neiškelia specifinių savo bruožų. Gervazas ir Telimena gal turintys daugiausiai specifinių bruožų veikėjai, o tas pats Tadas ir ta pati Zosė yra visiški pilki šiuo atžvilgiu. Kitas daiktas, kad romantizme poetinis požiūris į pasaulį yra daug stipresnis nei realizme. Bene kiekviena iš dvylikos poemos knygų pasižymi tuo, kad pradžioje labai pabrėžiami peizažai, gamtos vaizdiniai, o daug kur galima atrasti ir gamtos bei tėvynės sąryšio motyvų (kažkur ir buvo tas epizodas, kur buvo kalbama apie tapybą ir Tadas įkišo savo nosį, maždaug, "kodėl netapai mūsų krašto, juk nėr gražesnės vietos pasauly už tėvynę"). O šiaip, patį stambiausią ideologinį vaidmenį čia buvo perėmęs, žinoma, kas gi romantizmui daugiau tiktų - tėvynės reikalingumas, svarba žmogui. Aiški opozicija prieš maskolius (rusus) ir aiškus palaikymas Napoleono su viltimi, kad kraštas vėl bus laisvas. Deja, istorijos vadovėliuose parašyti, kad Napoleonas net neturėjo minčių apie nepriklausomos valstybės Lietuvos teritorijoje atkūrimą, ji turėjo likti prancūzų sudėtyje (net jei Napoleonas būtų "žygį į Rusiją" laimėjęs), o patys prancūzai Lietuvą laikė priešų kraštu, todėl nuolaidų turbūt nebūtų sulaukę. Geriausia, kas galėjo nutikti, tai Varšuvos kunigaikštystės likimas - mokesčiais apdėta nuskurdusi šalis, dalinai priklausoma nuo Napoleono. Atleiskite už nukrypimą į istorines peripetijas. Ideologijos vis dėlto čia buvo įvairios, tačiau tas pats atvejis, kaip recenzijoje apie „Mastodon“ albumą dėsčiau - visos jos tokios panašios (daugiau mažiau susijusios su romantistine pasaulėžiūrą), kad visuminių skirtumų taip ir neįgavo visas tas daiktas. Galbūt dėl to ir pranyko veikėjų charakteringumas. Norisi pasakyti "palaida bala", bet per daug drastiška būtų. Ir dar vienas ryškus požiūris, kurio aš net XXI amžiuje netoleruoju ir pradėsiu toleruoti, kai pasieksiu keturias dešimtis (tai dar tolokai) - seniau buvo geriau, o dabar visai laikai pagedo. Taip, čia buvo motyvų dėl carinės priespaudos, bet nebūtinai. Voiskis, berods, sumanė dvyliktoje knygoje pakritikuoti, kad vengriną krašte pradeda keisti rusiškas šampanas, kad puotos anksčiau buvę iškilmingesnės ir linksmesnės. Na, tos pačios senių giesmės, kokias galime girdėti dabar. Labai gerai padirbėjo Vincas Mykolaitis-Putinas, išvertęs beveik pusę viso kūrinio. Justinas Marcinkevičius taip pat, bet kažkiek sklandesnė eilėdara buvo pirmoje knygos pusėje, tai jam palieku mažiau nuopelnų. Dėl knygos stilistikos - labai vargina, kai yra du paaiškinimų rinkiniai knygos gale - autoriaus ir redakcijos paaiškinimai. Turi turėti tris žymeklius iš viso ir dar kas kelias eilutes vartyti knygą į kažkurį iš paminėtų dviejų paaiškinimų rinkinių. Žinoma, patiko, kad buvo pateikta tokių pastabų, daugiau išprusimo skaitytojui suteikia ir įdomu pasitikslinti, palyginti kūrybines detales su tikrove. Epilogas su nuoskaudos gaidele - Mickevičius nusivylęs, kad nei 1812 metais Napoleonui nepavyko, bet dar baisiau yra tai, kad 1831 metais neišdegė sukilimas. Aišku, atkreipę dėmesį į rašytojo biografiją, pastebėsime, jog jis iki pat mirties siejo savo gyvenimą su galimybę išlaisvinti Lietuvą ir Lenkiją nuo carinės priespaudos. Taigi, įspūdį visa tai paliko pakankamai nebloga, nors tenka pripažinti, jog realizmas man daug artimesnis stilius negu romantizmas. Rašau 9 balus

