Paskutinė perskaityta knyga

960atsakymų

960 atsakymų

  • einaras13
    Adomas Mickevičius - Krymo sonetai. Poezijos mano gyvenime galėtų ir nebūti, bet tokio aukšto lygio eiliuotojai kaip A.Mickevičius, Maironis ar V.Mykolaitis-Putinas yra Lietuvos poezijos aukso fondas ir meistriškumo etalonas. Nu ir kas, kad Adomas rašė lenkiškai, V.Mykolaitis-Putinas išvertė į lietuvių kalbą ir išlaikė visą eilėdaros specifiką ir rimą, kuris, beje, visuose sonetuose yra gaubiamasis (tikriausiai mažiausiai poetų mėgstamas rimavimo būdas - 1 eilutė rimuota su 4, 2-oji su 3-ąja). Visi sonetai itališkojo tipo (4-4-3-3 struktūroje). Visas žodynas (gal ir vertėjo dėka šiek tiek paįvairintas) ir visos tos meninės priemonės (palyginimai, personifikacijos, simboliai, hiperbolės ir pan.) išduoda tai, kad šis poetas tikrai yra profesionalus ir neveltui dažnai lyginamas su Maironiu, didžiuoju Lietuvos dainiumi. Na, Krymo sonetai, natūralu, yra apie Krymą. Apie vaizdinius, didingus peizažus (juk romantikų paskirtis rašyti apie gamtos grožį). A.Mickevičius sonetuose "Piligrimas" ir "Akermano stepės" prisimena Lietuvą ir pasako tai, kas lietuviui paglosto širdį - tėvynės grožis nesulyginamas su jokiais Krymais ar dar kokiais kraštais. Adomas pagal tai, kaip jis apibūdina Lietuvą, yra labai riebus romantikas (pala, aš dar neskaičiau "Pono Tado", gal po kelių dienų, kai tai padarysiu, aš tą faktą hiperbolizuosiu dar labiau). Na, negaliu negirti tokios poezijos ir rašau 9 balus.
  • Silentist
    O'Donohue - anam car A (sielos draugas): keltų pasaulio dvasinė išmintis (Tyto Alba)
  • Gabux
    Na matai, mane labiausiai žavėjo ten likimo ir lemties tema, tad, matyt, būčiau bet ką atidavusi, kad galėčiau ties tuo knaisiotis. Pačios odės, tiesa, nebuvo itin įdomios, bet tie visi kursiniai man labai padėjo baigiamajam-diplominiam darbui - o tuomet jau rašiau iš likimo/lemties tema Romėnų poezijoje ir buvo gerokai, gerokai įdomiau ir mąsliau.
  • Gabux
    .
  • einaras13
    Ursula Poznanski - „Erebas“ Turėjau šią knygą perskaityti, nes ji man buvo padovanota ir jau dulka daugiau negu du metus lentynoje. Nenusivyliau, bet neliaupsinsiu. Pirmoji grynai fantastinė jaunimo literatūros knyga, kurią aš perskaičiau IKI GALO. Didelis pasiekimas, ar ne. Na, bet šios knygos antrąją pusę aš suryjau per naktį (kai baigiau, vis tik jau buvo 5:30 ryto). Pirmiausia apie kalbos stilistiką - vertėjas greičiausiai pasistengė išversti taip, kad tekstas atrodytų kuo lengviau skaitomesnis. Tai tiesa, tai popsas. Banalybių pilna, jau nekalbėsim apie besaikį netaisyklingos struktūros "tuo tarpu" vartojimą (užfiksavau mažiausiai 7 kartus). Pereinant prie siužeto - kol daugelis knygų pina kelias siužetines linijas lygiagrečiai, čia atsiranda kita bėda - nors viena siužetinė linija, tačiau apie vidurį knygos skyla į dvi dalis. Jas pavadinčiau taip: "Nikas sąjungoje su Erebu", "Nikas prieš Erebą". Ar neskamba per daug priešiškai? Galbūt, bet keisti tie knygos vaizduojami paaugliai. Nieko tam slaptam kompiuteriniame žaidime ypatingo neužfiksavau, bet žaidžia, taip kažko nori, siekia, o  ir realybės užduotys verčia sunerimti. Kai žaidimas prašo tavęs nunuodyti savo anglų kalbos mokytoją - nu jau čia kartais pasiekiamas ryškus kai kurių įvykių persūdimas. Keistas man ir pagrindinis herojus - putojas, plėšo akis, teisina, o kai knygos veiksmas persirita į antrą dalį, kai yra išmestas iš žaidimo, tampa didžiausio jo priešu, taip aktyviai bando sužlugdyti. Dėl Emilės? Taip, kalbu apie paaugliškos romantikos elementą, kuris irgi pasirodė keistai, t.y. per greit įvykęs.  Apskritai daug kas buvo nesąmonė, bet man įdomiau ne veiksmas, o informacija ir idėjos, todėl antrą dalį žymiai labiau vertinu negu pirmą, nes antroji knygos pusė staiga tampa kažkokiu detektyvu, tikrojo žaidimo tikslo ieškojimu. Keista, kad visą tą padaro vienintelis daiktas - google paieška. Kriminalinė istorija po nekalto, bet įtartino žaidimo kaukė - gal ir neblogas sprendimas fantastinio paauglių romano kontekste, bet turbūt aš ne paauglys - neskaityčiau, jei tai nebūtų toks popsas, kada skaitydamas jau skubi versti kitą puslapį ir vis keli klausimą "o kas toliau? o kas toliau?". Toks knygų skaitymas yra tiesiog ryjimas. Kas graudžiausia, nerandu nei vienos vertingos idėjos, kuri būtų skelbiama kaip potekste. "Nebūk savanaudis, nebus kriminalo" - jo, tai turbūt vienintelė labai pigi rasta idėja. Niekaip nepaperka. Nors ir knyga įdomi, tačiau esu kritiškas vertindamas ją objektyviai. Turbūt nepadarysiu klaidos, jei šiai knygai parašysiu 4 balus.
  • einaras13
    O Dieve. Tau dabar užuojautą reikšti, ar gal kokios kitokios nuomonės apie šitą knygą esi? Nes aš tai kai kurias odes žiovaudamas ir norėdamas praversti skaičiau.
  • Gabux
    Oho, kokią netikėtą knygą skaitei! Aš (ir) iš jos 3 kursinius rašiau ; )
  • green_moon
    M. Cole - ''Revenge''. Gryyynai isivaizduoju kaip per ateinancius pora metu bus pastatytas ir filmas. as, jau net ir matau aktoriu, mano galva, puikiai galincius suvaidinti knygos personazus, pavydziui: Michael'a - Jonathan Rhys Meyers. arba koks Jake Gyllenhaal. Josephine, sita absoliuciai sutrikusi gyvenime jo zmona - Kate Bosworth, arba mmm dar geriau C. Blanchett, dukra bus O.Wilde. ir siaip visi draugai ir dedes ir tetos jau turi veidus mano galvoj... o jeigu apie knyyyga - realiai kai perskaitai, tai kaipo ir aisku, kad ji visa apie seima, blogus-gerus- normalius zmones. Apie ziauriai neeeenooormalia, su standartais lyginant, ju seima. Mastyma. poelgius ir ju pasekmes. Draugyste, 'veida' aka 'the face' juodajam versle ir judejima I prieki, tsakant. zo, daug balu. nieko keisto, kad visos stotys buvo iskabinetos dideliais plakatais, ir visuose zurnaluose ir laikrasciuose kritikai graziai apsnekejo - nu netuscia reklama, ne is pirsto lauzti grazus zodziai.
  • einaras13
    M.K.Sarbievijus - "Lemties žaidimai" Suintrigavo tai, jog visi vyresnieji mokiniai jo bijo kaip nežinia ko. O dabar tenka įsitikinti, kodėl. Renesanse turbūt panegirikos ir odės buvo populiarios, nes jei taip, tai Sarbievijus yra tikras jų meistras. Bet kaip virškinti pompastiką ir tokį sunkiai sveiku protu suvokiamą tam tikrų asmenų, apie kuriuos yra rašoma, iškėlimą. Atseit, kai tu esi, pieno upės teka, medaus kalnai stūkso (beje, kažkas panašaus kažkurioje odėje taip ir buvo). Ir visos blogybės tiesiog išgaruoja. Nu nežinau, man toks dalykas sunkiai virškinamas, kartais tokie, XXI amžiuje atrodantys kaip padlaižiavimas, žodžiai ir šleikštulį kelia. Vertimas gan abejotinas. Turėjau toje pačioje knygoje ir lotyniškus originalius eilių variantus ir man pasirodė, kad vietomis kažkas supainiota. Nors ne mano kompetencija kritikuoti, lotynų kalbos net tvirtų pagrindų neturiu, tik kai kuriuos žodžius žinau. Ir kalbant apie stilių - visa strofika ir eilėdara lotyniškame variante puikiai jaučiasi, o lietuviškame staigiai išgaruoja. Vis dėlto, autorius gilinęsis ir vartojęs antikinę eilėdarą paliko kitą sritį - savo tuščiažodžiavimą. Ir temos nukrypimas - paprasčiausiai iš 60 eilučių apimties odės tik pirmos 10 ir paskutinės 5 atitinka pagrindinę idėją ir pavadinimą, o daugiau plaukiojimas paviršiais. O kur dar įvairios banalios klišės, besikartojančios per dešimtis kūrinių - juk iškart atmuša tokią poeziją skaityti, kur vos ne kiekviename kūrinyje viskas auksu spindės. Didžioji dalis visų eilių yra krikščionybės tematika, labai daug surištų su "Giesmių giesme", bet meilės tema nebuvo tai, kas dominavo. Pagiriamiosios odės labiau. Taip pat bene visur yra antikinės graikų, romėnų mitologijos elementų. Na, ir įvade leidinio rengėja minėjo, jog bene visą savo techniką Sarbievijus perėmė iš Horacijaus (romėnų poeto). Taip pat mėgstami karų, mūšių vaizdiniai, amžiais pabrėžiama kovojančių vadų didybė, o karių - narsa ir tvirtybė. Svarbiausi punktai apie Sarbievijaus kūrybą: *Likimo permainingumo tema dominuoja (neveltui "Lemties žaidimai" - leidinio pavadinimas) *Gyvenimas per trumpas atlikti viską, ką nori. (gera idėja, tačiau per daug jau savaime aiški) *Esminių pasaulio gėrybių sumaterialinimas (medaus ir pieno upės, auksas, deimantai ir pan. - lyg tai būtų labai reikšminga, ir tame kontekste dėl to pasigendu dvasinių vertybių išryškinimo) *Realybė kaip sapnas arba kaip spektaklis, kuriame kiekvienas individas turi jam skirtą vaidmenį, kurį turįs suvaidinti. *Praeities kartos daug didingesnės už dabarties. (tą randame ir šių laikų pagyvenusių žmonių mąstyme) *Į pyktį pykčiu nevalia atsakyti (vėlgi, gera idėja, tik labai jau akivaizdi) *Sėkmė silpnina valią, nesėkmė grūdina. (Puiku! nors viena man patikusi idėja) *Po mirties visi tampa lygūs. (gilu, bet abejotina, kaip ten su tuo "pomirtiniu" gyvenimu) Apibendrinus, viskas remiasi krikščioniškomis tiesomis ir autorius bijo toliau žengti nustatytų religijos rėmų. Labiausiai patiko epigramos - trumpi, hegzametru ar pentametru rašyti kūrinėliai, bet jose aptikau daugiausiai vertingų idėjų, bet mažiausiai panegirikos ir beprecedenčių iškėlimų. Tos dvi poemos irgi gan neblogos, bet vienoje iš jų (apie vieno iš Radvilų vestuves) visą laiką tik ir kalbama apie Radvilų didybę, tai čia irgi tas perspaudimas manęs net nesuintrigavau. Epodės dar kažkiek kažkiek užkabliavo, bet odės tai prakeiksmas - trumpos, bet tokios beletristikos. Sunku objektyviai vertinti tai, kas neužkabina tavęs taip, kad susidomėtum tuo. Sarbievijaus poezija nors ir technine puse stipri, tačiau idėjine - silpna. Ta proga nedrįstu rašyti daugiau 5,5 balo.
  • Silentist
    aš neturiu perskaitytų knygų [deja] skaitau brolių Wonakotų Mikroekonomiką/Makroekonomiką, Saulius Urbonavičius "Marketingas"/pačiolis/, Lietuvos Raudonąją Knygą (nykstančios ir išnykusios gyvūnų bei augalų rūšys, 1992m. versija), CCCP enciklopediją (įeina ir Lietuvos TSR duomenys) -> istoriją. O dar St.Kingo Nemigą` iš fiction. O dar ... enciklopediją-žinyną apie visą mūsų žmonijos istoriją visais laikais, apimant viską & visus
  • einaras13
    Andrius Tapinas – Vilko Valanda Knyga, iš kurios tikies kažkokio pigaus šlamšto, bet vėl, Einaras įsipainioja į gan įdomios knygos skaitymą. Tai netgi pirma knyga, kurios ir recenzijas peržvelgiau, permečiau akimis, kad matyčiau, ką įvairūs recenzentai sako apie šią knygą, nes bendras vaizdas po knygos užvertimo buvo „gerai, siužetas geras, istorija gera, įdomu, o kas blogo?“ ir stop – nebežinai ką bepasakyti. Todėl toks abejotinas kritiškumas kalbant apie šią knygą leidžia teigti, jog ji tikrai ne geriausia mano skaityta knyga, bet toli gražu ir ne blogiausia. Galbūt ir aukso viduriukas. Pirmiausia – daugiausiai diskusijų sukėlęs vaizdinis knygos apipavidalinimas. Na tikrai, kartais norėjosi išspausti frazę „nežudykime medžių, mažiau popieriaus niekams paišykim“, bet aš į smulkmeniškas stilistines detales ne taip jau ir kreipiu dėmesį. Juodos tamsios kiekvieno skyriaus užsklandos ir vos keli tie blankūs ir prastos kokybės komiksai neturėtų keisti bendrojo įspūdžio apie knygos turinį, tačiau labai apmaudu, jog per mažai iliustracijų. Gerai prisimenu tik Ratuso ir Laumžirgio piešinius, buvo dar keletą, bet per knygą, kurios apimtis viršiją pusę tūkstančio puslapių, galėtų būti ne vienaženklis skaičius iliustracijų. Bet, žinoma, mažiau nevykusių juodųjų užsklandų, kurios užėmė bent aštuntadalį visų knygos puslapių. O ką jau gali žadėti pradžia – atsiverti ir matai: gan banalią dedikaciją savo šeimos nariams, intriguojantį senovinio Vilniaus žemėlapį ir veikėjų sąrašą. Trys objektai ir trejopas kūrinio įvaizdis: 1. Banalus kūrinys; 2. Faktais grįstas istorinis romanas; 3. Veikėjais pergrūstas nuotykių romanas – ir šitie įvaizdžiai bus bet kuriuo atveju sugriauti, lyg ir turėtum visą tą įžangą apibendrinti labai populiariu posakiu „nespręsk apie knygą iš viršelio“. Daug kas Andrių Tapiną kritikavo dėl debiutantiško rašymo stiliaus. Na, man jis nekliuvo. Bet čia dėl to, jog tai buvo knyga, kuri reikalauja ją pačią suryti kaip sotų ėdalą, o ne mėgautis kaip gurmanišku patiekalu. Kitaip tariant, knyga, sutverta tiesiai šviesiai populistiką mėgstančioms skaitytojų masėms, neužeinančioms į knygynus, bet perkančioms knygas kasmetinėse mugėse arba maximose. Bet išsireiškimu, kad knyga yra popsas, nekonstatuoju jai esant tik nekokybiškam produktui. Siužetas, kaip jau minėjau, išties įdomus. Ir netgi jei reiktų apibūdinti šią stimpanko žanro knygą kitaip, tai ją drįsčiau pavadinti fantastiniu istoriniu nuotykių detektyvu – griozdiška kompozicija, bet šioje knygoje nemažai egzotikos ir įvairovės, todėl drįstu išsišokti ir pastebėti šitą pliusą. Tačiau net ir veikėjų, kurių yra labai daug (neskaičiavau, bet gal ir triženklį skaičių išstenėtume), skaičius man nekliuvo. Bet kad daugelis jų labai epizodiški – faktas, o ir siužetinės linijos net ne viena ir ne dvi. Galėčiau įvardyti kelias – politinė arena, detektyvinė arena, Milos-Tvardauskio arena ir momentiškai apsireiškiančios kitos sferos (Efraimo istorijos, smuklių vaizdiniai ir konfliktai ir pan.). Tačiau visos siužeto linijos siejasi tuo, jog mieste dedasi keisti dalykai ir kaip kokioje kriminalinėje istorijoje, autorius siekia vieno – išaiškinti viską taip, kad nekiltų jokių klausimu. Kai kurios kulminacijos šokiruoja, o galiausiai supranti, kad nedaug trūksta iki meksikietiško serialo, kur kažkoks neutralus veikėjas staiga tampa pagrindinio veikėjo turčiaus dukra/sūnumi, o po to paaiškėjo, jog didžiausias jo priešas yra jo brolis/sesuo. Taigi, tokių keistų sąryšių buvo ir tai yra vienas iš tokių veiksnių, kurie sukelia daug intrigos ir tampo skaitytojo nervus ir verčia jį būtent „ryti“ tą knygą, kad kuo greičiau sužinot atsakymus į visus klausimus. Toks tas siužetas, gan populistinis. Sako, jog Vilko valanda turėtų patraukti istorinių nuotykių mėgėjus, tačiau ten nesimatė baisiai tos istorijos. Faktas toks: parašytas, kad veiksmas vyksta 1905 metais, bet tų metų dvasios nesijautė. Išties, tos ilgos kalbos apie įvairius atradimus (jau egzistuojančius ar iki šiol neegzistuojančius) mane kaip mokslinės fantastikos (bet ne visokios fantastikos su bakuganais ar juodosiomis magijomis) mėgėją patraukė. Ir tik tie atradimai sudarė vaizdą ir tai, jog transporto priemonės yra dirižabliai, vežimai bei traukiniai, sudarė vaizdą, jog veiksmas vyksta atsilikusiame arba praeities krašte. Ir šiaip, galbūt buvo tų pasikartojančių posakių, dar kalbant apie stilių, bet dar įdomiau yra tai, jog yra ir tokių atsibodusių ir net legendinėmis tapusių reklaminių klišių, puikiai įsiminė „prekybos ir pramogų sostinė“. Čia kieno, kokio Akropolio turbūt, ar ne? O ten taip šaunuoliai iš Pernaravos (o šis kaimas, beje, yra mano krašte), apibūdina patį Vilniaus miestą. O kaip toji vargšė Bėdų rožė... Ir sienų tepliotojas Solomonas Kleinas. Ir tas pats Viršūnių susitikimas. Atrodo, jog bene pusė visos knygos detalių šiaip ar taip susijusios su nūdienos įvykiais bei vaizdiniais. Apibendrindamas galiu paminėti, jog tai knyga, verta 46 litų, įdomus siužetas, įdomi istorija, lengvai skaitomas skaitalas, bet ir reikia paminėti, jog Andriui Tapinui yra daug kur tobulėti. Todėl su pasiliekamu rezervu rašau optimalų balą pagal dabartinę situaciją – 8 balus , ir bereikia laukti turėjusios šiemet pasirodyti, o dabar jau kalbama, kad pasirodys tik kitais metais, „Maro dienos“.
  • Grace
    Sabaliauskaitės "Silva Rerum III". Už antrąją dalį labiau patiko. Nors labiausiai man visgi patiko pirmoji Silvos dalis.
  • einaras13
    Balys Sruoga - Dievų miškas Vienas žmogus, kai pareiškiau keletą nusiskundimų apie šią knygą, paminėjo: "Welcome to privalomoji literatūra". Kol kas man dar to nereikia, bet aš esu tas žmogus, kuris mėgsta viskuo pasidomėti iš anksto. Galiu pasakyti vieną tokį dalyką, kad ji labai sunkiai man skaitėsi. Atrodo, nepalyginsi su kokio Milošo beletristikomis, bet galbūt tai ne mano tipo knygos? Vis dėlto, šią knygą verčiau laikau kažkokia pažintine dokumentine medžiaga apie tuos vokiškuosius lagerius labiau nei grožinės literatūros kūriniu. Na, žinoma, matosi tai, kad rašė ne bet koks nupiepėlis apie kokios nors kelionės įspūdžius, bet knygos siužetas daugiau nieko ir nesako. Koncepcija įdomiai sumodeliuota: pirmieji skyriai apie vykimą į lagerį ir pirmąsias dienas jame, po to visas stambus vidurys buvo gan nuobodokas, nes ten dominavo ne tiek veiksmas, kai įvairių lagerio struktūrų pristatymas, aprašymas, daug pavardžių ir faktų dėl nieko (dėl to turbūt ir sunku man su tuo susitaikyti kaip su grožinės literatūros kūriniu), ir pagaliau, pati įdomiausia dalis - paskutiniai 10 skyrių apie evakuaciją į Vakarus. O bet tačiau, ir pabaiga man nepateikė didelės sensacijos - tai buvo visiškai numanoma. Vis dar pastebiu, jog lietuvių rašytojai rašo tiesiai, buitiškai, bet tos esminės idėjos ar suktumo ir netikėtumo pritrūksta. Iš jų kūrybos lyg ir norisi pasakyti - toks jau būna tas gyvenimas, bet jokio spec. susižavėjimo skaitalu tai nekelia. Aišku, Balys Sruoga galbūt ir rašė, kad aiškiai būtų išsakyti visi blogiai vokiškoje priespaudoje ir nesistengė kažką kažkur painioti. Bet man pasirodė tai pernelyg sausa. Kas be ko, dar sužinojau, kad lageris nėra jau visiškai tokia baisi institucija, kad ten tik varo į dujų kameras, ir varo, ir varo. Žinoma, tas elementas buvo, vis tiek per dieną kažkas numirdavo. Gal Balys Sruoga galėjo ir prikurti, bet iš visos koncepcijos sprendžiu, jog jis tiesiog vaizdingai bandė atpasakoti visa tai, ką jis pats patyrė. Na, bet ir geri turi būti tie barakai, kur kalinys gauna visą lovą ir keturias antklodes. Ne visur šiais laikais galbūt taip gausi. Jei pasiseka, ir raštinei dirbi, ir su moterim spėji pasitasyti, jei nesugauna, ir samagono prisilakti. Toks elementarinis buitinis gyvenimas, tik baimė dėl to, ar kas kitam kaliniui nešaus į galvą, ir neprisižaisi su esesininkais ir ar sveikata tavęs neapleis, epidemijos neužpuls. Žinoma, neįsivaizduoju baisesnio demoralizavimo būdo nei badas. Bet visa kas nebuvo jau taip labai baisu, kaip linkusi skleisti plačioji masė. Ir vat atkreipiau dėmesį į vadovėlį įtrauktas ištraukas, tai ten įtraukti tie patys baisiausi skyriai, kai numirėlius reikia tampyti, o kad samagonų prilakę ten lakstydavo, tai ne. Dar Balys paminėjo tokį svarbų faktą, bene pagrindinį kalinių demoralizavimo kriterijų, kad ten visi aukštesni jausmai išnyksta, ir vyksta tik kova dėl išlikimo. Lipimas per kitų galvas dėl išgyvenimo. Aišku, nesuprantu kai kurių sargybos poelgių. Gal tikrai sargyba nebuvo tokia žiauri, bet kartais Sruoga norėjo pasakyti, kad ne kaliniai nuo esesininkų priklauso, bet atvirkščiai. Na, bet, aišku, nušaudavo, pakardavo, sudegindavo, bet vesdamas reziumė pasikartosiu, jog bibliotekoje imdamas šią knygą galvojau, jog čia bus daugybė negatyvaus marazmo, o išvydau daug pozityvo. Rašytojo žodynas ir kalbos stilius senoviškas, nėra ko norėti, bet, pasikartosiu, to vaizdingumo ir pritrūko. Vertinu šią knygą 8,25 balo.
  • einaras13
    Česlovas Milošas - Gimtoji Europa Vien jau tai, kad skaitau jau 4-ąją Milošo knygą, įrodo, kad jo pseudo-filosofiniai kliedesiai mane labai traukia. Išties, šita knyga buvo sudėtingas jo patyrimų ir jo minčių kratinys, kažkoks tarpinis variantas tarp labai filosofiško "Pavergto proto" ir grynos keisto formato autobiografijos "Abėcėlė". Tai, tie jo autobiografijos elementai su veiksmo doze nepadarė kūrinio nuobodaus, o tiesą sakant, jau 1959-aisiais, kai buvo išleistas šis jo kūrinys, jis jau buvo patyręs rašytojas. Jis tuomet jau ir Pavergtą protą, ir Isos slėnį, ir Poetinį traktatą buvo parašęs. Šis tekstas, kitaip nei Pavergtas protas, peripetijas kapstė ne vien filosofiškomis mintimis, bet ir plačiai aprašomi paties patyrimai. Tie bėgimai per sienas, tie lenkiškojo Vilniaus, vokiškosios Lenkijos aprašymai tikrai yra daug įdomesni už sausą dokumentiką, nes apie tai kalbama labai subjektyviai. Patiko knygos pradžios skyriai, kada autorius kalbėjo ir apie Lietuvos istoriją, apie ATR, kurį visą knygą vadino "commonwealth'u", ir apie savo giminės istoriją, apie savo vaikystės gyvenimą. Negaliu griežtai teigti, kad tai yra autobiografija, tai yra tiesiog eseistinis romanas. Ta Milošo nesuvokiama terminija amžiais kelia problemų. Kartais perskaitai ir nelabai supranti, ką. Sužinojau, kas yra optacija, manichėjizmas, gnozė, neurastenija, ariergardas, prefektas ir pan. Ir apskritai, Milošo nerekomenduoju fantastikos ir poezijos mėgėjams. Poezijos mėgėjai gali gal Milošo eilėraščius skaityti, bet tegu nerizikuoja imtis prozos, nes pasiklysite, tikrai. Jeigu jis pradžioje kalba gana aiškiai, tai po keliolikos puslapių tu jau susipainioji ir nebesupranti, apie ką eina kalba ir netgi pradedi galvoti, kad jis pradeda prieštarauti sau, nors išties, skaitant Milošą reikia būti labai atidžiam. Dėl knygos įžvalgų tai tikrai yra bomba komunizmo ir nacizmo nepažįstantiems. Tiek vakariečiui, tiek rytiečiui turi būti įdomi šita knyga. Atėjus laikui įvertinti, nežinau, ar galiu ją kažkaip iškelti virš ar nužeminti prieš Pavergtą protą, todėl duosiu tiek pat, o jei gerai prisimenu, tai yra 9,5 balo.
  • Grace
    Chris Heath "Feel" (Robbie Williams biografija).
  • skaistusia
    Kadangi mano studijuojimas dalikas yra Istroija, tai mums reikėjo perskaityt Timothy Snyder "Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino" Tai nėra istorinis romanas, tai yra istroinė knyga parašyta remiantis tikrais faktais ją yra įdomu skatyti, kas domisi II Pasaulinu karu, rekonduoju paskaityti, knygoje yra rašoma apie b admetį Sovietų Sąjungoje, apie Nacių mirties stovyklas, kai kuriuos knygos vietos tikrais priverčia pašiurpti nuo joje rašomų Sovietų ir Nacių žiaurumo. Tad jeigu mėgstat istroinės knyga parašytas remiantis tikrais faktais tai rekomduoju ją jums paskaityti
  • kalipse
    Vudas Pekeris - Kruvinoji aistra:Boni ir Klaidas Vudas Pekeris: Kenedžių klano prakeikimas
  • einaras13
    O.Vaildas - Doriano Grėjaus portretas. Žiauru, tiesiog... Nors siužetas yra populistinis. Tačiau jei pradėsim kapstyti gilesnę šaknį, šakės, kokios peripetijos. Šią knygą galima aprašyti keliose eilutėse, bet jei reiktų ją iškratyti, tai tas truktų ilgiau negu pats skaitymo procesas. Pasirodo, Vaildas tikrai buvo arba žolės kokios parūkęs, arba simbolistinės literatūros meistras (ale su tokiu realizmo dvoku, tenka pripažinti). Ta paveikslo ir veikėjo paralelė man kėlė kažkokį misticizmo jausmą, bet kai supratau tokio individo dvilypumo skaidymo prasmę, nemažai kas paaiškėjo. Ir šiaip, knyga, siužete turinti labai daug trūkumų - laikotarpių šokinėjimas (visai primena neseniai skaitytą "Aukštujų Šimonių likimą") ir įvykių banalumas (geriau negu meksikietiški serialai ir Žemaitės smegenų pudrinimai, bet neprilygsta nei vienam rimtesniam romanui). O peripetijų, apie kurias galima mąstyti, ne mažiau nei kokiam Stiklo karoliukų žaidime ar Altorių šešėlyje. Kas svarbiausia, visose šiose knygose skaldomas ir nagrinėjamas žmogaus dvilypumas. Kol kas meistriškiausiai tą padarė Hermanas Hesė, nes pagalvojus, kunigo-poeto paralelė per daug tikroviška, o portreto-žmogaus - per daug banali. Tačiau vis tiek, iš tos pusės, kad romanas yra daugiau idėjų nei veiksmo perteikimas, faktas. Vaildas tik nesuderino siužeto ir idėjų. Jam užtat labai pavyko atskirti charakterius. Tiek Dorianas, tiek Henris Votonas, tiek Bezilas - jie tipiški. Vėl, čia neša į realizmą. Tačiau man kaip patiko Henrio Votono iškalba. Ji galiu laikyti vienu labiausiai patikusiu grožinės literatūros personažu kol kas. Cinikas, giliai kapstantis, hedonistiškas, kritiškas, laisvas, neemocingas - toks charakteris man labai patinka. Patikusi mintis: "Būk vidutinybe, jei nori būti populiarus". Nu čia toks teisingas dėsnis. Bendras vertinimas: 9 balai. Ir šiaip, knyga nebuvo super ypatinga, tačiau iš tos gilesnės prasmės ji vertinga.
  • Gabux
    Kobo Abė - Moteris smėlynuose. O čia buvo stipru. Pradžioje lėtai ir sunkiai skaitėsi, bet reikėjo kažkokio impulso, kad per trejetą valandų taip imti ir pabaigti. Visiška egzistencija raizgalynė, visiškas egzistencinis paprastumas... Iki šiol ji kažkur emociškai plaukioja viduje, kutena ir kužda. O ką? Neišmąstymui tai, bet, kaip ir visad, išgirsta bua - pačiu laiku.
  • einaras13
    Ieva Simonaitytė - Aukštujų Šimonių likimas Kodėl daug kas sako "Aukšt ų jų"? Lietuviškas realizmas, vėlgi, atrodo kažkoks nykokas. Galbūt siužetas visai vykęs. Ko tik nebuvo. Vis tik, kulminacija buvo kažkas tokio, ko aš laukti tiesiog negalėjau. Pirmasis skyrius ypatingai vertas mano palaikymo. O šiaip, jei atmesime faktą, jog kalbam apie Mažąją Lietuvą ir jos germanizaciją, tai siužetas primena Žemaitės apsakymų veiksmus. Na, taip, vis tik man sunku įtikėti, kad buvo tokių realijų, ir man tai iš dalies primena Lotynų Amerikos kuriamus serialus. Tačiau, už tai negaliu peikti, nes nebūsiu objektyvus. Kūrinio kompozicija arba koncepcija man nebuvo labai prie širdies. Siejant su siužetu - kelių kartų likimas suplaktas į vieną, na, tas pats, kad skaityčiau Žemaitės kelis apsakymus krūvoje, tik tiek, kad čia yra vienos giminės istorija. Tačiau, sakykim, buvo skirtingas įsigilinimas, skirtingas tų kartų atpasakojimas. Pripažinkime, jog pirmas skyrius apie Mato likimą palyginus labai skurdus, imant skyrių apie Krizą, kuris turbūt užėmė daugiau nei pusę knygos. Tai čia tokia pastabėlė. Rašymo stilius - man įterpinys "rasi" įdomiai skaitėsi, nes nūdienoje jo jau niekas nebevartoja (nebent tik mano aplinkoje), dar ir "aure" toks buvo. Ir šiaip, pastebiu, jog įterpinių vartojimas įvairiais laikotarpiais yra gana kintantis reikalas. Na, aišku, žodynas, kaip dera, irgi kažkiek skiriasi, bet ne taip badančiai akis, kaip sakykim, Žemaitės apsakymuose. Na, o apskritai vertinant, rašymo stilius, atsiskleidžiantis pagal skaitymo sunkumą, yra vidutinis, t.y. nėra labai sunku, bet nėra ir lengva skaityti (bet nelengva iš dalies buvo dėl to, kad didelę dalį knyga neturėjo siužetinio efekto, t.y. buvo nuoboda) Vertinsiu 8,25 balo.
  • Snabas
    Privaloma literatūra - Antano Škėmos "Balta Drobulė". Labai dvejopi man jausmai perskaičius šitą knygą... Iš vienos pusės, rašymo stilistika ir sudėtingumas žavi, labai stipri pabaiga, apskritai stipri istorija. Iš kitos - nejaučiu su ja asmeninio ryšio. Visos veikėjo emocijos man tokios svetimos, tuo labiau svetimas jo reagavimas į aplinką ir pats požiūris į gyvenimą. Sudėtinga knyga... Bet, atmetus asmeninius jausmus, vertinčiau labai gerai.
  • saliakelio
    man kitos subkulturos daugiau maziau aiskios - vienos su muzika atsiradusios, kaip pankai, kitos labiau del muzikos ir ideologijos kaip hipiai, ir t.t. Bet hipsteriai - nzn, tai nei su muzika kazkaip siejasi, nei su ideologija, net nelabai aiskus rysys su mada. Nu man visvien artimas zodis snobas del ju - kitaip sakant tokia patogi pozicija salia visu kitu. Jei pagal zodyna tai jiems tiktu snob|as, snobė dkt. tuščias , paviršutiniškas žmogus , pretenduojantis į įmantrų, rafinuotą skonį.
  • einaras13
    Taip, įvertinau faktą, kad subkultūrų nebuvo, bet nedera subkultūros maišytis su socialiniais sluoksniais. Ir iki šiol yra turtingesni, kurie vadina save elitu, ir vidutinieji, visuomenės dauguma, kurie yra mažiau reikalingas socialinis vienetas, nes jų yra masė. O subkultūra tai yra visuomenės elementas, grupė, sistema, kuri turi ne socialinę specifiką, bet ideologinę. Kodėl gi ne, aristokratai tuometiniai irgi turėjo atskirą ideologiją, tačiau derėtų atkreipti dėmesį, jog snobizmą rodo ne vien manieros, bet ir pataikavimas (hipsteriai pataikauja nebent mėginimui būti kitokiu, kaip ir kitos subkultūros), hipsteriai nebando pademonstruoti kažko jau esamo, jie rodo save visu grožiu - čia ne snobiškumas. Galbūt savo stoto sureikšminimas būtų vienintelis nesunkiai atpažįstamas subkultūrų snobiškumo kriterijus. Bet lyginti socialinius ir ideologinius sluoksnius mažne neteisinga...
  • saliakelio
    nzn, pagal mane tai ka dabar vadina subkultura, tai tuo metu kai jis rase gal net to nebuvo, o artimiausia siuolaikiniam supratimui buvo tuometiniai ponai ir aukstuomene, su jiems vieniems budingu elgesiu ir tradicijomis. Manau juos jis ir pajuokdavo. Tuomet gal daugelis 89% manydavo kad beveik visi elgiasi vienodai, tik ponai kitaip nei dauguma.
  • einaras13
    Hipsteriai - subkultūra, kiekviena subkultūra, pagal Tekerėjaus teorijas, kaip suprantu, NETURĖTŲ būti snobiška.
  • saliakelio
    manau Tavo Tekerejus labai nudziugtu pamates naujuosius snobus - hipsterius :)
  • einaras13
    Knyga, apie kurią teks pakalbėti kritiškai: V.M.Tekerėjus - Snobų knyga. Tiksliau: Snobų knyga, parašyta vieno iš jų. Na, nedrįsčiau šios knygos vadinti romanu, nes tai trumpų apybraižų, tokių kaip ir esė rinkinukas, leistas kas savaitę savaitraštyje Punch 1846-1847 metais, jei tikrai gerai atsimenu tą faktą. Knyga nėra labai didelė, tačiau ją šiek tiek vangiai skaičiau. Galėčiau šios knygos tipą gretinti su neseniai skaitytu Česlovo Milošo šedevru "Pavergtas protas", kurį iki šiol labai liaupsinu. Esmė, kad knyga, kuri neturi tokio paprasčiausio dalyko kaip vientisas siužetas, sunkiai išlieka atmintyje po kurio laiko ir nesvarbu, kas per filosofijos ir marazmai ten buvo rašomi. Tikrai neatpasakočiau šiandien apie ką buvo kiekvienas iš devynių Pavergto proto skyrių. Ką jau kalbėti apie 52 trumpučius skyrelius čia. Siužetas buvo, bet tik epizodinis. Veikėjai vis kiti, tie 5 psl kaip vienas kūrinys. Todėl norisi sakyti, kad perskaičiau 52 kūrinius, tarpusavyje susijusius tema: snobizmas. Išties, gana satyriškas Tekerėjaus vertinimas man jau pažįstamas iš Tuštybės mugės, tačiau čia - dar satyriškiau, vaizdingiau, tiesmukiškiau, sarkastiškiau. Bet daug tokių elementų liko man paslaptis. 1. Kodėl jis pats (pasakotojas šiuo atveju, panašu, yra tas pats autorius) pasivadina Snobu iš didžiosios S, jei pats yra lygiavertis snobas, kaip ir visi jo kritikuojamieji? 2. Ilgai jis aiškino, per du skyrelius, kad literatų snobų nėra, bet jo argumentai per daug painūs, gal net silpni ir neįrodantys. Taip ir paliko klausimas, kodėl literatų-snobų nėra, o jis pats, būdamas literatas, laiko save "vienu iš tokių"? Galiausiai, snobo apibrėžimui puoselėti buvo skiriama 250 psl, ir aš susidariau gana per plačią, abstrakčią sąvoką. Gal čia skaitytojo (mano) klaida, o gal autorius kaskart virė muilą. Kaip jis vis kiekviename skyriuje: "dar nebuvau matęs -esnio už..." - pompastika dažnai būna kritikuotina. Žinau, čia ir mano yda, bet autorius čia pabuvo neoriginalus. Grįžtant prie snobo, tai žmogus, kuris yra padlaižys, pataikūnas, apsimetėlis, sekantys savo "stabus", bandydami demonstruoti nesaviškas manieras, pasipūtėliai, pasikėlę, beje, dar vienas įdomus daiktas: aristokratas=snobas. Iš tokio plataus sudaryto apibūdinimo norisi sakyti, kad kaip kiekvienas kažkiek blogas, taip kiekvienas kažkiek snobas. Tada vėl, kame literatai ne snobai? ... Tekerėjaus rašymo stilius pasidarė sustabarėjęs, lyginant su Tuštybės muge (nors šios dvi knygos rašytos vienu metu [???] ). Štai į tokį klausimų verpetą aš įsisukau, ir dar kurį laiką mąstysiu apie šios knygos peripetijas. Bet nesuprantu, ar rašytojas daug privėlė, ar aš kai ko nesupratau... Kažkas panašaus man buvo, kai perskaičiau Hesės Sidhartą. Na, bet čia baisiau. Net tokia sunki knyga, kaip Pavergtas protas, nėra tokia sunki, lyginant su šia. Ir dar senoji lietuvių kalba (knyga 1971-ųjų leidimo) - "rugpiūtis", "biaurus", "nusispiovė", "gal būt", "tur būt", "taipogi", "butelys". Gale buvo tokia patikusi citata, kurią nusprendžiau perkelti čia: "Žmogaus ir snobų prigimties nepakeis jokia satyros jėga - lygiai kaip asilo nepaversi zebru, kad ir kaip jo nugarą benuruožuotum botagu." Truputį su skaudančia širdimi Tekerėjaus "snobizmams" duodu 8 balus.
  • einaras13
    Ignas Šeinius - Kuprelis. Šįkart "privalomosios literatūros" komponentas. Vieno vakaro, pasirod, tevertas skaitalas. Nedrįstu prišliaužti prie ankstesnių variantų, perskaičiau tik tą, kuris į mokyklinę programą įeina ir jaučiu, kitų net neliesiu. Bus per daug nuobodu. Impresionizmas. Na, jis įdomus, vaizdingas, emocingas, bet aš jam ne tiek prijaučiu, kiek realizmui, nors pripažinsiu, žymiai geriau nei Žemaitė (norėčiau pasitaisyti ir vertinimą jos kūriniams sumažinti iki 7,5 balo, buvau, matyt, neblaivaus proto). Kadangi tai yra tas kūrinys, kurį pamokoje tenka smulkmeniškai nagrinėti (kas man beviltiška), tai nebelabai randu žodžių apsakyti. Juk jūs visi (na, gerai, daugelis) esate skaitę ir žinote Kuprelio meilės istoriją. Na taip, anksčiau esu skaitęs tik ištraukas, todėl pilnas kūrinys, savaime aišku, paliko šiek tiek gilesnį įspūdį. Bet tai buvo kūrinys, kuris galėjo būti labiau išplėtotas ir ne toks "vėjavaikiškas". Aišku, herojai jauni, bet šįkart pasigedau tokio realizmo, kokį skaičiau. Impresionizmas, patvirtinant teorinę medžiagą, tikrai yra gana priešingas realizmui. Per daug emocingas, nors mano mėgstamos filosofijos netrūko, ypač gale, bet aš pro galą prašliaužiau vangiai. Kas pagirtina, kad tai įtraukiantis kūrinys, tačiau, aišku, yra kur tobulėti. Matosi, kad ne Žemaitės lygio, bet išsilavinęs žmogus rašė - ir tai jau pliusas. Kūrinys gana geras, bet iš jo norėtųsi išspausti kažko daugiau ir neprisiminti jo kaip "vakarinio skaitalo", o dabar tebus 8,75 balo.
  • velniux
    Nu, turi vieną knygą, kuri tau yra tobula - atskaitos taškas, sakysim, dešimt. Manau, kad visai logiška yra likusias vertinti 9/8 ar dar kažkiek, nes tai maždaug parodo skirtumą. Nesakysi gi, va, šita nuostabi. Šita irgi nuostabi, bet vos vos mažiau. O, o trečia tokia nuostabi, bet nu, dar šiek tiek mažiau nuostabi už tą antrą. Nesąmonė gi . O žmogus linkęs viską kažkokiu būdu įvertinti, skiriasi tik metodai. Dėl to, kokie įvertinimai duodami, tikrai galima ginčytis, bet vėlgi, čia tėra asmeninė nuomonė.
  • Pazistu_Mykola
    o tai kodėl galima vertinti dainas, albumus ir grupes, bet ne knygas? Ah, dvigubi standartai... Tik pagalvok, kiek gerų kūrinių įkišai į rėmus per tą laiką, baisu, baisu. Egilio saga.
  • DeathLetter
    Ne rėmai yra kritikuotini. Bet kokia vertinimo sistema yra kritikuotina. Kuri ir įkiša į tuos rėmus. Tu suoki, ką tu darai? Tu gera knygą padarai nevertą kažkokio tai skaičiuko. O taip. Labai logiška ir visai ne absurdiška. :)
  • einaras13
    Jei tau rėmai yra kritikuotina vertinimo sistema, tai ir kritikuok toliau, aš nedraudžiu, bet prašau, tu nebandyk man įskiepyti savo normų ir mano normas vadinti kvailystėmis. Taip suprantu, kad tau bet koks meno vertinimas yra kvailystės ir kad negalima subjektyviai įvertinti knygos. Ar tu, neduok Dieve, nesupranti, jog balas yra mano SUBJEKTYVUS vertinimas.
  • DeathLetter
    Taip. Tu nuostabias knygas mėgini sugrūsti į kažkokį sumautą skaičių. Į dešimtbalę sistemą. Kad ir kokį gerą įvertinimą beduotum, tu jas nuvertini. Kiši knygas į rėmus. Kvailystė kažkokia.
  • einaras13
    Na o jėtau... Nu vertinu ir viskas, ar dar turi būti priežastis. Vertinu, nes noriu.
  • DeathLetter
    Kodėl tu knygas bandai įkišti į rėmus, į dešimtbalę vertinimo sistemą?
  • Alvydas1
    Kiek ten to karo "Varpuose"- diversija. Bet karo atmosfera ir bloga nuojauta tiesiog kybo ore. Ką aš skaičiau karo tema, kas paliko geriausią įspūdį, tai Jurijaus Bondarevo "Karštas sniegas" ir Malapartės "Kaput". Gal dabar , iš naujo pervertinus antrą pasaulinį, jas priskirs propogandai, tačiau žurnalistinis (Hemingvėjiškas?) požiūris į temą labai betarpiškai, žmogiškai persiduoda skaitytojui (man). Karštą sniegą buvau gavęs parai, tad baigiau skaityti paryčiais. Antrą kartą skaičiau nuosavą, įsigijęs "blusų turgelyje". Manau bibliotekose jos nebėra, nebent rusų kalba.

Panašios diskusijos