Kokių muzikos įrašų turite?

63atsakymai

63 atsakymai

  • Alvydas1
    Šiandien Megadeth išleido anot Deivo Musteino paskutinįjį albumą, kuris vadinasi taip pat kaip ir grupė. Aš jį jau perklausiau ir keistas jausmas, panašus į apgailestavimą-nostalgiją sukrebždėjo krūtinėje. Na štai, atsisveikinu su dar vieną supergrupe, kuri lydėjo mane 25 metus. Ta proga pavarčiau savo sąsiuvinį, kuriame surinktos mano mėgstamų grupių bio ir diskografijos. Megdeth į jį pateko 1994-ais. Tai nereiškia, kad apie ją nebuvau girdėjęs anksčiau, tiesiog tais metais man į rankas trumpam pateko Metalo muzikos enciklopedija ir aš daug iš jos persirašiau ir išsiverčiau. Nesu visiškai tikras, bet manau, kad būtent video klipas Angar 18 buvo tas trigeris, sukėlęs susidomėjimą grupe. Man tada atrodė, kad Megadeth groja pašėlusį speedmetalį, nes dar neskiriau jo nuo thrash‘o. Jau turėjau Masters of Puppet kompaktą, todėl panašios muzikos tikėjausi ir iš Musteino kolektyvo. Ką gi, Rust in Peace ir Peace Sells... visiškai patenkino mano lūkesčius, o toliau įsijungė die hard fan‘o inercija ir ligi šiol jos turiu. 2024-ais Megadeth pasirodymą stebėjau Gdanske Mystic festivalyje, šiemet vėl matysiu juos atsisveikinimo ture ten pat. Štai mano įsigyta Megadeth cd lp kolekcija. Megadeth – Peace Sells… But Who’s Buying? / so far, so good… so what? 1986/1988 Capitol Megadeth – Rust In Peace – 1990 Capitol Megadeth – Youthanasia – 1994 Capitol Megadeth aka MD.45 – The Craving – 1996 Capitol Megadeth – United Abominations – 2007 Roadrunner 4 cd albumai pirkti Panevežio urmo bazėje 2000-aisiais nuo 10 iki15 litų, United Abomination - kažkokiame blusturgyje, visi be bukletų. Megadeth Countdown to Extinction 2004 EU Capitol Records – 724359862026 Remixed & Remastered Cryptic Writings 1997 EU Capitol Records – 7243 8 38262 2 3 Capitol Punishment (the Megadeth years) 2000 USA Capitol Records – CDP 7243 5 25916 2 6 World Needs A Hero 2001 UK Metal-is Records – MISBX006, Sanctuary – MISBX 006 2001 The System Has Failed 2004 EU Sanctuary ‎– SANCD297 5 albumai originalai pirkti arba išsimainyti 2010 – 2016 metais. Megadeth – Endgame (LP) – 2019 EU/UK The Echo Label Limited /BMG company Plokštelė pirkta Amazone Prancūzijoje.
  • Very_crazy_enough
    Hip-hopo deze
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Naujausi pirkiniai: Peter Hammill – The Charisma & Virgin Recordings 1971-1986 (progressive / experimental / art rock, 2025) Didžiulis 20-ies diskų boxset'as, apie kurį plačiau kalbėjau jau Peter Hammill diskusijoje (žr. Peter Hammill profilyje). Buvo būtina jį įsigyti, kadangi Hammill'is yra mano mėgstamiausias dainų autorius, bet iki šiol neturėjau nė vieno jo įrašo, tad daugelį klasikinių albumų nusipirkau vienu ypu dabar. Atomic Rooster – Circle The Sun (classic rock, 2025) Naujasis Atomic Rooster darbas, kurį jau turėjau progą porą kartų prasukti – visai linksma klasiškų dainų rinktinė, tikrai jaučias kaip Atomic Rooster albumas, net jei naujojoje inkarnacijoje nėra Crane'o, o tėra tik Bolton'as, kuris klasikinėje grupės sudėtyje buvo labai neilgai. Tad būdamas Atomic Rooster koncerte negalėjau nestabtelėti prie merch'o ir nenusipirkti CD.
  • Silentist
    Silentist· redaguota
    O cia is kokio stendo? Neperku mugese nauju supakuotu cd. Bet suprantu cia retenybes, dabar kaip tik reikia vieno tangerine dream ir vieno ozric tentacles tai nebent tu. Geriau nudrozti is antru ranku, nors kiti su defektais bet uz tokia 120 kaina per skelbimus nusipirkau situos daba: galutinis sąrašas: Marc Almond – Singles 1984-1987 The Alan Parsons Project – The Definitive Collection The Twins Billy Idol – The Best Billy Idol – Rebel Yell Billy Idol Cher – It's A Man's World The Maverics – What A Crying Shame Michael Learns To Rock – Nothing To Lose If I Was: The Very Best Of Midge Ure & Ultravox Dj Dado – The Album Chris Isaak – Baja Sessions Diego Modena & Jean-Philippe Audin – Ocarina Diego Modena & Jean-Philipe Audin – Ocarina II Diego Modena & Jean-Philippe Audin – Songs For Baby Jane Slayed? Slade Fine Young Cannibals – Finest Saint Etienne – He's On The Phone Pink Floyd – Pulse Faith No More – Angel Dust Jean Michel Jarre – Equinoxe . Magnetic Fields Robson & Jerome – Take Two Jay-Z – The Black Album Jason Donovan – Greatest Hits Prince Ital Joe feat. Marley Mark – The Remix Album Art Of Noise – Daft Jennifer Rush – The Power Of Mylene Farmer – Anamorphosée Mike Oldfield – The Songs Of Distant Earth Blonker – The Best Silent Circle – Best Of Shamen – Collection Right Said Fred – Fredhead Electronic Toto XX Belinda Carlisle – The Best Of The Sisters Of Mercy – A Slight Case Of Overbombing Cocteau Twins – Milk & Kisses Aqua – Aquarium Tom Petty – Full Moon Fever Bee Gees – Still Waters Bee Gees – This Is Where I Came In We Love The Bee Gees v.a. Andrea Bocelli – Cieli Di Toscana Rick Astley – Body & Soul Gipsy Kings – Estrellas Marillion – Brave Peter Cetera – One Clear Voice Peter Cetera – You're The Inspiration Duran Duran – Duran Duran Camouflage – Methods Of Silence Julio Iglesias (Julio) Julio Iglesias – The Greatest Songs Julio Iglesias – La Carretera The X Files
  • Silentist
    Silentist· redaguota
    Ir cia turbut koks 6×20=120 euru ( bent jau lietuviski cd tiek kainuoja) Skelbimuose panesioti ulverai po10: "Parduodu Ulver CD. 110€ už visus 11."
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Vilniaus knygų mugė, 2025, šeši nuostabūs nauji pirkiniai 1. Oranssi Pazuzu – Mestarin kynsi (psychedelic black metal, 2020). Kaip turbūt esu ne kartą sakęs, man vienas svarbiausių muzikos darbų per pastaruosius 10 metų. Intriguojantis, vežantis, vaizdingas ir visiškai neturintis analogų darbas. Oranssi Pazuzu įveda psichodelikos ir elektronikos į juodmetalį, taip pagyvindama šį stilių ir suteikdama visiškai naują, man absoliučiai mielą atspalvį. Šešios nepriekaištingos kompozicijos, kuriomis dabar mėgausiuos aukštesne kokybe. Tai pirmasis Oranssi Pazuzu albumas mano kolekcijoje. 2. Gojira – L'enfant Sauvage (progressive metal, 2012). Vienas mano mylimiausių Gojira darbų, kuris, manau, plačiosios publikos yra truputį primirštas ir šiek tiek nuvertintas. Sakyčiau, gal kiek daugiau atmosferos, net speciškai tamsesnės atmosferos turintys darbas nei jų ankstesni, kiek techniškesni albumai, bet turintis ir masinio patrauklumo su tokiom dainom kaip titulinė daina ar Liquid Fire. Gerai subalansuotas albumas. Tai jau antras albumas iš Gojira repertuaro mano kolekcijoje (jau turiu Fortitude). 3. Ulver – Perdition City (avant-garde electronica, 2000). Kaip ir Mestarin kynsi, taip ir Perdition City yra tarp mano asmeniškai pačių mieliausių ir didžiausią įtaką padariusių albumų. Ulver irgi yra one of a kind grupė ir manau, kad su Perdition City jie sulaužė visas žanrų ribas ir galutinai iš metalo grupės transformavosi į kažką, ką sunku apibūdinti. Labai originali, vaizdinga, sinematiška ir atmosferiška muzika. Ir man pagaliau pavyko šį albumą pastebėti ir nusipirkti ir jį dabar klausysiu naujoje, šiek tiek liūdnoje šviesoje, kadangi praėjusią vasarą mirė Tori Ylwisaker – vienas iš Ulver lyderių, kuris, manau, bene svariausiai prisidėjo prie šitos esminės Ulver stiliaus transformacijos po pirmųjų trijų juodmetalio albumų. Perdition City yra pirmasis Ulver darbas mano kolekcijoje. 4. Leprous – Bilateral (progressive metal, 2011). Kaip tik pavyko gauti seniai vis ieškotų Leprous albumų! Jų nepavyko gauti net prieš mėnesį aplankytame Leprous koncerte Varšuvoje. Tas koncertas buvo toks geras, kad po mėnesio vis dar jaučiu jo padarinius, bene visą vasarį gyvenau Leprous muzika ir bam, čia dar CD gavau. Leprous neturi blogų albumų ir Bilateral yra vienas avantiūriškiausių, beprotiškiausių jų darbų, kur esama labai kompleksiško, bet žaismingo ir kartais net visai melodingo progmetalio su nuostabiu Einaro Solbergo balsu. 5. Leprous – Coal (progressive metal, 2013). Galimai mano mėgstamiausias Leprous albumas, jis turi daugiau tamsumo, atmosferos, minimalizmo negu Bilateral, dėl to jis man skamba vieningiau, konceptualiau ir todėl stipriau. Labai branginu šį albumą, man taip pat vienas labiausiai praėjusį dešimtmetį apibrėžiančių albumų. Bilateral ir Coal yra pirmieji Leprous albumai mano kolekcijoje. 6. Enslaved – In Times (progressive / black metal, 2015). Buvo daug Enslaved albumų, kuriuos galėjau nusipirkti, bet nusprendžiau kaip pirmą savo kolekcijoje Enslaved darbą įsigyti In Times – vieną naujesnių, bet vieną stipriausių, mano nuomone, Enslaved albumų. Aš tiesiog dievinu jo kietą, progresyvų skambesį su įsimintinais rifais ir puikiai išplėtotomis kompozicijomis. Thurisaz Dreaming, Building With Fire ir titulinė daina yra vieni mano mėgstamiausių Enslaved kūrinių, kuriuos reguliariai įsijungiu ir taškaus nuo jų. Dabar galėsiu taškytis aukštesne kokybe. Gaila, kad nebuvo dviejų paskutinių albumų Utgard ir Heimdal – jie irgi siaubingai kieti, galbūt būčiau nusipirkęs ir juos.
  • Alvydas1
    Alvydas1· redaguota
    Maniškio Close to the Edge egzemplioriaus barkodas 75678 15322, ir pagal Discogs tai yra 1990 europietiškas perleidinys nuo Atlantic 250 012, kuris, anot ebay, yra 1986 metų vokiškas leidinys. Skamba pusiau su velniu, bet dalis "I get up, I get down" tikrai prasčiau skamba, nei Wilsono remixsas. I Get Up I Get Down (Remix) (youtube.com)
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Yes – Close To The Edge pasiėmiau po ranka. Tai Joe Gastwirt'o 1994-ųjų remaster'is, o leidimas: 1998-ųjų, vėlgi vokiškas (7567-82666-2). Skamba neblogai, nors negaliu pasakyti, kad klausiau labai atidžiai, dar reikės kitų perklausų. Nors turiu pripažinti, kad aš nuoširdžiai neatsimenu, ar apskritai esu girdėjęs Wilsono remiksą. Tai gal šito albumo klausimu nesu labai išlepintas aukšta mikso kokybe.
  • Alvydas1
    Alvydas1· redaguota
    Geras derlius, akivaizdus patentuoto progresyvios muzikos gerbėjo pasirinkimas. Kiek suprantu, Yes nėra Styveno Vilsono remiksas? O Physical Graffity kokios šalies leidinys? Klausiu todėl, kad mano egzempliorius yra kažkoks nesusipratimas. Reverse nurodytas barkodas 7567-90302-2, tačiau ant kraštų jau visai kitas numeris: A2 200 570424T. Pagal Discogs tai būtų vokiškas remasteris Fatbox, tačiau pagal briaunos numerį ebay teigia, kad tai kanadietiškas CRC distributorius. Kaip tą suprasti? Beje, artwork‘as visai kaip jūsų, Einarai, nors vokiškas ir kanadietiškas leidiniai turi melsvus pakraščius. Iš šios kolekcijos nesu klausęsis If ir Wishbone Ash, tačiau, ir Saga "Heads or Tales" beveik pamiršęs. Turiu Saga "Marathon", kurį mėgstu vidutiniškai, o favaritu laikau jų "Generation 13". Dabar, kai rašau komentarą, kaip tik pasileidau "Heads and Tales". Queensryche "Empire" mano antras numylėtas albumas, norėčiau ir pats jį turėti. Pats turiu jau minėtą "Physical Graffity", žinoma, "Close to the Edge" ir "Brave". Taip pat turiu patentuotą rusišką "Perfect Strangers" ir "Six Degrees of Inner Turbulence". Smagaus klausymo, malonių valandų.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Rugpjūčio antroj pusėj viešėjau Vengrijoj. Turėjau laiko Budapešte trumpam užsukimui į random CD parduotuvę, ką ir padariau. Nors joje buvo parduodami ir jau naudoti CD, bet mane vengriškos kainos vis tiek tenkino. Ne kiekvieną dieną gali nusipirkti gan retų, Lietuvoje turbūt neegzistuojančių įrašų už 2000 forintų (t.y. apie 5 eurus). Taigi, kirbėjo noras pusę tos parduotuvės iššluoti, bet apsiribojau 15 įrašų. Štai jie: 1. Queensrÿche – Empire (progressive / heavy metal, 1990). Mano paties nuostabai, pirmas įrašas iš Queensrÿche repertuaro mano kolekcijoje. Parduotuvėje buvo ir Promised Land, kuriam simpatijos panašios kaip ir Empire, buvo ir mano mėgstamiausias Operation: Mindcrime, tačiau gerokai brangesnis. Todėl Empire buvo kompromisas. Jau jį perklausiau, buvo malonu Best I Can, Della Brown ir ypač Anybody Listening? išgirsti aukšta kokybe. 2. Led Zeppelin – Physical Graffiti (hard rock, 1975). PG nėra mano mylimiausias Led Zeppelin įrašas, aš dar nemažai jo dainų neprisijaukinu ir manau, kad jis kiek perkrautas dvigubas albumas. Tačiau jis turi ir daug be galo nuostabių dainų (The Rover, Trampled Underfoot, In My Time of Dying, Kashmir, In The Light, The Wanton Song), todėl pajaučiau būtinybę jį įsigyti ir pasidėti šalia jau turimų, mėgstamesnių LZ įrašų III ir Presence. 3. Yes – Close To The Edge (progressive rock, 1972). Taip, aš turėjau 90125, po to Relayer ir Going For The One, bet Close To The Edge įsigijau tik dabar. Kiekvieno progfano mylimas albumas, aš taip pat esu ne išimtis. Nors Relayer ir galbūt Going For The One aš mėgstu labiau, bet atėjo eilė ir Close To The Edge pasiklausyti aukštesne kokybe. 4. Jefferson Airplane – Crown of Creation (psychedelic rock, 1968). Tik šių metų pradžioje įsigijau mėgstamiausius JA įrašus Long John Silver beigi koncertinį Thirty Seconds Over Winterland. Pamatęs Crown of Creation neatsispiriau ir įsigijau jį taip pat, mėgstamas JA albumas, ypač titulinė daina, If You Feel bei The House of Pooneil Corners. Taip pat šis albumas tampa seniausiu mano kolekcijoje esančiu įrašu, net keista, kad 7-ojo dešimtmečio tarp mano CD praktiškai nėra. 5. Gong – Shamal (progressive rock / jazz fusion, 1976). Vienas mėgstamiausių Gong įrašų, aš mėgstu tą post-psichodelinę erą, kur Gong turėjo a la tapatybės krizę, bet galiausiai persitransformavo į brandžią jazz fusion grupę. Shamal turi be galo kietų, džiaziškų progroko dainų, tokių kaip Wingful of Eyes, Chandra bei titulinė daina. 6. Dream Theater – Six Degrees of Inner Turbulence (progressive metal, 2002). Jau seniai norėjau papildyti DT albumų kolekciją šituo albumu arba Falling Into Infinity. Kadangi pastarasis buvo gerokai brangesnis, jam teks dar palaukti kitos progos. Būtent šitie du albumai jau kurį laiką yra du mano klausomiausi DT albumai, jie abu turi savitą braižą ir skambesio estetiką ir nenustoja manęs intriguoti net jei abu juos žinau bene mintinai. Bus įdomu Misunderstood fokusus išgirsti aukštesne kokybe, taip pat Blind Faith bei Disappear atmosferą. O kur dar visas didysis antrojo disko epic'as. 7. Deep Purple – Perfect Strangers (hard rock, 1984). Vėlgi, nepatikėsite, bet čia pirmas DP albumas mano kolekcijoje. PS yra vienas mano mėgstamiausių ir klausomiausių DP albumų, todėl, atsižvelgiant į limituotą pasiūlą parduotuvėje, čia buvo no brainer'is man. Kaip tik šiandien jį perklausiau, smagi kokybė. Kaip niekad anksčiau mane nustebino daina Not Responsible. 8. Marillion – Brave (progressive rock, 1994). Šis albumas keliauja šalia jau turimų Script For a Jester's Tear ir Holidays in Eden į Marillion kolekciją. Daugelio fanų Hogarth eros favoritas. Aš gal nesu didžiausias Brave fanas šitoj planetoj, bet tai yra albumas, kurį būtina nusipirkti ir išgirsti vientisai nuo A iki Z aukšta kokybe, nes šis albumas būtent taip ir turėtų būti klausomas. Dar jo neperklausiau, bet jau įsivaizduoju, kaip kokį tamsesnį vakarą, kai neturėsiu jokių darbų, tiesiog jį įsijungsiu ir panirsiu į jį. 9. If – If (progressive rock / jazz rock, 1970). Bene rečiausias egzempliorius šitam penkioliktuke. If yra man seniai pažįstama grupė. Nors jos klausau labai retai, gal net per retai, tačiau jos muziką visada atsimenu pozityviai. Geriausi įspūdžiai man išlikę iš If 4 albumo, bet debiutinis If taip pat tarp mano favoritų, todėl net nedvejodamas jį paėmiau. 10. Focus – Focus 3 (progressive instrumental rock, 1972). Pirmas Focus įrašas mano kolekcijoje ir bene svarbiausias. Focus vienu metu (prieš kokius 10 metų) buvo tikrai svarbi grupė mano gyvenime, dabar klausoma daug rečiau, bet Focus 3 visuomet buvo mėgstamiausio Focus albumo pozicijoje. Smagu jį turėti ir galbūt dažniau prisiminti šią puikią olandų progroko grupę. 11. Fates Warning – Inside Out (progressive metal, 1994). Vėlgi, neįtikėtina, kad tai, kaip ir Queensryche atveju, yra pirmasis mano Fates Warning albumas kolekcijoje. Inside Out nebūtinai yra mano mėgstamiausias FW albumas, tačiau man patinka grupės komponavimo formulė, išgryninta tame albume, aš tiesiog dievinu Zonderio būgnavimą tame albume (tikrai vienas mėgstamiausių būgnų skambesio prasme albumų ever). Tikiuos daugiau FW albumų aptikti kur nors netolimoj ateityje, vienas albumas tikrai neatspindi mano meilės šitai grupei. 12. Faith No More – King For A Day... Fool For A Lifetime (alternative metal, 1995). Aš ant FNM stipriai užsėdau kartu su Angel Dust albumu, kurį jau senokai turiu savo CD kolekcijoje. Bet nebuvo man klausimo, koks albumas turėtų atsirasti antras iš FNM repertuaro mano kolekcijoje – tai būtent šis šedevras. Pastaraisiais metais aš jį gal net vertinu šiek tiek labiau nei Angel Dust, nors galbūt čia klausymo dažnumo bias, nes Angel Dust jaučiuos išsėmęs ir retai tebeklausau. Aš kaip tik šitą albumą dabar ir užsidėjau, taškausi nuo Digging The Grave šiuo momentu. 13. Saga – Heads or Tales (progressive rock, 1983). Saga yra kiek naujesnis mados klyksmas mano grojaraštyje, aš jos pastaruosius metus ar du klausau daugiau negu bet kada anksčiau. Ir Heads or Tales yra gan šviežiai iškeptas favoritas Saga diskografijoje, todėl nedvejodamas jį įsigijau. Tik yra brokas – digital failuose sumaišyti The Vendetta ir The Pitchman pavadinimai, bet čia tik šioks toks nesklandumas, albumas skamba gerai ir tai svarbiausia. 14. The Who – The Who By Numbers (classic rock, 1975). Nepelnytai nuvertintas The Who darbas, kurį daug kas kaltina kaip tapatybės krizės apraišką, bet man jis visuomet patiko, ypač vėlesniais laikais, kai jau nebebuvau pametęs galvos dėl The Who ir pradėjau šią grupę vertinti gerokai objektyviau. Aišku, gal kiek keista, kad dabar turiu Quadrophenia ir The Who By Numbers, bet neturiu Who's Next, bet šitą tikiuos irgi kažkada pagauti. 15. Wishbone Ash – Nouveau Calls (progressive rock, 1987). Čia toks egzotiškesnis pasirinkimas. Nesu labai apsiklausęs WA, bet iš visko, ką teko girdėti post-1980 eroje, man Nouveau Calls kompozicijos skambėjo šilčiausiai ir artimiausiai, todėl nusprendžiau, kad Nouveau Calls bus antrasis Wishbone Ash albumas šalia legendinio Argus mano kolekcijoje.
  • DeLaLiutishkuz
    taigi atsiknisk.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Nu tu man patinki su savo tuščių šovinių šaudymu...
  • DeLaLiutishkuz
    nesirodyk geriau rimtose grupese, berniuk su savo cd. isvis , gana tersti tema blemba.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Ne nu argumentas much wow, davai pasiūlom nuomonę dar šimtam tokių rėksnių kaip tamsta.
  • DeLaLiutishkuz
    pasakyk visiem, kas turi vinilus ta ka rasei paskutinei pastraipoje, kad ir i grupe fb tie, kas klauso vinilo, paziuretume kokiu nuomoniu sulauktum, man net idomu butu paskaityti :)
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Praktiškai 100 % pritariu tam, ką pasakė Alvydas. Vinilo vienintelis privalumas prieš CD tai yra artwork'as. Bet kadangi ne dėl jo perku fizines kopijas, tai nematau prasmės mokėti didesnius pinigus ir dar investuoti į patefoną. Turiu CD muzikinį centrą, seną, bet puikiai veikiantį, per jį leidžiu tiek Spotify pasijungęs per laidą prie kompo, tiek CD įrašus ir nematau problemos. Šiais laikais net Spotify, jei turi Premium, leidžia 320 kbps srautą, tai tikrai nėra ko liūdėt. O tai, kad vinilas praaugo pardavimais CD, rodo du dalykus: 1) žmonės gerai gyvena; 2) žmonės mėgsta antikvarą. O žmonės pradėjo mėgti antikvarą (turiu omeny masiškai, ne šiaip, nes antikvaro mėgėjų buvo visada) būtent tada, kai hipsteriai prikėlė iš numirusiųjų atgyvenusią madą (ypač kalbant apie apdarus). Nematau, kaip tam būtų galima paprieštarauti be durnų rėkimų „nebejuokink“. Ko šita tendencija tikrai nerodo, tai to, kad staiga visi patapo audiofilais. Aišku, būtų labai neblogai, bet taip tikrai nėra. Nes audiofilas puikiai žino, kad tarp vinilo, CD ir skaitmenos (bet turiu omeny už realius pinigus perkamą skaitmeną, ne kokį Spotify) praktiškai jokio skirtumo. Žmonės verčiau patapo antikvaro kolekcionieriais ir tiek.
  • DeLaLiutishkuz
    pats net pagalvojau gal mesti vinilus ir pirkti vel cd, bet persigalvojau. nu man vinilas autentiskiau, geriau atrodo ir skamba kazkaip. gal vel pakeisiu nuomone ir cd pirkisu, cia visko gali buti. bet kas nepatinka, tai kad vinilu kaina kosmine bent siuo metu. tai Doors LP ta virs 20 euru mokejau, 2009 rodos pressas. pigiau tokiu nera, nebent siustis is uzsieniu ir tt, bet as nei laiko turiu, nei kantrybes. Lietuvj nusipirkau ir bedu nematau. groja graziai, fainiai. Nesijauciu permokejes nematau dabar prasmes moketi simtais uz pirmus presus.
  • Alvydas1
    Alvydas1· redaguota
    Jei ne paslaptis, kiek suplojai už Doors ir kelintas tai press'as? Vinilus vertinu kaip paveikslus. Perku juos tik tada, kai konkretus albumas man tampa tiesiog kultinis.
  • Alvydas1
    Alvydas1· redaguota
    Įkišiu savo trigrašį. Kas geriau, vinilas ar CD? Jei neimsime dėmesin kainos, tai skirtumo jokio. Viską nulemia garso atkūrimo aparatūra ir klausymo erdvė (patalpa). Dar labai svarbus faktorius yra vartotojo klausa, kokia jos būsena, kokius dažnius ausis girdi. Su amžiumi ji prastėja, ir apie 60 metų dažnas klausytojas mp3 190 neskirs nuo mp3 320 ar net nuo FLAC bei WAV, tylios vietos prasmegs o dažnių diapazonas susitrauks į centrą. Vinilas patrauklus savo išvaizda, kartais su staigmenomis, tokiomis kaip plakatai, ar apipavidalinimo triukais. Vienas toks yra Riko Wakemano albumas „No Eartly Connection“ , kur tikra, o ne neiškraipytą voko 3D vaizdą gali pamatyti tik per vamzdelį, susuktą iš reflektoriaus, arba Alice Cooper „Schools Out“ vokas imituojąs mokyklos suolą. To cd neturi. Tačiau cd tau gros 80 ir daugiau min. ir takelius gali peršokinėti su pultu, kas labai patogu išsidrėbus ant sofos, o plokštelę reikia vartyti kas 15-20 min. Be to užima daug vietos ir reikalauja atsargaus elgesio su ja.
  • DeLaLiutishkuz
    ai gerai, dar vienas su savo kategoriska nuomone apie hipsterius del situ vinilu :DDD nebejuokink kad per pastaruosius metus taip ispopuliarejo ir atsigavo ploksteliu rinka, tai reiskia tik gera, o ne hipsteriu reikala. kaina tai tikrai ju nemaza, kas kartais uzknisa, bet gal ateis geresni laikai. nes nezinau ar man vienam atrodo, ar per karantinus visus ju kaina net pakilo. o del skaitmenos - irgi nejuokink, niekam ji neidomi, ypac melomanus, kuri yra tikrai nemazai.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Nematau prasmės pereiti ant vinilų. Vinilas yra revitalizuotas grynai iš hipsterių neturėjimo kur dėti pinigų, technologiškai jis lygiai toks pat atgyvenas kaip ir CD, tik brangesnis. CD niekur neišnyks, kaip ir neišnyko vinilai per tuos 20 metų, kol dominavo CD rinka. O jei fizinės muzikos formos pasidarys nebepatrauklios, tai tenkinsimes skaitmeninėmis, nedaryčiau problemos iš to, kas vadinama technologine pažanga.
  • DeLaLiutishkuz
    faina tema, atgaivinti reikia. neseniai mano kolekcija papilde du vinilai - Doors - Strange Days ir Blur - Parklife. abu kultiniai, geri albumai, labai megstami man is senu laiku. einarai, nu ka jau su tais cd zaidi tu.. pereik prie vinilu. aisku tai kokiais 4-5 kartasi brangiau, bet fainiau. :D As savo cd kolecija beveik ispardaves, likuti parduodu dar. gal kas sudomins
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Siuntinukas iš Švedijos: Pain of Salvation - The Perfect Element, Part I, kuris jau seniai man patapęs monumentaliu melodingo progresyvaus metalo darbu, ir Pain of Salvation - PANTHER, kuris jau dabar man yra monumentalus eksperimentinio progresyvaus metalo darbas. Taigi, jau turiu pusę studijinės PoS diskografijos... ateities taikiniai: Remedy Lane (kurį šiais laikais sunkoka gauti) ir Scarsick.
  • DjVaids
    DjVaids· redaguota
    402 MC, virš 100 CD ir 500 MP3 + 31 MPGA.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Prieš kelias dienas turėjau dar vieną stambų apsipirkimą, greičiausiai paskutinį šiemet. Ir taip stambios apsukos, apie 30 CD per du kartus, ko norėt. Santaupos brangus reikalas visgi. Taigi, pradėkim. Pirma nuotrauka: labai klasiškas ketvertas. 1. The Who - Quadrophenia (1973). Turbūt geriausias, pretenzingiausias, brandžiausias darbas grupės, kuri mane nunešė į artroko vandenis, parodė progresyvųjį roką ir jo grožį, kurią garbinau kaip kokį stabą (ir dabar garbinu, tik jau nebe stabiškai). Keista, kad iki šiol neturiu nei vieno The Who studijinio albumo, tik rinktinį Pinball Wizard ir Live at the Isle of Wight. Tai va, dabar jau turiu po vieną iš trijų svarbiausių albumų kategorijų. O be to, Quadrophenia klausiau baisiai seniai, dar tais laikais, kai garbinau The Who kaip stabą, todėl iš naujo patirti tai, ką aš vadinau genialia muzika, visai vertėtų. Ir proga patikrinti savo genialumo suvokimo svertus, jau turint naują albumą-etaloną. 2. Dire Straits - Brothers In Arms (1985). Pirkimo momentu net nebuvau girdėjęs kai kurių šio albumo dainų, tačiau įsigyti paskatino itin gera albumo reputacija, pripažinimas, geri atsiliepimai, ir, žinoma, puikiosios Money For Nothing buvimas albume. Pilnai esu išklausęs tik Love Over Gold, kuris mažu mažiausiai prikausto klausytoją. Nežinau, ar šis man pralenkia (kadangi jau spėjau perklausyti), bet tikrai malonus, vientisas, nesilpnas darbas. Vertingas įrašas, nesigailiu įsigyjęs. 3. Fleetwood Mac - Rumours (1977). Dar vienas nežmonišką reputaciją turintis albumas, tik šį jau senokai taikiausi įsigyti. Turbūt geriausias grupės studijinis įrašas (puikios melodijos, solidus išpildymas, šauni atmosfera muzikoje), kuris puikiai kolekcijoje stovės šalia jų Live (1980), kurį aš laikau vienu geriausių koncertiniu albumų, kokį tik esu klausęs. 4. ZZ Top - Eliminator (1983). ZZ Top yra unikali grupė mano melomaniškoje patirtyje. Dar prieš atrandant artroką jie buvo mano mėgstamiausia grupė, klausiau visą jų diskografiją, tačiau įsivažiavęs į prog'ą pradėjau juos kritikuoti dėl originalumo stokos. Tačiau po kelių metų vėl į mane kirto kulka, ir vėl jų muzikoje atradau šaunumą ir supratau juos esant neprilygstamus savo bliuzrokinėje kategorijoje. Jau turiu jų klasiką Tres Hombres, tačiau Eliminator gal net dar šaunesnis, modernesnis, labiau pripažintas darbas. Got Me Under Pressure energija, Sharp Dressed Man tiesmukiškumas, TV Dinners gitara, Thug bosas... ko dar norėti. Antroji nuotrauka: sunkesnis ketvertas. 5. Machine Head - The Blackening (2007). Machine Head klausiau 2015-ųjų vasarą daugiausiai, po to rugsėjį dalyvavau koncerte Vilniuje, kuris didžiai nuvylė (jei ne Scorpions, turbūt būtų labiausiai nuvylęs renginys, kuriame dalyvavau kaip fanas, o ne kaip apžvalgininkas). Nuo tada Machine Head ir nebegirdėjau. Bet negalėjau nepaimti The Blackening, kuris bene labiausiai patraukė ir to užsinešimo metu, už praktiškai įžeidžiančią 4 svarų kainą. Bus proga šį albumą dar labiau panarstyti, vėl išgirsti galingas Aesthetics of Hate, Halo ir kt. dainas. 6. Haken - Affinity (2016). Albumas, kuris mane supažindino su šia puikia grupe ir išliko mėgstamiausiu jos diskografijoje. Modernus progmetalis su pompastiška, virtuoziška instrumentuote. Šio dešimtmečio Spock's Beard, su žiupsneliu Dream Theater ir dar kai kuo, kam negalima rasti analogo. Vienas kiečiausių 2016-ųjų metų įrašų (trečia vieta mano tope). Neprilygstamos 1985, The Architect, The Endless Knot kompozicijos. Ties čia savo liaupses ir baigiu. 7. Opeth - Deliverance (2002). Nors šis albumas man yra šaltas, dar neprisijaukintas, sunkiai klausomas, vienas mažiau mėgstamų visoje Opeth diskografijoje, tačiau vėlgi, tragiška 4 svarų kaina (o tuo tarpu Depeche Mode varganas debiutas vertas visų 10-ies, tada ir kyla jausmai, kad perki vardą, o ne muziką) mane paskatino paimti šį CD ir dar labiau patyrinėti vieną labiausiai neištyrinėtų Opeth albumų. Be titulinės dainos vargiai ką esu pamėgęs, todėl pabandysiu prisirišti prie kitų kompozicijų labiau. 8. Opeth - Heritage (2011). O čia tai, ką aš vadinau Opeth diskografijos auksu. Kai kuriuos didžiai nuvylęs, bet man vienas įdomiausių, netikėčiausių, gal net geriausių darbų. Ne kiekviena grupė išdrįsta visiškai atsisakyti savo trademark'inio stiliaus ir pereidami į naują žanrą kurti baisiai gerą muziką. Daug kietų, keistų, intriguojančių kompozicijų viename albume, kas gali būti geriau. Trečioji nuotrauka: popsiškesnis trejetas. 9. Madonna - Ray of Light (1998). Manęs Madonna visai nežavėjo, kol šio albumo neatradau. Labai įdomus elektroniškas, kiek alternatyvokas pop skambesys, kuris mane paskatino eiti į dar stambesnes tūkstantmečių sandūros šokių muzikos paieškas (apie kurias neseniai ir blog'ą rašiau). Ir dar išleistas tais pačiais metais, kaip ir aš gimiau, dar kažkokį šarmą tas niekuo nekaltas faktas prideda. Ir ironiškiausia, jog šį albumą galima rasti Poundland parduotuvėje už 1 svarą. Muzikos industrijoje nebeliko širdies, man atrodo. Ai, nors pati Madonna ir taip pertekusi pinigais, tai nebent kitiems žmonėms, kurie svariai prisidėjo prie šio albumo... 10. Sia - This Is Acting (2016). Nors iš esmės Sia mane užkabino 1000 Forms of Fear albumo kompozicijomis, tačiau vėliau sekęs This Is Acting mano stogą galutinai nunešė. Sunkiausia patikėti, kad šios kompozicijos rašytos kitoms atlikėjoms, nes Sia jas atlikdama išgauna reikalingą emociją, įdeda tiek energijos, kiek dainai reikia. O ir prodiuseriai / muzikantai, dirbę su albumo muzika, verti pagyrimo. Neskamba nei pigiai, nei nuobodžiai, o kaip ir turėtų skambėti šiandienos pop muziką. Kadangi nesu daug klausęs šio dešimtmečio pop muzikos albumų, todėl nesunku konstatuoti, kad This Is Acting yra mano mėgstamiausias šioje kategorijoje. 11. Talk Talk - The Colour of Spring (1986). Čia nekonvencinė pop muzika, čia alternatyvokas artpop'as su roko ir džiazo muzikos detalėmis. Vienas maloniausių pernykščių atradimų, kuriam pradžią davė itin palankūs Steven Wilson pasisakymai apie Talk Talk. Tai va, tik pradėjau klausyti The Colour of Spring ir mano sąmoningumas ženkliai krito, nes muzika mane nubloškė. Vien jau ko verta Happiness is Easy kompozicija su tais džiaziniais vingiais. Konvencinės pop muzikos klausytojai greičiausiai atmestų tokia muziką. Ketvirta nuotrauka: progresyvesnis ketvertas. 12. Marillion - Script For A Jester's Tear (1983). Kaip tik vasaros pradžioje nuo A iki Z klausiau visą Marillion diskografiją. Ir neradau parduotuvėje įrašų, kurie man intriguoja dar labiau: Anoraknophobia, Sounds That Can't Be Made, Fugazi, Seasons End... Užtat radau F E A R ir Marbles, kurie mane privertė kontempliuoti. Ir nepaisant krištolinio F E A R vientisumo ir kompozicinių viršūnių Marbles albume, vis tik mane patraukė debiutinio albumo avantiūriškos melodijos, keliančios nostalgiją. O ką toliau daryti su Marillion diskografija, pasilieku kitiems apsipirkimams 13. Hawkwind - Hall of The Mountain Grill (1974). Gal ir nėra mėgstamiausias Hawkwind albumas, tačiau jį pasirinkau atsisakęs mokėti dvigubai daugiau už mėgstamesnį Warriors on the Edge of Time, nes tas bonus diskas tiek vertės, mano galva, neprideda. Hall of The Mountain Grill užtat turi itin lengvą, malonų skambesį, gal net patį maloniausią visoje diskografijoje (kurios tik mažumą pažįstu, nes jos apimtis beprotiška). Tik problema, kad nedaug kompozicijų iš to albumo aš esu prisijaukinęs, todėl tyrinėjimų metas dar tik priešaky. Keisčiausia, jog tai ne pirmas Hawkwind įrašas mano kuklioje kolekcijoje. Masters of the Universe (2001) compilation'as prifarširuotas keistų live'ų, nekelia jokių įspūdžių man, todėl užmestas į kolekcijos pakampes. Na, Grill'iui žemiau nusiristi tikrai nenusimato. 14. Rush - Moving Pictures (1981). Pirmas Rush įrašas mano kolekcijoje. Labiausiai jų diskografijoje man patinka trijų albumų serija: Permanent Waves, Moving Pictures ir Signals. Joje sutelpa visas Rush universalumas, viruoziškumas, kompozicinis meistriškumas, išmintis ir natūrali evoliucija iš sunkaus progroko į paprastesnes, daugiau sintezo prifarširuotas kompozicijas, neprarandant savo identiteto. Pasirinkau Moving Pictures, nes Signals man šiek tiek atsilieka dėl progroko linijos trūkumo, o Permanent Waves parduotuvėje tiesiog nebuvo, todėl mažiau galvos skausmo. Dabar belieka taškytis nuo Tom Sawyer ir Vital Signs. 15. A Perfect Circle - Eat The Elephant (2018). Jau tiek ditirambų apie šį albumą prišnekėta, kad neverta kartotis. Gal tik skelsiu geriausią teiginį, kokį tik galiu pasakyti: iki Eat The Elephant aš A Perfect Circle net neklausiau. O dabar klausau.
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Štai metai ir praėjo! Anglijoje muzikos įrašus pirkti yra daug pigiau nei Lietuvoje. Todėl naudojuos savo vizito progą ir išleidžiu daug pinigų ant daug albumų (o ne daug pinigų ant mažai albumų). Tad pradėkime mano šiandienos pirkinių apžvalgą. P.S. sorry už mano paties atspindi ant CD celofano nuotraukose, tiesiog iš šono fotkinant atrodo dar blogiau. Pirmoje nuotraukoje - keturi pirmieji, klasikiniai Camel albumai, kurie man yra patys brangiausi ir turbūt kokybiškiausi jų ilgos istorijos darbai: Camel (1973), Mirage (1974), The Snow Goose (1975) ir Moonmadness (1976). Tam tikrais bruožais vienas kitą pralenkiantys, visi keturi puikūs progresyviojo roko darbai. Mirage turbūt įtraukčiau į savo visų laikų albumų dešimtuką. Antroje nuotraukoje - dar šiek tiek progroko. Čia užfiksuoti turbūt mėgstamiausi Jethro Tull darbai A Passion Play (1973) ir Minstrel in the Gallery (1975). Ian Anderson'o kūrybine išraiška neįmanoma nesižavėti, o visos grupės muzikavimas šiuose albumuose itin profesionalus. Betrūksta tik Thick As A Brick ir galbūt Crest of a Knave, ir būsiu savo mėgstamiausius Jethro Tull albumus surinkęs. Kiti du yra mano svarbiausios grupės, favoritų Van der Graaf Generator klasikiniai albumai - H to He, Who Am The Only One (1970) ir Pawn Hearts (1971). Turbūt geriausi pirmosios grupės eros darbai, ir nors man antroji grupės era yra artimesnė, negali nesižavėti neįprasta instrumentuote, vargonų ir saksofono sinergija, džiaziniu laisvumu, apgalvota konstrukcija ir Hammill'io lyrine išraiška. Įdomu, kaip The Emperor In His War Room ir Lemmings (Including Cog) skamba kokybiškame įraše... Trečioje nuotraukoje - net dar daugiau progroko. Čia esama dviejų labai mėgstamų Yes darbų: Relayer (1974) ir Going For The One (1977). Pirmasis pertekęs džiazinio laisvumo, ekstravagancijos, o antrasis: pompastikos ir neįprastai archaiško skambesio. Kartu su Close to The Edge jie sudaro mano mėgstamiausių albumų trijulę, bet Close to The Edge pasilikime ateičiai. O iš Yes repertuaro jau turiu 90125 namuose. Taip pat čia yra Supertramp'ų mėgstamas Even In The Quietest Moments (1977). Albume gražiai sulimpa Hodgson'o ir Davies'o kūrybinės manieros, tiesa, gal ir ne viskas tobula, bet albumas stiprus, galbūt atsiliekantis tik nuo Crime of The Century (kurį jau turiu). Ir Dream Theater - Metropolis Pt.2: Scenes From a Memory. Daugelio vadinamas geriausiu DT albumu, man jis irgi papuola tarp mėgstamiausių (kaip ir Six Degrees... arba Train of Thought). Man visada atrodė, kad šis albumas privalo būti išgirstas su gera kokybė vientisam formate, todėl jaučiau pareigą jį įsigyti. Šis albumas žavus ne savo technine/virtuozine puse, kiek pačia koncepcija, kūrybiniu potencialu ir tematika. Ketvirtoje nuotraukoje - iš esmės irgi progrokas, bet alternatyvesnis ir naujesnis. Čia matomas Steven Wilson naujasusias darbas To The Bone (2017) - nors popsiškesnis, bet labai elegantiškas ir įdomus. Daugiau nekalbėsiu, jau rašiau apžvalgą apie jį. Taip pat Gazpacho naujasis albumas Soyuz (2018), kuris su kiekviena perklausa man patinka vis labiau ir labiau. Šiame albume susijungia Marillion, Porcupine Tree ir po žiupsnelį Anathema ir Gentle Giant atspalvio, taip sudarydamas labai įdomu, postiškai alternatyvų progresyvaus roko poskonį. Vienas mėgstamiausių šių metų įrašų. Žinoma, alternatyvaus roko klasika U2 - The Joshua Tree (1987) privalo atsidurti mano kolekcijoje po to, kai šiemet išgirdęs aš negalėjau patikėti, koks lengvas, vientisas ir atmosferiškas šis albumas yra. Ir The Tangent naujausias darbas Slow Rust of Forgotten Machinery (2017). The Tangent kuria labai pretenzingą artroką, kuriam perkąsti reikia laiko. Man patiko šis albumas, kai jį girdėjau pirmą kartą, tačiau jaučiu, kad jam skyriau dar gerokai per mažai dėmesio, dėl to liko už mano praeitų metų top10 borto. Niekada nevėlu pasitaisyti, ypač žinant, kad albumas tikrai turi potencialo būti pamiltas.
  • SweetSix
    SweetSix· redaguota
    Palyginus, tai visai neseniai pradėjau rinkti CD, nes seniau buvau tokios nuomonės, kad viską galimą klausyti internete, tai kam tų CD reikia, bet užsikabinau kažkada, tai ir nusiperku karts nuo karto kažką. :) * Muzikos legendų 3 rinkinius. Trys CD su įvairiausiom dainom. Galima rasti nuo ABBA iki BONEY M. :> Labai faina mašinoje klausytis tokių rinkinukų. :) *Queenų geriausių dainų rinkinukas. 12 fainų, hitais tapusių dainų. *,,Broliai juodvarniai". Mano vienas mėgstamiausių albumų vasaros metu. Tai patriotinių dainų albumas. :) *Leon Somov & Jazzu albumas ,,Istorijos". Šį CD gavau mainų būdu. :D *Pekla ,,Degsit!". Naujausias mano "kolekcijoje". *Anties CD ,,2x Antis (Duck Art Antis)". Dviejų CD rinkinys. Vienas CD yra ,,Baisiai džiugu!". *Marilyn Manson ,,Eat me, Drink me". *HIM ,,Screamworks: Love in Theory and Practice, Chapters 1−13" * AM + FOJE = 30 *Depeche Mode ,,Spirit" *Aistė Smilgevičiutė ir grupė Skylė ,,Broliai" *Skylė ,,Žydinčių moterų džiaugsmas" *Donis ,,Bars bars". Laimėjau Rock FM konkurse xD *Lilas ir Innomine ,,Tu - Naktis" *G&G Sindikatas ,,Išvien" *Lemon Joy ,,Willkommen" Taip pat turiu du DVD: Aistė Smilgevičiūtė ir grupė Skylė ,,Povandeninės kronikos" Michael Jackson ,,Number ones" Kaip matot, tai pirmenybę duodu lietuviškai muzikai, man svarbu paremti Lietuvos atlikėjus. :>
  • Silentist
    Silentist· redaguota
    paskutiniai trys pirkiniai, kuriuos padariau įtakotas kitų music.lt narių, buvo
  • einaras13
    einaras13· redaguota
    Galiausiai, paskutinioji dalis 2017, Part III P.S. mano kambario tapetai labai gražiai atsispindi nuo "BE", o nuo "In the Passing Light of Day" ir "One Hour By The Concrete Lake" — aš pats su smartphone'u. 1. Big Big Train — The Second Brightest Star (2017), progressive rock. Labai pamilau šį albumą, dar labiau nei prieš tai jau įsigytą "Grimspound". "Big Big Train" paleido tris fantastiškus albumus vienerių metų laikotarpyje, gavus tiek daug kietos medžiagos darosi sunku nuo jų pasitraukti. Bet šis, paskutinysis iš jų trilogijos, mane prikausto labiausiai. Šeši nauji studijiniai kūriniai, iš kurių labai dievinu tiek "The Second Brightest Star", tiek "Skylon", tiek "The Leaden Stour", tiek "The Passing Widow"... Antrąją albumo dalį sudaro visokie lydiniai iš praeituose dviejuose albumuose ("Grimspound" ir "Folklore") sutinkamų motyvų, todėl šita dalis nugarinėje CD pusėje ir yra pavadinta "Grimlore". Bet ir tie lydiniai savotiškai žavūs, kartais mėgstu paklausyti labiau "Brooklands sequence" negu patį "Brooklands" iš "Folklore", analogiškai ir su "London Plane sequence". Viską uždaro labai įdomi instrumentinė smulkmenėlė "The Gentlemen's Reprise". 2. Pain of Salvation - BE (2004), progressive rock / metal. Mano pats mylimiausias PoS albumas ir vienas mėgstamiausių konceptualių albumų apskritai. Albumas pasižymi labai išsiskiriančiu muzikiniu stiliumi — visokios mandolos ir kiti tradiciniai styginiai instrumentai, įdomios perkusijos, pakankamai ir klasikinių "orkestrinių" instrumentų ir visi tie instrumentai kuria specifine tik šiam albumui būdingą atmosferą. Dėl to šis albumas netgi yra toks pusiau klasikinės muzikos darbas (prisiminiau dar vakar klausytą "Yes" albumą "Magnification"). Albumas labai vientisas, man sunku jį klausyti atskiromis dainomis, kiekviena šio konceptualaus albumo dalis turi savo momentų ir jei dabar paminėčiau kažkurią labai mylimą jo kompoziciją, jausčiau kaltę, kad nepaminėjau kitų, todėl trumpai drūtai — visas albumas fantastiškas. 3. Pain of Salvation - In The Passing Light of Day (2017), progressive rock / metal. Naujasis albumas tikrai yra pirmas albumas po "BE", kurį pavadinčiau labai stipriu. Tiesa, aš jo nevertinu taip kaip pastarojo, bet su daugybe kompozicijų aš jau turėjau artimą draugystę, nors titulinė albumo daina man iki šiol yra per sunki pamilti, gal per sudėtinga... Tačiau neneigiu, kad ir ši, ir visos kitos albumo kompozicijos yra labai įdomios. Išties klausyti yra ką ir daug kartų. Vis tik šiame albume aš galiu išskirti labiau mylimesnes kompozicijas: "On a Tuesday", "Tongue of God", "Reasons" ir "The Taming of a Beast". 4. Pain of Salvation - One Hour By The Concrete Lake (1998), progressive rock / metal. Albumas pasirodė likus mėnesiui prieš mano gimimą. Mane labai žavi tarpinės stadijos, pavyzdžiui, Opeth - Watershed (nors pats Akerfeldt'as sako, kad Watershed nėra tarpinė stadija, t.y. Heritage yra visiškai staigus posūkis, nors man pačiam tai atrodo diskutuotina) arba Depeche Mode - Songs of Faith and Devotion, kuris jų synthpop'inę erą sujungia su vėlyvesniu alternatyvaus roko skambesiu, tai "One Hour By The Concrete Lake" suriša tuos konceptualiuosius ir progresyviuosius PoS, kurie pagamins tris fantastiškus albumus "The Perfect Element, Part I", "Remedy Lane" ir "BE", ir tuos eksperimentuojančius, sunkius, debiutuojančius PoS su "Entropia". Ir tame tarpiniame skambesyje aš matau daug gelmės, daug patrauklumo. "Inside", "The Big Machine", "Inside Out", "New Year's Eve" ir t.t. — puikios kompozicijos. Šį albumą dar tyrinėsiu, nes kad ir kaip dažnai jo klausau, man jį sekasi perkąsti sunkiau nei "Perfect Element" ar "Remedy Lane", kurių neįsigijau vien dėl to, kad aš jau jaučiuos juos pakankamai perkandęs, t.y. atsiklausęs n metų į priekį. Metinis apsipirkimas baigtas. Dabar reikia pradėti pinigų kaupimo procesą kitam kartui, todėl palinkėsiu sau sėkmės šiame etape.

Panašios diskusijos