Eurovizija 2011-2016: Airijos ir Albanijos pasirodymai.

Šito projekto idėją jau kilo pernai ir buvau pradėjęs ją vykdyti, bet nutraukiau dėl to, kad tiesiog atsibodo. Šiais metais atgaivinu šią idėją ir pateiksiu ją paprastesniu formatu nei pernai planavau — tiesiog paleisiu į rinką dienoraščius, kuriuose bus apžvelgiami kelių šalių pasirodymai Eurovizijoje ir jų įvertinimai. Taip noriu įvertinti, kurios šalies atlikimai man įdomiausi ir kuris Eurovizijos konkursas šiame dešimtmetyje man pasirodė kokybiškiausias ir nurungiantis kitus.

Šiame dienoraštyje: apie Airijos ir Albanijos pasirodymus.

Jedward — Lipstick (2011) ir Waterline (2012)

Tai neabejotinai įsimintini pasirodymai, bet dėl pigumo. Kostiumų ir šukuosenų pompastiškumas, bet dirbtinumas manęs visiškai neveikia (kaip chemikui iškart kyla į galvą asociaciją, kaip sąveikauja hidrofobinės anglies grandinės ir vanduo, tai tas pats su manim ir Jedward). Vis dėlto, pirmasis pasirodymas daug šviežesnis, geriau sudėliotas, daina kažkokia milimetro dalimi kokybiškesnė. „Waterline“ yra piguva visiška, kurios net nesinori komentuoti. Vienintelis dalykas, kuris žavi, tai kad jie turi daug energijos tris minutes tokiu tempu iššokinėt... „Lipstick“ - 3/10; „Waterline“ - 2/10.

Ryan Dolan — Only Love Survives (2013)

Kad ir kaip absurdiškai skambėtų, bet čia yra ryškus Airijos pakilimas. Nors daina ryškesnė ir įdomesnė, vis tiek popsas. Ir tos dvi moteriškės skamba daugiau mažiau keistai šiame kontekste. Perkusininkai įneša įdomumo kažkiek. 5/10.

Can-Linn feat. Kasey Smith — Heartbeat (2014)

Per milimetrą geresnis pasirodymas už Ryan Dolan. Tie du šokėjai, atliekantys kažkokius tautinius/etninius airiškus (ar škotiškus, nebeatskiriu tų dviejų), atrodo daugiau mažiau keistai. Koloritas pasirodymo keistas. Pats pasirodymas kartu su daina man atrodo gan nykoki. 5/10

Molly Sterling — Playing with Numbers (2015)

Pasistatė pagyvenusį pianiną ir sugrojo baladę. Ir tai geriausia, ką airiai galėjo pasiūlyti pretenzingam mano skoniui šiame dešimtmetyje. Visas instrumentų sąstatas man jau įdomus: kontrabosas, būgnai, violončelė. Nors nuobodybė vis dar vyrauja, bet šįkart ji kažkiek estetiška. Ir vokalistė kūrinį atlieka be priekaištų. 7/10

Nicky Byrne — Sunlight (2016)

Ir galiausiai, šiemet airiai grįžta prie totalaus popso. Nors vizualaus pasirodymo dar nemačiau, bet iškart vykdau egzekuciją šitam kūriniui. Kiek galima to „tuc tuc“ ir atlikėjo, neturinčių jokių (taip, jokių) vokalinių duomenų. Bent jau geriau nei Jedward ir šitoj dainoj yra šokinėjimas (blankus posmas, ryškus priedainis), patraukiantis klausytoją. 4/10.

Geriausias pasirodymas: 2015 (Molly Sterling), prasčiausias: 2012 (Jedward). Balas: 4,17. 

Išvada: airiai be popso ir nykumos/piguvos negali. Todėl 4 yra visai pakankamai iš mano pusės.

Aurela Gaçe – Feel the Passion (2011)

Tie raudoni plaukai! Ir viskas aplinkui raudona. Albanai tyčiojasi iš mūsų akių . Vokalistės kimus ir rėksmingas balsas man daugiau mažiau keistas. Daina nors ir rokinė, ji dirbtinai supopsinta iki eurovizinio lygio, tačiau dar išlaikiusi įdomių skambesio elementų ir albaniškos muzikos kultūros savyje. Visai įdomus daiktas, 7/10.

Rona Nishliu — Suus (2012)

Na, šitoj vietoj mano nuomonę girdėjo daug kas. Geriausias pasirodymas, nes per daug netinkantis Eurovizijai — vokalinis ir emocinis performansas aukščiausiame lygyje, be jokių pop elementų. 10/10.

Adrian Lulgjuraj & Bledar Sejko – Identitet (2013)

Musulmoniškos šalys žavi roko muzikos pasiūla (tas pats būdavę su turkais). Atsimenu, kad palaikiau šį pasirodymą prieš trejus metus (nors jau labai miglotai, reiškia, nebuvo patys favoritai). Ir dabar nėra. Vokalisto (Adriano) balsas stiprus, daina irgi nėra mandra, bet  gerai skamba. Ekstremali gitaros solo turbūt visus popso gerbėjus šokiravo. Dėl to neįtiko žiūrovams ir viskas. Pompastikos nemaža, bet viskas pateikta gan švariai. 8/10.

Hersi — One Night's Anger (2014)

Kodėl pavadinimas ir dainos skambesys taip baisiai nedera. Albanai vis tik neatsisako savo rokiškų tradicijų, bet tik šios dainos kulminacijoje jos pasireiškia, nors natūralus skambesys išlieka visos dainos metu. Efektingas vokalistės pasirodymas ir vizuali estetiškas pasirodymas. Turbūt antras mėgstamiausias iš šešių albanų pasirodymų. 8/10.

Elhaida Dani — I'm Alive (2015)

Kai praklausai visus airius, po to pereini prie albanų ir suvoki, kad albanų mažiausiai patikusi daina yra apylygė su airių daugiausiai patikusia, tai supranti, kad vis dėlto nacionalinis muzikinis identitetas egzistuoja. Arba bent jau požiūris į Euroviziją smarkiai skiriasi. Elhaida šiaip yra pakankamai gera vokalistė (taip, kartais domiuosi atlikėjų užeurovizine veikla), bet eurovizinis jos pasirodymas mane nuvylė ir kažkiek trikdė. Daina irgi pati popsiškiausia iš visų albanų pasirinkimų, bet pakankamai neblogai skamba. Rašau 6/10.

Eneda Tarifa — Fairytale (2016)

Galutinė dainos versija mane šiek tiek nuvylė, nes ji buvo švelniai supopsinta, priedainis susilpnintas (na, bet jos pirminė versija buvo koncertinė ir su orkestru, tai ko čia burbuliuot). Be to, albaniškai ji skambėjo geriau. Tada ją įvertinau stipriu aštuonetu, bet šįkart rašysiu netvirtą septynetą. Daina pakankamai komplikuoto skambesio ir ritmo, dėl to manau, kad Eurovizijoje sulauks mažai susidomėjimo ir iškris dar pusfinalyje, bet man ji kol kas patinka. Vokalistės duomenys geri. Taigi, 7/10.

Palyginimui įkeliu abi versijas:

Geriausias pasirodymas: Rona Nishliu (2012), silpniausias: Elhaida Dani (2015). Galutinis balas: 7,67.

Išvada: albanai mano skoniui labai tinka. Turbūt viena iš tų šalių, kuri nebijo į Euroviziją įkišti daugiau kokybės.