Dark Funeral

Naujienos

Apie Dark Funeral

Švedijos black metal scena pasaulyje garsėja savo žiaurumu ir kompromisų nepripažįstančia laikysena, o Dark Funeral išlieka viena ryškiausių šios tradicijos saugotojų. Nuo pat 1993 metų Stokholmo… grupė kuria muzikų, kurioje griaunantys blast beat ritmai susipina su šaltais gitarų rifais ir demonišku vokalu, formuodama vieną intensyviausių garsų ekstremalaus metalo spektre. Grupės pagrindą sudėjo gitaristai Blackmoon ir Lord Ahriman, kurie nuo pat pradžių siekė maksimalaus savo muzikos brutalumo. Jau 1994 metų debiutiniame EP, įrašytame legendinėje Unisound studijoje su Dan Swanö, būsimasis Dark Funeral braižas ėmė ryškėti. Tačiau tikrąjį proveržį grupė patyrė 1996-aisiais išleidusi "The Secrets of the Black Arts" - albumą, kuris tapo vienu svarbiausių antrojo black metal bangos darbų. Peter Tägtgren iš Hypocrisy pagalba įrašytas albumas pasižymėjo galingesne produkcija nei daugelis to meto black metal įrašų, tačiau neaukojo muzikos žiauraus autentiškumo. Dark Funeral reikšmė švedų black metal scenai slypi būtent šiame gebėjime išlaikyti pusiausvyrą tarp techninio tobulumo ir žanro šerdyje glūdinčio chaoso. Skirtingai nei kai kurie kiti žanro pionieriai, grupė niekada nenuklydino į melodingo ar simfoninio black metal teritoriją, išlikdama ištikima brutalesnei tradicijai. Albumai "Vobiscum Satanas" (1998) ir "Diabolis Interium" (2001) dar labiau sustiprintu šią poziciją, pademonstruodami, kaip galima evoliucionuoti nekeičiant pagrindinių principų - greitis išliko mirtinas, rifalai žiaurūs, tematika kompromisų nepripažįstanti. Muzikinė grupės tapatybė remiasi ne tiek melodijomis, kiek grynąja energija ir nepaliaujamu intensyvumu. Emperor Magus Caligula prisijungimas 1995 metais suteikė Dark Funeral būtent to vokalinio įsiūčio, kurio reikėjo - jo girgždantis riksmas tapo viena atpažįstamiausių grupės bruožų. Koncertinė veikla taip pat prisidėjo prie grupės reputacijos kaip vienos nenugalimų tiesioginių black metal atlikėjų - jų pasirodymai garsėjo kaip ritualai, kupini tamsos ir agresiijos. Per daugiau nei tris dešimtmečius Dark Funeral išleido septynis studijinius albumus, tačiau grupės įtaka neišmatuojama tik diskografija. Jie įrodė, kad black metal gali būti ir techniškai tobulas, ir dvasiškai žiaurus vienu metu, kad studijinė kokybė neturi reikšti kompromiso su žanro radikaliomis šaknimis. Grupės vardas tapo sinonimu švediškai black metal estetiką, kuri skiriasi nuo norvegiškos - mažiau melodinga, labiau tiesiogi, neatlaidžiai brutali. Dark Funeral palikimas - tai įrodymas, kad ekstremali muzika gali išlikti relevanti nekintant pagrindinėms vertybėms. Jų muzika nėra visiems, bet būtent šis kompromisų atsisakymas ir padarė grupę svarbia ne tik Švedijos, bet ir pasaulinei black metal scenai - jie išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip žanras gali išsaugoti savo pavojingą esmę nepaisant dešimtmečių.

Muzika

Bendruomenė

Genius_loci

Na, galbūt jie groti moka, bet manęs neužkabina, Tiksliau, nesužavi . Nepriverčia sielos klajoti ir kt. Muzika, kuri mane žavi, veikia ne vien klausą, bet ir vidinius dalykėlius. Kita vertus, headbangui ir pasidraskymui su draugais visai nieko.

lacunacoil

o tu depression vis manęs nekenti jau galvojau pasikeitei... Taip aš sunkiosios muzikos mėgėjas, ne aš neišprusęs, taip pan patinka metal muzika(nuo gothic iki black), ne aš nesivadinu metalistu ir tavo sarkazmas mano atžvilgiu visada yra bereikalngas ir bevertis na bet kaip nori

mechanical_animal

kai isgirdau daina panasiu pavadinimu i arrival of the satans empire, nu zodziu kazkas panasaus, tai veida iskreipe ironiska sypsenele, supratau kad tai tik triuksmas, kriokimas, kuri issifruoti galima pasitelkiant tik lyricsus, drauge buvo paskolinus cd su daugiau ju dainu, tai susidare vaizdas kad dainos tos pacios tik truputi tembrai skiriasi.

negative-creep

Seniau buvau blogos nuomonės apie juos. Bet buvau kvailas. Dabar irgi nesu labai geros nuomonės, bet bent jau suvokiau savo klaidą - nereikia kitiems žmonės sakyti, kad grupė yra "lėva", jei pačiam taip atrodo. Iš tikrųjų tai nėra jie tokie jau "lėvi". Muzikos instrumentais groja gerai, komercijos nedaro. Tik man ši grupė vis tiek nepatinka. Aš pats tai jų nedaug klausęs: tik keletą gabalų iš pirmųjų dviejų albumų ir visą paskutinįjį. Aš daug ir neįsiklausiau į juos, nepatraukė mano ausies. Neneigsiu - gera grupė, tik tokia muzika man kažkodėl nepatinka. Bet iš to, ką pastebėjau, man nepatiko dar ir tai, kad jų muzika visuomet liko labai vienoda, gal taip galima būtų pasakyti. Tai yra, dešimt metų groja tą patį. Aišku nieko čia labai blogo, netgi gerai, kad nenusivažiavo kaip pvz kokie Dimmu Borgir, Satyricon, ar dar kas. Todėl prie to geriau nesikabinsiu. Bet dar man nepatiko jų lyrika. Tai yra, tai, į ką jie koncentruoja dėmesį. Na aš daug neskaičiau, bet kaip susidariau įspūdį (ir ką girdėjau iš fanų), tai jų kūryba sukasi aplink primityviąją satanizmo formą ir tas pats jau dešimt metų. Aš nesu prieš satanistinę lyriką, bet man (ir daugeliui kitų) kažkaip jau pabodo tas primityvus satanizmo suvokimas. Kažkaip kvailai visa tai atrodo. Visa tai man primena tuos neapsišvietusius primityvius 18-mečius "true" blackerius, rėkiančius "hail Satan!" ir kritikuojančius kitas, mažiau ekstremalias ir tiesmukiškas, besikeičiančias ir eksperimentuojančias grupes. Kai tik, pavyzdžiui, Mayhem išleidžia "Grand Declaration Of War", jie rėkia, kad Mayhem jau seniai mirė ir kad jie neturi teisės groti post black metalo. Ar kokie nors Satyricon išleidžia "Volcano" ir "true" blackeriai pradeda rėkti, kad Satyricon - popsas, komercija. Tiesiog nėra suvokimo, kad keistis ir eksperimentuoti yra natūralu kai kuriems ir kad visiems reikia pinigų, ir kad Cradle Of Filth, pasirašę sutartį su "Sony", gauna pinigus ne tam, kad pradėtų groti kitaip, o kaip tik už tai, ką jau sugrojo, todėl vien žodelis "Sony" jų kūrybos nepakeičia. Taigi man šita grupė su tuo asocijuojasi. Aš suprantu, kad pati grupė - tai ne tie 18-mečiai "true" blackeriai, bet jau paaiškinau priežastis.

depression

Dark funeral? seniau ypatingai megau. dabar irgi, kai tam tikra nuotaika uzeina, paklausau. patinka vokalas [nepalyginsi su kokiu dimmu borgiru sargrath'u]. megstamiausias ju albumas- the secrets of black arts; dar diabolis interium neblogas. ner ka bepridurt, sauni grupe.

Panaši muzika