The Verve

Apie The Verve

Ilgai pripažinimo siekusi ir viena novatoriškiausių bei labiausiai užburiančių šiuolaikinio britų roko grupių, „The Verve“, į masinę pasaulinę auditoriją prasimušė 1997-aisiais su akimirksniu klasika… tapusiu kūriniu „Bittersweet Symphony“. Nepatyrusi to, ką reiškia sėkmė per vieną naktį, grupė perėjo ilgą ir sunkią kelionę iki sėkmingos kulminacijos bei pripažinimo, o prasidėjo viskas dešimtojo dešimtmečio pradžioje – teko ištverti ir iširimą, ir daug teisinių procesų, ir dietą nuo narkotikų. Tobulindami okeaninį skambesį ir bandydami atskleisti 7-ojo dešimtmečio psichodelinės eros vizijas, jie maišė tai su blyksinčių atmosferinių trikdžių estetika. „The Verve“ nariai kankinosi nežinomybėje, laukdami, kol likęs muzikos pasaulis supras ir įvertins vienus iš sudėtingiausių ir vertingiausių moderniojo rokenrolo kūrinių. Prireikė labai daug laiko, kol klausytojai apskritai pripažino jų egzistenciją – visgi, savo sėkmės zenite grupė vėl subyrėjo. Iš pradžių pasivadinusi tiesiog „Verve“ (liet. - „Entuziazmas, pakilimas“), grupė 1989-aisiais susikūrė mažame šiaurinės Anglijos miestelyje Vigane. Jos lyderiu tapo itin dėmesį patraukiantis Richard‘as Ashcroft‘as – išdidi, šamaniška, klasikinės roko žvaigždės tipo asmenybė. Jį supo kiti nariai, tarp kurių - gitaristas Nick‘as McCabe‘as, bosistas Simon‘as Jones‘as ir būgnininkas Peter‘is Salisbury. Visus grupės vaikinus siejo meilė „The Beatles“, „Funkadelic“ bei „Krautrock“, o taip pat ir legendiniu jau tapęs potraukis psichodelikai. Per keletą mėnesių kvartetas susirado leidybinę kompaniją – ja tapo „Hut“, kuri 1992-ųjų kovą išleido ir pirmąjį grupės singlą „All in the Mind“, pradėjusį seriją indie topo viršūnę pasiekusių hitų seriją. Bendru jų bruožu buvo akį traukiantis Brian‘o Cannon‘o kurtas singlų meninis apipavidalinimas. Vėliau sekė tokie kūriniai, kaip nuostabusis „She's a Superstar“ bei „Gravity Grave“, parodę, kaip neįtikėtinai greitai grupė įgavo tikrą muzikinį tapatumą. Prie to, be abejo, labiausiai prisidėjo gaivališkas Ashcroft‘o vokalas ir skardžios McCabe‘o gitaros partijos. Kol „Verve“ darbai rodė puikius rezultatus britų indie muzikos topuose, pop muziką grojančios radijo stotys žiūrėjo visai į kitą pusę – didingas debiutinis grupės albumas, 1993-iųjų „A Storm in Heaven“, sulaukė puikių kritikų vertinimų, tačiau geri atsiliepimai nesugebėjo virsti stipriais įrašo pardavimų rezultatais. Vėliau sekusią vasarą „Verve“ pasirodė ant antrosios „Lollapalooza“ festivalio scenos, o šias gastroles lydėjo ne vienas dėmesio sulaukęs nutikimas - Salisbury buvo areštuotas už „Kansas“ viešbučio kambario apgadinimą, o Ashcroft‘as atsidūrė ligoninėje dėl stiprios dehidratacijos. Maždaug tuo metu, Amerikos džiazo leidybinė kompanija iškėlė grupei ieškinį dėl pavadinimo, taip priversdama juos oficialiai persivadinti į „The Verve“. 1995-ųjų metų albumo „A Northern Soul“ įrašų sesijos, pasirodė esantis paskutinis šiaudas. Pripažinus, jog įrašinėjo gerokai padauginę narkotikų „Ecstasy“, šiurpinantis albumas buvo parduodamas nuviliančiais tiražais, o žiniasklaida grupei neskyrė daug dėmesio. Praėjus vos trims mėnesiams po albumo išleidimo, Ashcroft‘as paliko grupę. Nors gana greitai, vos po keleto savaičių, Ashcroft‘as grįžo į „The Verve“ sudėtį, tęsti veiklą tuomet atsisakė McCabe‘as, kurį pakeitė gitaristas/klavišininkas Simon‘as Tong‘as. Galiausiai, 1997-ųjų metų pradžioje, McCabe‘as nutarė sugrįžti į kolektyvą ir, būdami kvintetas, jie įrašė albumą „Urban Hymns“, kuriuo ir prasimušė į pasaulio muzikos elitą. Diską pristatė itin stipri daina „Bittersweet Symphony“ – singlas, paremtas simfoninio „The Rolling Stones“ įrašo „The Last Time“ semplais. Albumas „Urban Hymns“ iškėlė „The Verve“ tarp populiariausių grupių Didžiojoje Britanijoje, tačiau bėdos nesibaigė net pasiekus sėkmės viršūnę – po teisminių ginčų dėl dainos publikavimo teisių 100 procentų pirmojo singlo pajamų atiteko kompanijai „ABKCO Music“, valdžiusiai „The Rolling Stones“ muzikinį katalogą. Antrasis albumo singlas, daina „The Drugs Don't Work“, tapo pirmuoju „The Verve“ istorijoje Didžiosios Britanijos hitu numeris vienas. Po jo sekė taip pat hitais tapusios dainos „Lucky Man“ ir „Sonnet“. Nepaisant sėkmės, 1998-aisiais, gastrolių po Ameriką metu, grupę paliko McCabe‘as ir to, panašu, užteko – po keleto mėnesių sklandžiusių gandų, pavasarį „The Verve“ oficialiai išsiskirstė. Visgi, 2007-aisiais metais rokeriai nutarė sugrįžti, žadėdami gerbėjams koncertines gastroles ir naujutėlaitį studijinį albumą. Prie kolektyvo neprisijungė tik Simon‘as Tong‘as, nusprendęs tęsti darbus su savo grupe „The Good, the Bad and the Queen“.

Veikla1990–2009(19 m.)
Sudėtis

Muzika

Kitos dainos

Bendruomenė

elenioooke

Ko gero nuoširdi meilė Verve'ams man vis dar ateity. Aš nežinau kur šuo pakastas. Kažkada kai kasdien reikėdavo dėl geeeero nusiteikimo gyvent perklausyti Bittersweet Symphony, parsisiunčiau porą kitų dainų, kurios taip ir neužkabino, tiesiog. Šįmet beveik buvo proga suteikti jiems antrą šansą, bet išgirdau Love Is Noise ir ji vėl atbaidė, nes kažkas joje tokio ne tokio . Gal pernelyg standartiška ar trūksta tokio šarmo, kuris išskirtų iš kitų BritPop'ininkų. Kokios Sonnet ar Lucky Man, tiesa, visai nieko kartais, bet vis tik ne to, kas pastūmėtų ieškot daugiau. Gal per didelius reikalavimus keliu jiems, bet statant šalia Oasis man jie kažkokie blankoki : ]

tapkee007

Hm.kazkur girdejau, kad cia ta pati grupe 'The Verve Pipe' tik atgimusi su nauju pavadinimu. Tai jei taip, tai taug geru dainu zinau ju. O jei ne, tai tada sitos grupes 'The Verve' zinau tik ta viena, kuria pastoviai dabar ir leidzia radijo stotys - Love Is Noise. Dabar kaip tik siunciuosi albuma ju "Urban Hymns", tikiuosi bus vertas demesio 😃

Stangry

Man ji iš britpopo turbūt labiausiai patinka, nors ir prascrobblinta daugiau oazės. Mėgstamiausias albumas (kaip ir daugumos) - Urban Hymns, kuriame ir mėgstamiausia daina - Sonnet. Richardas dar labai patinka, bet turi mažiau dainų, kurias aš labai mėgstu, netgi albumas tik vienas labai patinka - Alone With Everybody, todėl teikiu pirmenybę The Verve.

Dilgele

The Verve priklauso tam „senam geram britpop'ui“, kuris man visada prie širdies. Su Oasis jų nelyginčiau - abi grupės geros, bet skambesiai tikrai skirtingi. Gal su Kula Shaker būtų panašiau, turi jie to psychedelic rock skambesio. „Urban Hymns“ turbūt labiausiai vykęs jų albumas (ar bent jau populiariausias).: ) Ir dešimčiai metų praėjus nepamiršti jų pagrindiniai hitai (ko turbūt tikrai nebus su dauguma dainų, kurios šiuo metu yra #1UK). R. Ashcrofto solo karjera ne tokia įsimintina, bet neblogi ir jo albumai.: ) „Alone with Everybody“ ypač.

eqliux

o, The Verve 😃 gera grupė. aišku, atradau juos per "Bitter Sweet Symphony", patiko viskas: muzika, melodija, nuotaika, žodžiai, videoklipas... (ar čia man vienai kaskart klausantis to gabalo ties styginių partijom norisi dainuot 'bitute, pilkoji, iš kur medų nešioji?' 😄 atrodo, kaip ir nesiderintų, nu bet...) Turiu jų "Urban Hymns" albumą, tikrai puikus darbas, įdomi muzika, o ir šiaip jis visas man taip jau skaniai susiklauso, daug skaniau nei koks iš Oasis repertuaro, nors su jais grupė ir lyginta 😃 tačiau kažkodėl jie Oasis šlovės nepasiekė, matyt, ne visiem taip, kaip man? Nors šiaip gal ir nekeista: nors muzika ir kaskart vis nustebina, vis išgirsti kažką neišgirsto, bet įsimena ir galvoj skamba tik hitai: Bitter Sweet Symphony ir The Drugs Don't Work.. trūksta tokių užkabinančių, įsimenančių gabalų, bet šiaip tai jėga viskas 😃 neklausiau nieko iš Ashcrofto solinių, nors mačiau kažkada kažkokiam žurnale visai neblogų atsiliepimų apie "Keys To The World". negi tikrai nieko gero?

Panaši muzika