Vytautas Babravičius

Kuršių marios

2013 m.
Tekstas

Dainos žodžiai

Taip aišku, lyg šiandien atmenu,
Nors jau prabėgo tiek metų,
Tuomet mes pirmą kartą Nemuną
Išvydom sraunų ir platų.
Jau kopdami į Punios piliakalnį
Netekom kvapo ir žado.
Na kas galėjo patikėt, jog staiga
Tikrovėn grįš legenda?
Jaučiau po to kasdienybėn irimą,
Į baimę lyg nepanashų,
Visas mintis užvaldęs Nemunas
Primindavo, koks aš mažas.
Vėliau su juo praleistos vasaros
Atskleis man praeitį kaskart,
Na ar galėčiau, jeigu ne jos,
Suvokti ir nūdienos prasmę?
Tylios Kuršių marios,
Ramybėn panirę lygios deltos lankos,
Svyro smėlio kopos,
Jų guodos tegu mes atminty neužges,
Pakol dar mūsų dienos leidžias Nemunu į marias.
Miga apgaubė upę paslėpė,
Dainuodamos neprašytos,
Juoda naktis, rami paslaptis,
Dar saugo brėkštančiam rytui.
Nesupratau, kai man sakydavo,
Jog Nemunas vien tik upė,
Jisai gyvenimo linija man,
Gimtosios žemės delne.
Tik iš tavęs jėgų pasisėmiu,
Kai po kelionių aplankęs,
Gėriuosi tavo krantais pažįstamais,
Tu mūsų erdvė, mūsų laikas.
Išeisiu kada nors į nežinią,
Bet Nemuną tokį patį
Minės, mylės tikiu versmė,
Kai bus tūkstantis metų.
Tylios Kuršių marios,
Ramybėn panirę lygios deltos lankos,
Svyro smėlio kopos,
Jų guodos tegu mes atminty neužges,
Pakol dar mūsų dienos leidžias Nemunu į marias.
Pastebėjai teksto klaidą?