Diskusijos apie gyvenimą
70atsakymų·pradėta
70 atsakymų
sandra rašė:Aš taip par reinkarnacija tikiu ir, mano manymu, būtent tas persikūnijimas yra savotiškas Pragaras ir Dangus. Kur pakliūsi, žinoma, priklausys nuo to, kaip gyvenai praeitam gyvenime.Na, bet jau čia Off Topic ir galima ginčytis labai įvairiai, o tiesos vistiek nerasim. Tiesa rasim.. Kai numirsim
Pagal mane,gyvenimas-tai evoliucija. Mes gimstame ir mirstame, kad ji nesustojamai vyktu. Ir kiekvienas zmogus bent po kruopelyte prie to prisideda.Man tai panasu i skruzdelyna:skruzdeles nesioja po sapeli ir sunesha i didekli skruzdelyna. Jeigu ziuret is biologishkos puses,gyvenimas tera savo gimines pratesimas. Bet aisku, gerb. homo sapiens nori tiketi, kad tai sis tas daugiau, ir as ju tarpe ;}
Gyvenimas-tai yra kazkas panasaus i kelia su pakilimais ir leidimusi zemyn, su vingiais i kaire ir desne...ir tai tikrai nera relybe tai yra iliuzija kuria mes tik susikuriam kaip ir siena aplink save nuo blogio... o pragaras ar rojus kiekvienas tai turime spresti patys man pragaras kitam tas pats rojus ir apskritai kas tas gyvenimas? gal tai net negyvenimas, o kas nors kita?- Kman buvo taip isaiskinta kad gyvenimas yra tam tikras laiko tarpsnis per kuri mes turime suprasti kas yra gerai ir siekti geresnio gyvenimo.gyvenimo i roju.as ir tuo tikiu
Manau kad gyvenimas ne iliuzija. Tiesiog jame labai daug skausmo, nelaimiu, liudesio ir t.t. Net daugiau negu geru dalyku! Dar galvoju kad toks dalykas kaip pomirtinis gyvenimas neegzistuoja(galvokim logiskai; jei visi mire zmones keliautu i roju arba pragara ten jaun truktu vietos ). As pati tikiu, kad mirusio zmogaus siela persikunija i kita kuna. Kokius polinkius gyvendamas issiugdo i toki gyvuna persikelia po mirties kad galetu dziaugtis atitinkamais malonumais. Jeigu gyvena gerai, tobulina siela ir t.t. kitame gyvenime bus zmogus. Arba dar geriau jei issivers is to rato. (nupyliau tiesiai is bhagavadgitos ). Gyvenimas yra kancia kurios tikslas issiaiskinti ko zmogus vertas ir ar kitame gyvenime tures teise vadintis zmogumi ar tik gyvunu...
Man gyvenimas yra kelionė, kurioje noriu kuo daugiau patirti ir daug sužinoti. Noriu palikti kažkokią žymę po savęs vaikaičiams, kad nenueikčiau į tą amžinybę amžiams, o pasilikčiau ilgiau bent prisiminimuose žmonių, kuriuos mylėjau ir rūpinausi. Gyvenimas tik vienas duotas, todėl reikia iš jo semti kuo daugiau. Apie gyvenimą galima šnekėt daug ir plačiai, bet geriau ne šnekėt apie jį, o gyventi ir mokytis visko, ko ir plačiausios kalbos neišmokys. Gyvename - keliaujame, kiekvienas pakelės medis yra gražus, o kiekvienas didžiausias kelio akmuo tik duoda mums naują gyvenimo patirtį. Viskas gyvenime yra gerai, nes kiekviena gyvenimo smulkmena galiausiai tampa priežastimi tapti geresniu ir gyventi geriau. Ir nėra gyvenimas jokia iliuzija, nebent gyvename savo pasąmonės susikurtame mažame pasaulyje ir nenorime iš jo ištrūkti, juo tikime ir norime tikėti. Iliuzija yra savotiška apsauga nuo realios tikrovės. (Mano nuomonė tokia.)
Na nezhinau man atrodo, kad gyvenimas yra didzhiule iliuzija, kazhko laukimas. Zhavingiausia gyvenime yra tai, kad gyvename shia akimirka ir tik ji dabar yra svarbi. Shia akimirka priimam sprendimus, kalbam, o gal kita minute nuomone jau bus pasiekeitus. Dabar manau, kad gyvenimas yra didele meshlo kruva, bet zhinau, kad jau ryt galvosiu kitaip. Akimirkos zhavesys... Man gyvenimas yra tiesiog kazhko laukimas. Mes nesistengiam visko ish gyvenimo pasisemti, mastom apie ateiti, kad dar visko bus, dar bus galima visko ishragauti. Tachiau tai - didele liuzija. Visko niekada nepatirsi. Reiketu stengtis gyvent shia akimrka, laikyta ja nuostabia ir nepakartojama. Tachiau negaliu, vis laukiu kada taies tas laikas kai bus dar geriau, dar dar... Matyt esu didele maksimaliste. Ir amne zhudo tas laukimas. Dabar laukiu, kada ateis rytojus, paskui lauksiu valentino dienos, paskui lauksiu laisvadienio trechiadieni, paskui savaitgalio, ir viskas kartosis ir kartosis. Paskui lauksiu velyku atostogu, vasaros atostogu, lauksiu mokslo baigimo, lauksiu kada pradesiu dirbti. Ir tada booom. Juk nebebus ko laukti. Liks vienintelis noras grishti i tai kas yra dabar, kai buvo galima kazhko laukti. Nemanau, kad gyvenimas yra rojus ar pragaras. Tai kazhkas kito. Kazhkas nenusakomo. Pavadinchiau tai sunkiu malonumu. Mintys apie gyvenimas yra vienos tu labiausia gniuzhdanchiu ir zhudanchiu. Kaip ir ta pati ateistis. Nesuprantu ko bijoti tos ateisties, kad busi niekas, kad busi mehslo kruva, jei tai nera taip jau blogai. Gyvenu viltim, kvailiausiu, bukiausiu ir banaliausiu jausmu. Svajoju, viliuosi, tikiuosi ir nuo to man dar blogiau. Shlykshtus jausmas. Jau geriau netikechiau gyvenimo geriu... Matyt esu dar per mazhai patyrusi negero, kad netikechiau rozhine ateitim ir geru gyvenimu. O gal sakau kaiptik tie kurie daugiausia blogo patiria, labiausiai ir megaujasi tuo gyvenimu, ji myli, vertina ir vadina ji grazhiu ir vertingu. Labai viliuosi kad ateis toks laikas kai nebekamuos shitos zhudanchios mintys, kai busiu suaugus ir tipo man bus labai gerai, pasibaigs paauglyste, visi tie filosofavimai, ish visko tik pasijuoksiu, bus viskas jega ir bent suprasiu ka chia pati parashiau. Ir ishvis kai man tokia nuotaika patiriu malonuma rashydama, vedzhiodama mintis, nors ir zhinau, kad nieks ju neskaito, tai tik tam kad man butu geriau, nors akimirkai geriau. O apie mirti ishvis nemastau. Neturiu nuomones apie tai. Tai man - tushchia tema.- Egaida rašė:gyvenimas - tai zmogaus valios pastangos meginant "plaukti pries srove"... Ir tai kartais taip uzknisa...na na... galima kartais juk atsipalaiduoti ir papluduriuoti palei srove
Visai neseniai man gyvenimas atrode nuobodus, beprasmiškas ir banalus. Bet vieną dieną supratau kad mes gyvename nuolat apsupti GROŽIO, kurio nepastebime. Viskas yra grazu, ir patys banaliausi dalykai, ir gamta, ir žmonės, net mirtis(!) gali būti graži, jei mes sugebame visame tame įžiūrėti grožį. Ir žinot kada aš tai supratau? Pažiūrėjęs filmą Amerikos Grožybės. Šio filmo mintis iš pirmo žvilgsnio paprasta ir banali - Gyvenimas yra gražus, bet ji perteikiama taip genialiai, kad pasibaigus filmui jautiesi kaip gavęs stiprų smūgį į veidą ir norisi vien su apatiniais išbėgti į stingdantį šaltį lauke ir garsiai sušukti : "Aš gyvenu!"- Egyvenimas nenuspejamas dalykas. niekada nezinai kas bus rytoj, poryt ir dar poryt... ir tai daro ji idomu
jis toks kokio nusipelniau. nes jo tobulybe neleis taves nepelnytai skriausti. tokia mociute, sedi, mezga ir risa ji su kitais, tas mezginys turbut panasus y pirstine, apgaubiancia tavo ranka, kur kiekvienas pirstas turi savo vieta, saugo nuo salcio. ji neklystanti mezgeja. o jos virbalai - tai nekas kita, kaip likimas su teisingumu. kai pirstine pradeda irti. labai sunku ja sulopyti ir atitaisyti. tiesa, purvo demes pasilieka ilgam. taciau naujieji 'atleidimo' milteliai pades jums atsikratyti ikyriu 'neapykantos' dulkiu. kartais siulai pradeda galvoti jog virbalai yra dievai ir meldziasi jiems. tada mociute issiverda arbatos ir klausosi zmoniu maldu, ja veza sita rekianti minia ir ji sugalvojo numegsti spalvota kumstuota pirstine, ir prasidejo..- Sreikia moket dziaugtis gyvenimu ir nebus del ko skustis ir dejuot..... wat.... galvas aukstyn... ir napamirstam sypsotis...














