Paskutinė perskaityta knyga
960atsakymų·pradėta
960 atsakymų
Visų laikų mokyklinių programų "būtina perskaityti knyga". 77ais aš turėjau alternatyvą - V.M. Putio "Altorių Šešėly" arba "Sukilėliai". Rinkausi pastarąją, nes ten buvo rašoma apie 1983 sukilimą Kėdainių - Panevežio regione, kas man kur kas įdomiau , nei kūnigėlio dvasiniai išgyvenimai. Net ir dabar, jei rinkčiausi Putino veikalą, pirmenybė duočiau jo poezijai (ypač vertimams iš lenkų ir rusų poezijos), bei Sukilėliams.
D. Koontz "Odd Thomas" Jau trecia jo knyga ir man taip gaila, kad sarasas ne begalinis. Jei konkreciau apie sita, tai nezinau kas butent tokio idomaus, nieko labai neitiketino gi, bet itraukia iki negalejimo ir tie puslapiai isnyksta tarp pirstu. pats rasytojas tai man kaip matematikas, atrodo. Faktais papasakoja istorija apie zmogu velnia, detaliai isdesto KODEL jis toks ir is KUR, absoliuciai neteisdamas ir, tuo paciu, visiskai neteisindamas. apskritai ta tokia ramuma ir saltumas visos knygos metu, kartais pati skaitytoja i to zudiko vieta pastato. brr. “..the most identifying trait of humanity is our ability to be inhumane to one another.”
Č. Milošas - Isos slėnis. Knyga labai įdomi tam tikra prasme. Jos struktūra. Tokią sutinku pirmą kartą. Kiekvienas skyrius lyg naujas epizodas, vaizduojantis tai Tomo išgyvenimus, tai psichologinę būseną, ar tai kaimo gyvenimą ir gamtos vaizdinius. O ir įžangą į tą kiekvieną skyrelį tarsi susieta su pačiu veiksmu, nors kalbama visai ne apie tą. Kažkaip neišeina pasakyti to, ką noriu. Bet ši knyga įdomi man buvo tiktais savo struktūra ir kai kuriomis daugiaprasmiškomis bei giliomis, filosofiškomis mintimis. Šios knygos siužetinės linijos nebuvimas mane vargino skaitant, nors į galą jau pajaučiau tam tikrą malonumą skaitant. O gal tik džiaugsmą, kad pagaliau baigiau. Ne, antroje knygos pusėje atradau labai įdomių minčių ir tasai veiksmas pasidarė kažkaip įdomesnis. Č.Milošo ir stilius rašymo gana neįprastas, tie jo įsiterpimai, panašiai, kaip: "pirmiausia dera aprašyti..." ar "verta paminėti..." kliuva, nes staiga autorius primena save ir verčia skaitytojas išklysti iš veiksmo, kaip tam tikras trukdis, arba kai groja mašinoje diskas ir tam tikroje vietoje jis pradeda strigti, trūkčioti. Tai tie jo įsiterpimai buvo kažkas tokio. Keletas minčių: "Nes mes nežinome, ką nušovėme. Galbūt antį-filosofę, antį-išradėją ir šiek tiek viliames (nelabai tuo tikėdami) surasti prie jos dienoaštį" (XLVIII skyrius) "Per dangų viršum žemės, kurioje visa, kas gyva, turi numirti, keliauja Saulė, pasipuošusi savo spindulingąja suknia. Tautos, kurios joje įžvelgia vyriškų bruožų, gali kelti tik nuostabą. Šitas platus veidas - tai pasaulio motinus veidas." (XLIX skyrius) " Nes ji yra ji, o ne kokia nors kita. Tačiau kur dingsta jos pojūtis, jog ji - tai ji, jos šiluma ir lankstumas? Žvėreliai neturi sielos. Vadinasi, žudydamas gyvūną, nužudai jį amžinai" (linkmė į krikščionybės reiškiamą tiesą, jog gyvūnai neturi sielos) (LVIII skyrius) Užsiminęs apie krikščionybę, prisiminiau, jog autorius krikščionybę labai gina. Galbūt jas (krikščionybės idėjas) gina herojus? To negaliu pasakyti, bet pačiame kūrinyje šios pasakomos pakiliai ir sureikšminamos, lyg jos būtų kaip gyvenimo taisyklės, Ir dar: "Mums skirta gyventi paribyje - tarp to, kas gyvuliška, ir to, kas žmogiška, - ir šitai yra gerai." (LXVIII skyrius) Ir įdomus paskutinis knygos sakinys: "Kilstelėji botagą - ir čia sakmė nutrūksta." Reziumė: iš Nobelio premijos laureato tikėjausi įdomesnės knygos, bet radau gana turiningų, netgi mano pamąstymams būdingų minčių. Bet tebūnie 8/10 šiai knygai.
Jokio anekdoto pavyzdžio aš nepateikiau, tarp kitko. Tik situacijos pavyzdį. Bet, brolyčiai, (užbėgdamas numanomai racionalumo prisodrintai kalbos pamokėlei už akių - šis vyriškas kreipinys skirtas, žinoma, abiems lytims, tiesiog pasirodė, kad taip šauniau), nedarykim offtopico, rašykime knygų pavadinimus ir atsiliepimus, ir visa kita ką čia derėtų rašyti.
Matote, gerbiamieji. Aš skaitau tik protu, nes skaitymas širdimi man visais laikais buvo nesuprantamas dalykas. O ir tas vadinamas įsijautimas, susigyvenimas su knyga, kilęs iš proto. Ir man tai būdinga. Kai skaičiau Remarką, kai skaičiau Putiną. Bet tokio įsijautimo į Hessės Sidhartą nepajutau vien dėl tos filosofijos, kuri kėlė man nerimastį, jog čia kažkas ne taip...
H. Hesse - Sidharta. Knyga nedidelė, mažytė netgi - keli vakarai ir sukramtyta. Visą birželio mėnesy ir liepos pradžioje knygoms noro nelabai buvo, tačiau pastarosios dienos atsipirko būtent šios knygutės perskaitymu. Kokie įspūdžiai. Šviežia gryna filosofija, ne daugiau. Ir tos filosofinės mintys atrodo kartais pinasi, prieštarauja viena kitai, atrodo nesuderinamos, o kai kurios ir nesąmoningos. Daug minčių tikrai buvo gerų, tačiau tikrai vietomis atrodė, jog autorius pats sau prieštarauja. Veiksmo netrūko. Praktiškai čia buvo sudėta visa veikėjo biografija, bet čia buvo gilinamasi ne į jo nuveikimus ir veiksmą, bet į jo supratimą, jo protinį brendimą, išminties semimąsi, dvasios turtėjimą... Todėl tai ir yra filosofinė knyga. 9/10. Vieną balą numinusuoju iš kai kur, kaip sakiau, kliuvusias mintis.
Šį kartą klausyta :) Eels - things the grandchildren should know. O žinot kas jis toks? Vaikinukui teko daug daug iškęsti, nuolatinė depresija, vienas po kito mirė artimi žmonės ir po viso to, jis rašo tokias dainas Autobiografija. Labai labai rekomenduoju. Galit ir man parašyti, vis dar turiu kompe. Labai noriai pasidalinčiau. Visiems būna sumautų dienų, tai pravers paklausyti Eels, kuriam velniškai nesisekė, bet jis gyvena :)
E.M.Remarko "Trys draugai" Jei vertinčiau dešimtbalėje sistemoje, neapsispręsčiau ir duočiau 9,5, nes 9 būtų per mažai, o ši knyga man nedatraukia iki 10. Dėl ko? Ji nesugebėjo niekuo nustebinti, tiksliau, nebuvo šokiruojančių ar nustebinančių veiksmo posūkių apart vieno antroje knygos pusėje. Pabaiga irgi buvo banalybės viršūnė. Skaičiau 200 paskutinių puslapių tikėdamasis originalios pabaigos, o čia gavau tą, ką ir ties knygos viduriu žinojau. Daugiau viskas yra daugiau nei puiku. Mėgstu filosofijos ir turiningų minčių persunktas knygas. Ši būtent tokia ir buvo. Veiksmo pirmoje pusėje gal mažoka, dėl to kažkada net numečiau tą knygą, bet pavasarį pagrindinė numetimo priežastis buvo, jog tiesiog nebuvo laiko. Turėjau mokslus. Dabar mokslų nebeturiu, tai pradėjau skaitymo sezoną ir ši buvo pirmoji vasaros knyga. Bet kad mažoka veiksmo, gal ir gerai. Ta pirmoji pusė gali būti skaitoma kaip įžangą į antrąją, pagrindinę knygos dalį, kuri tikrai labai gera. Veikėjų tiek daug, kad net pasimesti galima. Bet man patiko, kad jų paveikslai gerai aprašyti. O ir ne vienkartiniai tie veikėjai. Bent jau daugelis, tai viename, tai kitame skyriuje pasirodo. Viskas su veikėjais tvarkoje. Ir siužeto linija labai gerai sutvarkyta. Kiekvienas skyrius su praeitu susietas, viskas chronologiškai. Tik pastebėjau tokį dėsningumą, jog vienas skyrius kalba apie vieną (konkrečiai, sakykim, apie Pat), kitas skyrius apie kitą (sakykim, dirbtuves ar "Karlą") ir t.t. kas antrą skyrių. Gal man tik pasivaideno, bet ne kartą į tai atkreipiau dėmesį. Gal rašytojas taip specialiai. O gal atsitiktinai... Bet žodžiu, viskas labai tvarkingai, knyga turininga, įdomi, pažadinanti mąstymą ir labai puiki. Vis dėlto, 9,5/10- MNeseniai baigiau Tim Guenard knygą „Stipriau už neapykantą“. Čia autobiografija, bet lengvai skaitėsi, labai įtraukė, netgi sakyčiau sukrėtė... Kažkaip sunku patikėti, jog kažkam tikrai taip gyvenimas galėjo susiklostyti. Ir sunku patikėti, jog kažkas turėjo tiek stiprybės visa tai ištverti.. Žodžiu, tokią knygą rekomenduočiau draugui. :)
William S. Burroughs "Narkašas". Baisiai slogi. Aišku, labai gera knyga, klasika, bet baisiai slogi. Už tai po jos norėjau pasiimti ką nors "anti", tai perskaičiau "The Wonderful Wizard of Oz". Pradžioje visai nieko, bet greitai pradėjo užknisti. Šiaip tai toks literatūrinis popsas, visa kalba, visa knygos idėja, atrodo, padlaižiauja mažų vaikučių tėveliams. "Vai vai, kokia graži, miela pasaka, būtinai reiks paskaityti savo mažyliui". Keistuolių teatro versija žyyyyymiai geresnė :)
Užbaigiau paskutinę K. Antarovos "Du gyvenimai" dalį. 4-ios knygos, po maždaug 553 psl., tad ir laiko užtruko, juoba, kad ir skaičiau paraleliai su poezijos knygomis ir pan. Na ką aš galiu pasakyti - WOW. Viena geriausių kada skaitytų knygų, įdomi, įvelianti, švelniai didaktiška, bet ir tokia na... nažinau, kažką giliai viduje pajudinanti. TAIP nenorėjau jos baigti... Nepamenu, kada taip sentimentaliai nesinorėjo ;/ Na o šiaip - tokia pamatinė, man ji atrodo. Apie esmę. Kurios dažnas per savo apsamanojusius akinius nebematome.
Ilja Ilf, Jevgenij Petrov „DVYLIKA KĖDŽIŲ“ Pirmi 100 psl. kažkaip nesiskaitė, o apie pačią knygą teko girdėti nemažai gerų atsiliepimų. Tad galiop viskas labai smagiai užsibaigė :) kas įdomiausia skaitant šią knygą, tai žinojimas, kad jai parašyta dar 1928 m., bet dėl griežtos sovietų cenzūros, ji negalėjo pasirodyti pilnu leidimu, labai daug kas buvo išbraukta, pakeista. Dėl to, jog knygoje vaizduojama istorija pilna sovietinio gyvenimo pajuokos ir pan. Todėl pilnas leidimas pasirodė tik 2002 metais, tad patys pagalvokit, kiek ši knyga sukėlė sovietų valdžiai pasipiktinimo. Skaitykit. :)- JMichael Jackson ''Moonwalk''. Tikrai paliko dideli ispudi. Viskas apie Maikla jo pacio zodziais :)
Lesley-Ann Jones - Freddie Mercury visa biografija . Perskaičiau gal prieš mėnesį, nors gavau ją dovanų nuo Kalėdų Senelio. Skaitėsi ilgai, knyga klampi ir dar man trukdė kultinio asmens faktorius.Knygos autorė pažinties su Merkuriu metu dar jauna žurnalistė įgijo jo pasitikėjimą ir, gavusi AAA akreditaciją, dalyvavo deugelyje Queen koncertų ir grupės rengiamuose "vakarėliuose". Kaip žurnalistės jos stilius ištęstas, jei nesakyti griozdiškas.O dar redaktoriaus ar (korektoriaus) pražiopsotos erzinančios klaidos, kurių tikrai daugiau nei dešimt. Tačiau reikia jai pripažinti nuoseklumą ir faktų tikslumą (iki menkiausių smulkmenų), visur juos pagrindžiant, ypač jei jie kertasi su anksčiau skelbtais faktais. Biografijos ėmiausi entuziastingai, tikėdamasis joje rasti daugiau nei Inio 'Bohemiškoje Rapsodijoje", kuri man rodėsi labai bulvarinė. Pirmiausiai laukiau kūrybinių receptų bei Fredžio santykių su kitais Queen nariais atskleidimo. Gavau mažiau nei tikėjausi, bet visgi jų yra. Fredis dirbo tik studijose ir darbo nesinešė į namus, be to nelabai su kuo aptarinėjo savo kūrybą. Jis buvo perfekcionistas ir iš anksto žinojo ko nori iš dainos. Klampiausia yra jo post Meres Ostin biografijos dalis - na neskani man ta gėjų meilės fiziologija iki koktumo, tačiau ji knygoje atskleista itin detaliai su pavardėmis, vardais ir pareigomis. Daug kartų numesdavau ir grįždavau po savaitės. Jaučiasi rašytojos simpatija grupei ir Fredžiui asmeniškai iš epizodų, kur visad randa pateisinama žodį bet kokioms Merkurio "išdaigoms" ar poelgiams. Knyga vizualiai prabangi - neslidus viršelis (velniai žino kuo padengtas), daug foto, geros kokybės, gale chronologija ir diskografija. Vertinti man sudėtinga, esu neobjektyvus, nes turiu išankstinį nusistatymą -Fredis neliečiamųjų gretose. Duočiau 8/10, nes tikiuosi dar sulaukti Brajano Mėjaus ar Rodžerio Teiloro memuarų.
Haruki Murakami - Kafka on the Shore Surijau autobusų stotelėse, autobusuose, kavinėse ir savam krėsle, prieš už miegant ir per pietus. Bum, ši knyga, iš trijų Murakamio perskaitytų, didžiausią įspūdį paliko. Visko daug, kad norisi iškart per naujo imti ir perskaityti. Nepamenu, kad kokia kita knyga būtų sukėlus tokį patį norą. Ne klasika, bet mano sąrašuose - 9/10 - viršutinėje lentynoje.







