Paskutinė perskaityta knyga
960atsakymų·pradėta
960 atsakymų
- AKinizmas ir yra cinizmas - čia tik tarimo variacijos. O kaip ir kada tas žodis įgavo neigiamą prasmę, tai nė nežinau(girdėjau istoriją, kad čia su pramonės revoliucija susiję, bet dabar tiksliai neatsimenu, kaip ir kas en buvo). Čia tas pats, kaip ir su metafizika - staiga ėmė ir įgavo šis terminas neigiamą reikšmę ir visi jį vartoja, nežinodami nei jo kilmės, nei tikrosios reikšmės.
Come on, pasigilink bent kažkiek ir paskaityk ne pačią knygą, o apie knygą. Nieks nesigilina į tai, kaip į filosofijos traktatą. Tai viena iš sudėtingiausių knygų. Dėl Cojaus: dar kartą perskaityk, ką reiškia cinizmas ir/ ar Jo tekstai koordinaliai atitinka cinizmo apibūdinimą? - sakyčiau, kad nelabai. Bet, aišku, jeigu žiūrima siaurąja prasme, tai флаг в руку ;] Ir jeigu jau manai, kad Jo tekstai pilni cinizmo, tai bent jau dainas tokias nurodyk, o ne px-inę "Mama Anarchija". Atviras moralinių, kultūrinių visuomenės normų nepaisymas/ nihilizmas/ neapykanta oficialiai galiojančioms valstybės dogmams/ demonstratyvus ignoravimas ir nepaisymas tam tikrų moralinių vertybių ir t.t.- ANa aš skaičiau be jokių paaiškinimų, tokią, kokią tą knygą pateikė pats rašytojas(išskyrus skyrių Serp i Molot, kurio, turbūt, jau nebėra nė išlikę) ir tikrai nekilo jokių problemų suprantant ją nekilo. Tik į pabaigą nemažai vietų reikėjo perskaityti po kelis kartus. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad visas alegorijas supratau ir supratau taip, kaip turėjo omenyje autorius. Bet come on - nereikia į šią knygą žiūrėti, kaip į kokį filosofijos vadovėlį ir stengtis suprasti kiekvieną paslėptą mintį. Dėl Cojaus, na tiesa, išsireiškimas cinizmas, gal ir nėra pats tiksliausias, tiesiog nerandu geresnio žodžio dabar apibūdinti tai, kas sieja šią knygą ir jo dainas. Gal maištavimas?
Knygoje: - labai daug citatų iš Biblijos, tačiau jos pateiktos kitokia forma, ir skaitant net neįsivaizduoji, kad realiai vienas ar kitas sakinys paimtas iš Biblijos, tik parašytas kitokiais žodžiais/ - aliuzijos į kitus rašytojus ir jų kūrinius/ - naudojamos ne kiekvienam suprantamos sampratos ir išsireiškimai. Todėl tam, kad kiltų mažiau klausimų arba skaitytojas įsigylintų į perskaitytą kūrinį, yra paaiškinimai. Bent jau rusų kalba. Cojus ir cinizmas [ypač šiose dainose]? - būk geras, šiandien Cojaus žuvimo metinės, susilaikyk nuo neaiškaus cinizmo Jo tekstuose, bent jau iš pagarbos šiam atlikėjui.
"Maskva-Petuški": pasisekė tiems, kurie moka rusų kalbą, nes pati knyga, palyginus su paaiškinimais yra tik lašas jūroje, nes paaiškinimai ir pastabos prie šios knygos yra trigubai ilgesni, nei pats pasakojimas. "Kino" dienos prie šios knygos? - nei pro kur. Labiau "DDT", bet tikrai ne Cojaus tekstai.- AVenedikt Jerofejev ,,Moskva - Petushki". Keista knyga. Ir keista, kad aš jos anksčiau nebuvau atradęs. Ir istorija, kaip sugalvojau ją perskaityti, gana keista - viena pažįstama mergina mane pavadino prisikėlusiu Venočka ir davė šią knygą. Taip ir nesupratau ar tai buvo priekaištas, arkomplimentas :) Bet apie knygą - tai, kaip pats autorius rašė, yra alkoholinė poema. Aš gi, pasakyčiau kitaip - tai girtas kliedesys, pokalbiai su savimi, kamuojant ,,baltajai karštinei". Tie, kas esate dideli alkoholio priešai, aplenkite šią knygą šimto metrų spinduliu. Bet tie, kas esate patyrę ir daugiadienes, ir pahmielingi esate ropoję grindimis, ieškodami butelio, kuriame dar galbūt likęs gurkšnelis, būtinai paskaitykite - rasite daug pažįstamų ir artimų minčių. Tik mano patarimas - skaitykite šią knygą su buteliu pigaus vyno ir Kino dainomis vietoj fono - atmosfera bus super. ,,Ir tada aš nedelsdamas išgėriau..." (c)
- ADžeimso Džoiso ,,Dubliniečiai". Na Džoisas yra Džoisas. jo rašymo stilius yra pakankamai sunkus(nors ši knyga man asmeniškai ,,suėjo" daug lengviau nei jo ,,Ulisas"). Tai apsakymų knyga. Visas veiksmas, kaip jau turbūt supratote, vyksta Dubline ir jų veikėjai yra paprasti 19a. pabaigos-20a. pradžios jo gyventojai. Temos irgi pakankamai buitinės, nėra tų Džoisui būdingų alegorijų ir t.t., bet sunku skaityti ir net kartais erzino tai, kad į kiekvieną apsakymą tarsi ,,įšokama'' epizodiškai - nėra nei tradicinės pradžios, nei pabaigos. Todėl beveik po kiekvieno apsakymo likdavo klausimas - o kuo gi visa ta istorija baigėsi?.. Bet tai tikrai nereiškia, kad dėl to knyga prasta, anaiptol. Ji yra puiki. Džoisas, nors ir sudėtingas, bet yra rašytojas iš didžiosios raidės( ne taip kaip tie šiuolaikiniai murakamiai ir visokie rudieji), todėl tikrai šią knygą galima rekomenduoti visiem. Ir net jei esate bandę, bet neįveikėte ,,Ulisą'', šią knygą tikrai įveiksite. O kas esatę perskaitę ,,Ulisą'', tai drąsiai imkite ,,Dubliniečius" - ji bus įdomi ir dėl to, kad daugelis apsakymų veikėjų turėjo epizodinius vaidmenius dižiojoje ,,uliso" odisėjoje :)
- DJodi Picoult "Neprarask vilties". Nesu nieko anksčiau šios autorės skaičiusi, tad manęs neliečia tas, kad ji jau atsibodusi ir pan. Šiaip, skaičiau su malonumu ir neprailgo. Istorija įdomi, stilius patiko ir tas susikoncentravimas į santykius, o ne tik pasakojimas (šitas labai kliuvo "Frančeskos vakarėlyje"). Reikia nuspręsti, ką skaityti toliau... Gal vėliau dar kokią jos knygą pasiimsiu. Girdėjau, kad kažkurioj eutanazijos problema nagrinėjama.
Nieko orginalaus... Osho - Intuicija. // Kągi, teko kas trečią sakinį brauktis ir pastoviai pritariamai linksėti... Labailabai. O daba iš kažkur kažkieno kažkaip it gyvas priekaištas - H. Hesse's biografija atsirado. Pervertus turinį tik spėjau pamatyti, kad "mamytės sūnelis" buvo. Nežinau, ar kada bus perskaityta, nors ir labai už akių vis kliūna. Tiesa. Dargi poezija, kaipgi be jos. Aidas Marčėnas - Ištrupėjusios r dvės. Nedrįsčiau pasakyti, kad haiku man labai patinka... Bet porą perliukų tenais radau. Apie medžius ir biblioteką buvo taiklus ir apie visatos "augmenijas".
Nu man patiko. RHCP vokalisto biografija ten. Ir apie pačią grupę rašo daug. Ir apie kitas ngrupes kietas (Apie nirvaną , pavyzdžiui)nemažai rašo. Pats Anthony nuo savęs. Kas kaip kodėl. Atvirai labai. Knyga įtraukianti. (Narkotikai, muzika, narkotikai, seksas, muzika, narkotikai...) Na, perskaičius tikrai narkotikų nesinorės. :D Rekomenduoju. :)- RSveiki, Ieškau žmonių, kurie būtų skaitę knygą "Rūgštim įkrauto gėrimo testas". Rašau magistro darbą, todėl ieškau norinčių ir galinčių duoti interviu apie šią knygą, ir galbūt priklausančių kokiai nors subkultūrinei grupei. Jei kam bus įdomu galėsiu vėliau atsiųsti darbą :) Būčiau labai dėkinga :)
- DČekuolis fainas. "Faktai ir šypsenos" paliko didesnį įspūdį, bet, matyt, labiausiai dėl to, kad dabar jau esu pripratusi prie jo rašymo stiliaus. Nes aną kai pradėjau skaityti, pamačiau, kas per daiktas, tai buvau tiesiog euforijoj.
- DAlgimantas Čekuolis "Šešios progos numirti". Patricia Scanlan "Frančeskos vakarėlis". Šitos neskaitykit. Neverta.
Na taip, tas romanas idomus. Is pradziu skaiciau labai priverstinai, nes tas skaitymas ir buvo priverstinis (mokytoja dave sarasa knygu is kuriu reikejo BUTINAI perskaityti penkias, zinoma kai kurios mano klasiokes i tai nusispjove ir nusprende, kad nieko neskaitys, bet as gi visuomet daug skaiciau tai turiu butinai pateisinti mokytojos viltis). Bet po to geriau buvo, nes istorija pati idomi. Perskaiciau maziau nei per savaite, nors knyga tikrai nera plona. Storoka sakyciau. Bet perskaiciau taip greit ne tik del to, kad buvo idomu... Prisipazinsiu: to saraso nekenciau ir norejau jo kuo greiciau atsikratyti, bei skaityti kitas knygas, kurios atrode idomesnes ir labai mane trauke. Be to, labai didele tikimybe, kad keisiu mokykla ir gyvenamaja vieta, tai kaip ir veltui skaiciau. BET, ta knyga tikrai ne veltui. Tobula klasika. (Atsiprasau, kad rasau cia taip nelietuviskai. Lietuviu kalbos nera, todel kartais kopijuoju raides, kad ne taip baisiai atrodytu, bet tai tikrai labai vargina)
Vinco Mykolaičio-Putino "Altoriu šešely". Na, ją visi žinot. Puiki knyga. Ir tie, kurie sako, kad pirma dalis yra prasta ir neįdomi, jie užsitraukia mano nemalonę. Ten daugiau iškalbingumo, vidinio pasaulio, jausmų ir emocijų nagrinėjimo, kaip ir vidinių konfliktų. Tenka pastebėti, kad antroje dalyje daugiau veiksmo ir intrigos (gal tai žmones ir veda prie pirmos dalies nemėgimo). Man antra dalis labiausiai patiko iš visų, ypatingai jos pabaiga. Trečioji dalis man nelabai patiko. Pirmiausia, dėl pačio pagrindinio veikėjo, dėl jo automatiško nusistatymo prieš jo luomą ir pareigas. Na, suprantu, visa knyga buvo paremta tikrojo pašaukimo ieškojimu bei dvasiškių ir pasauliečių pažiūrų sankirta, bet aš vis tiek nesuprantu, kaip čia su ta kunigyste. Na, gal ir gerai, bet tiesiog nepatiko. Va, dar tokie peršokimai, kaip po 10 metų, man irgi ne prie širdies. Na, šįkart to reikalavo siužetas. Ir trečiojoje dalyje nemačiau įdomumo dėl to, kad nebuvo intrigos. Jokių įvykių nebuvo. Dvi moterys ir iškart jau buvo aišku, kuri taps ta vienintele. Na, o pabaiga buvo visas sprogimas, ko reikėjo šitam kūriniui. Taigi, pabaiga irgi puiki.
Žinau, kad ne man. Sutinku, kad Vakarams visa orveliška realybė — aiškiai egzotika. Bet nesutinku, kad Milošo esmė (gal konkrečiai „Pavergto proto“ atveju, kuri išvis yra viena pačių „skausmingiausių“ mano skaitytų knygų, čia, aišku, subjektyvu) ir vertė yra sovietinės propagandos ir sistemos analizėje. Veikiau pačiame žmoguje. Puiku, kad „nieko naujo nepasakė“ (aš čia be ironijos). Bet ne visiems, net ir priklausantiems Jūsų kartai, yra taip. Ir anų laikų užmarštis nereikalinga. Reikalingas įvertinimas, kritinė refleksija, t.y. reikia to, kas pas mus vis dar neegzistuoja. Gal tada tauta taip neraudotų dėl prisitaikėliškų poetų. Milošo pavergtų protų vivisekcija yra gerbtina ir aktuali.
Č. Milošo "isos slėnis" romanas ar esė? Teko skaityti tik publicistiką ir laiškus. Gan sudėtingas mąstymas, bet po tam tikrų pastangų atrandi, kad nieko tokio, ko pats nežinau jis nepasako. Milošas labiau vertingas vakarų pasaulio skaitytojamams, kuriems sovietinė propoganda ir valdymo sistema yra terra incognita. Mano kartai, nukritus raiščiui nuo nakių, tai nūdienos rudimentas, kurio taip greit nepamirši ir neišoperuosi. Tai mūsų gyvenimo etapas, kuriame lygegrečiai buvo apstu gėrio.






