Guy Evans

Apie Guy Evans

Guy Evans - tai progresyvaus roko istoriją rašęs būgnininkas, pirmiausia pažįstamas kaip vienas esminių Van der Graaf Generator narių. Šis anglų grupės būgnininkas dalyvavo kiekviename jų… studijiniame albume nuo pat 1969-ųjų, o jo nestandartinis grojimo stilius tapo vienu iš tų elementų, kurie leido grupei išsiskirti iš progresyvaus roko scenos. Skirtingai nei daugelis to meto būgnininkų, Evans vengė pernelyg techninio virtuoziškumo, vietoj to kurdamas atmosferinius, dažnai netikėtus ritminius sprendimus, kurie tobulai derėjo su Peter Hammill vokalais ir David Jackson saksofonais. Van der Graaf Generator įrašų katalogas yra įspūdingas - nuo ankstyvųjų darbų kaip "H to He, Who Am the Only One" (1970) ir "Pawn Hearts" (1971), kurie tapo progresyvaus roko klasika, iki tokių kūrinių kaip "Godbluff" (1975) ir "Still Life" (1976). Po grupės suskilimo 1978-aisiais Evans dirbo su daugybe projektų, įskaitant The Long Hello kolaboracijas su kitais buvusiais grupės nariais ir Echo City - unikalų projektą, kuriame kurė lauke statomas garso instaliacijų skulptūras. Nuo 2002-ųjų jis taip pat groja Subterraneans gretose, o 2005 metais sugrįžo į atkurtą Van der Graaf Generator. Evans kaip muzikantas išsiskiria gebėjimu dirbti abiejose progresyvaus roko pusėse - tiek kuriant sudėtingas studijines kompozicijas, tiek išlaikant spontaniškumą koncertuose. Jo daugybė kolaboracijų su Peter Hammill solo albumuose, darbo su avangardine Mother Gong bei įvairiomis eksperimentinėmis grupe patvirtina šio būgnininko universalumą ir norą nuolat tyrinėti naujus garsinius kraštovaizdžius.

Veikla1968–dabar(58 m.)
Gimė1947 m. birželio 17 d.(79 m.)
Veiklos sritys
Būgnai

Muzika

Bendruomenė

einaras13

Šis albumas yra... įdomi patirtis. Nors man iš pradžių pasirodė, kad šį albumą reiktų klausyti kaip foninį albumą, tačiau ne – aš daug geresnį supratimą, kas jame vyksta, supratau tada, kai klausiau jį labiau sukoncentravęs dėmesį į muziką. Turint omeny, kad tai yra visiškai suimprovizuotas albumas, jis skamba tikrai solidžiai. Ir jis į vieną kūną sukonstruota tikrai įdomiu, palindrominiu principu, nes albumo gale pradedi girdėti temas, kurias jau girdėjai pirmoje albumo pusėje. Štai krito į ausis, kad An Imagined Brother reprizuoja Anatol's Proposal, o Bounced ir Roger And Out reprizuoja pirmąją Sweating It Out dalį. Nors kompozicijos pernelyg abstrakčios, kad tai suteiktų albumui kažkokio konceptualumo, tačiau tai neįtikėtinai palengvina klausymo patirtį. Albume daug sintetinių garsų ir panašu, kad Hammill'is čia buvo ant tos pačios bangos išnaudoti sintetinių garsų galimybes kaip ir In A Foreign Town albume (visgi abu šie albumai išėjo tais pačiais metais). O Guy Evans elektroninės perkusijos irgi naudoja, bet taip pat ir alternatyvių perkusijos instrumentų, greičiausiai atsitempęs iš Echo City projekto (tikrai girdi, kad tam tikri perkusijos garsai išgauti kažkuo panašiu, ką mes šiais laikais vadiname slapaphone – tiesiog daužant kažkuo nepernelyg kietu į atvirus vamzdžių galus). Tai sukurią įdomią garsų paletę. Ir ganėtinai keista, kad man ši garsų paletė pakankamai priminė Jackson, Banton ir Evans bendrą kūdikį „Now And Then“, kurio tam tikrose kompozicijose Hugh Banton naudoja nemažai tuometinių sintezatorių garsų. Spur Of The Moment yra tai, bet pakelta į daug labiau eksperimentinę dimensiją. Nenorėčiau sakyti, kad kažkas stipriai man šiame albume įstrigo, tačiau nesu linkęs jo atmesti panašiai, kaip kol kas esu linkęs atmesti Loops and Reels, kitą svarbų Hammill'io karjeroje labai eksperimentinį albumą. Galbūt niekas rimtai neįstringa man dėl to, kad kompozicijos pakankamai ištemptos, t.y. perimprovizuotos. Daugelyje kompozicijojų (jei ne visose) harmoniškai stovime vienoj vietoj, vienoj tonacijoj, vis sukamas panašus melodinis motyvas antrame plane, viskas, kas varijuoja, tai galbūt koks elektrinis pianinas ar perkusija ant viršaus. Jei reiktų išskirti įdomiausią momentą, man iš tikrųjų visai į ausis krenta Anatol's Proposal . Tai turbūt viena ramiausių instrumentuočių albume, bet jos atmosfera įtraukianti ir joje nevyksta labai daug perimprovizuoto chaoso. Maloniai skambantis, beveik meditatyvus kūrinys. Nesu nusiteikęs šiam albumui rašyti 8-eto, bet 7-eto su pliusu nepagailėsiu.

Panaši muzika