Naujienos
Apie Rush
„Rush“ – tai Kanados progresyviojo roko grupė, kurią sudaro bosistas, klavišininkas ir vokalistas Geddy Lee, gitaristas Alex‘as Lifeson‘as bei būgnininkas ir tekstų rašytojas Neil‘as Peart‘as. „Rush“… susikūrė 1968 metais. Nuo pat pirmųjų įrašų išleidimo grupė tapo gerai žinoma dėl virtuoziško instrumentų naudojimo, kompleksinių kompozicijų, intelektualių tekstų ir neišskiriamos muzikantų bičiulystės. Per tris sėkmingus kūrybos dešimtmečius „Rush“ užsitarnavo kitų grupių bei plataus gerbėjų rato pagarbą. „Rush“ turėjo didžiulę įtaką tokioms grupėms, kaip: „Dream Theater“, „Metallica“, „The Smashing Pumpkins“, „Primus“, „Soundgarden“, „Symphony X“, „Shadow Gallery“, „Tool“, taip pat Kanados rokeriams „Triumph“, „The Tragically Hip“ ir „Barenaked Ladies“. „Rush“ kelis kartus buvo apdovanoti „Juno“ prizu ir 1994 metais įtraukti į Kanados muzikos šlovės muziejų. Taip pat keturis kartus jiems buvo įteiktas „Gramm“ apdovanojimas. Kiekvienas grupės narys tapo žinomas kaip vienas geriausių savo instrumento virtuozų pasaulyje. Visi jie yra pelnę po kelis asmeninius apdovanojimus. Tuo tarpu pati grupė gali pasigirti 23 auksiniais, 14 platininių ir 3 multiplatininiais įrašais, kurie pelnė grupei vienos komerciškai sėkmingiausių pasaulyje superžvaigždžių statusą. „Rush“ yra penkta pagal parduotų auksinių ir platininių albumų skaičių roko grupė pasaulyje po „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Kiss“ ir „Aerosmith“ Muzikinis stilius „Rush“ muzikinis stilius bėgant laikui keitėsi radikaliai. Jų debiutiniam albumui daug įtakos darė bliuziškasis britų sunkusis rokas. Pirminis skambesys buvo artimiausias tokioms roko grupėms, kaip „Cream“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“, „Deep Purple“ ir „The Who“. Pirmuosiuose albumuose stilius išlaikė tradicinio sunkiojo roko pamatus, bet taip pat buvo juntama didelė britiškojo progresyvaus roko judėjimo įtaka. Eidami progresyvaus roko keliu „Rush“ daugiausia koncentravosi į ilgų ir sudėtingų kompozicijų kūrimą, kurios pasižymi neįprastais metrais ir eruditiškais fantastinės literatūros paveiktais tekstais, tačiau taip pat išlaikė sunkiojo roko etosą pačioje kiekvienos kompozicijos šerdyje. Šis sunkiojo ir progresyviojo lydinys tęsėsi iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos. Devintame dešimtmetyje „Rush“ visgi pasidavė to laikmečio madai ir ėmė eksperimentuoti derindami savo tradicinį skambesį su regiu, pop-roku ir „New Wave“ muzika. Šiuo periodu grupė daugiausia specializavosi sintezatorių, sekvencijų ir elektroninių mušamųjų naudojime. Daugelis sutinka, kad šitos eros kulminacija galima laikyti 1987 metų albumą „Hold Your Fire“. Dešimto dešimtmečio pradžioje grupė vėl ėmė keisti savo stilių, derindami jį su tuo metu populiariu alternatyviuoju roku. Naujajame tūkstantmetyje „Rush“ iš naujo prisiminė savo „rokenroliškas“ šaknis ir ėmė grąžinti dainoms (nors ir modernizuotą) senąjį septyniasdešimtųjų skambesį. Pradžių pradžia. Grupės susikūrimas (1968 – 1974) 1968 metais susikūrusių „Rush“ sudėtis buvo tokia: Jeff‘as Jones‘as - bosistas ir pagrindinis vokalistas, John‘as Rutsey – būgnininkas ir pritariantis vokalistas, Alex‘as Lifeson‘as (tikras vardas Alex‘as Zivojinovich‘ius) – gitaristas ir pritariantis vokalistas. Būtent John‘as Rutsey vyresnysis brolis ir pasiūlė šiai grupei vardą „Rush“. Tų pačių metų rugsėjį Jones‘o vietą užėmė Lifeson‘o klasės draugas Geddy Lee (tikrasis vardas Gary Lee Weinrib‘as). Nuo tada iki galutinio grupės sudėties susiformavimo „Rush“ patyrė dar keletą staigių pokyčių. Jie prasidėjo 1969 metų sausį, kai Lindy Young‘as pateikė Lifeson‘ui prašymą groti grupėje klavišiniais ir antrąja gitara. Jis buvo priimtas. Netikėtai tų pačių metų gegužę Geddy Lee buvo paprašytas palikti grupę. Šis nesipriešindamas pasitraukė ir įkūrė savo grupę „Ogilvie“, vėliau pervadintą į „Judd“. Tiek „Rush“, tiek „Judd““ buvo prodiusuojamos vietinio draugo Ray Danniels‘o. „Rush“ bosisto ir vokalisto pareigose Lee vietą užėmė Joe Perna. Netrukus po Lee pašalinimo grupės pavadinimas buvo pakeistas į „Hadrian“. Geddy Lee grupės pasisekimas buvo toks didelis, kad Lindy Young‘as nutarė palikti grupę ir prisijungti prie „Judd“. Tokiu būdo „Hadrian“ prarado itin talentingą muzikantą. Tačiau rugsėjo mėnesį „Judd“ nariai taip pat išsiskirstė, tuo suteikdami galimybę Lee, Lifeson ir Rutsey iš naujo atkurti „Rush“. 1971 metų vasarį groti ritmine gitara į grupę buvo pakviestas Mitch Bossi. Tačiau jo narystė ilgai netruko. Bossi gegužės menesį pasitraukė iš grupės. „Rush“ liko trise. Galutinis grupės sudėties susiformavimas. Sunkiojo roko periodas (1974 – 1975) Įgiję stabilumo ir muzikinės patirties „Rush“ prieš pirmojo pilno albumo įrašus nutarė išleisti singlą. Taip ir padarė. 1973 metais pasirodė singlas „You Can‘t Fight It“. Singlą sudarė 2 dainos: „Buddy Holly“ koveris „Not Fade Away“ bei pačių Rutsey ir Lee kūrybos gabalas „You Can‘t Fight It“. Dideliam grupės nusivylimui, singlas neatnešė tokios komercinės sėkmės, kokios buvo tikėtasi. Įrašų kompanijos atsisakė išleisti „Rush“ muzika, todėl jiem teko veikti savarankiškai. Visgi nepaisant šių nesėkmių Lee, Lifeson ir Rutsey su naujojo prodiuserio Terry Brown pagalba 1974 metais išleido pirmąjį albumą „Rush“. Klivlendo radijo stotis „WMMS“ susidomėjo šiuo įrašu, išsirinko 7 minučių trukmės dainą „Working Man“ ir ėmė ją reguliariai transliuoti. „Working Man“ – tai pirmasis grupės įrašas, užtarnavęs jai šiokią tokią komercinę sėkmę. Pats albumas – tai energingas ir kokybiškas sunkusis rokas. Albumo pagrindą sudaro greiti stiprūs gabalai, kuriuos klausant sunku ramiai nusėdėti vietoje, tačiau yra ir pora ramesnių. Labiausiai dėmesio vertais galima būtų laikyti „Take A Friend“, „What You‘re Doing“ ir „Working Man“. Kita vertus, tuometinė „Rush“ muzika dar nebuvo labai originali. Jai didelę įtaką darė „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“ ir „Cream“. Geddy Lee, kaip vokalistą, daug kas kaltino Roberto Plant‘o kopijavimu (nors aš šiems kaltinimams nepritariu), o Alex Lifeson gitariniai rifai buvo akivaizdžiai Jimmy Page‘o stiliaus. Visgi nepaisant to, Šiaurės Amerikos sunkiojo roko fanai gana greitai išgirdo apie šią grupę. Išaugusio populiarumo pasekmė – albumo perleidimas „Mercury Records“ įrašų kompanijoje. Tais pačiais metais būgnininkas John Rutsey išėjo iš grupės, remdamasis savo diabetu ir antipatija koncertiniams turams. Jį pakeitė Neil Peart. Taip galutinai susiformavo „Rush“ sudėtis, kuri išliko nepakitusi iki pat šių dienų. Prieš prisijungimą prie „Rush“ Neil Peart keliavo po Angliją ir su ja siejo savo tolesnę muzikinę karjerą, tačiau vis labiau ja nusivildamas emigravo atgal į Kanadą, kurioje juo ir susidomėjo „Rush“. Būtent Neilo įtraukimas lėmė tolesnį grupės ėjimą progresyvaus roko keliu. Jis taip pat visiems laikams tapo pagrindiniu grupės tekstų kūrėju, nes nei Lee, nei Lifeson‘o šitokia veikla netraukė. Per visą grupės karjerą jie prisidėjo vos prie kelių dainų tekstų rašymo, tačiau kur kas daugiausiai specializavosi muzikiniu kūrybos aspektu. 1975 metų vasarį išleistas albumas „Fly By Night“ – tai pirmas galutinai susiformavusios sudėties „Rush“ darbas. Tvirtas sunkusis rokas, kuris dominavo debiutiniame albume, išliko ir čia, tačiau skambesys jau tapo labiau išsiskiriantis. Originalesniais tapo Alex Lifeson gitaros rifai. Imta derinti griežtą hardroką su švelniu akustiniu skambesiu. Į albumą yra įtrauktas ir pirmasis grupės mini-epas „By-Tor and the Snow Dog”, kuris pasižymi sudėtingesniu aranžavimu ir daugiapakope kūrinio forma. Taip pat visiškai pakito dainų tekstai. Jiems didžiulę įtaką darė Neil Peart silpnybė fantastinei literatūrai. Visa tai buvo pirmosios progresyvaus roko apraiškos „Rush“ kūryboje, nors, nepaisant to, visas muzikinis pagrindas išliko iš esmės tas pat kaip ir pirmajame albume. Vertingiausiomis dainomis laikyčiau „Anthem“, „By-Tor and The Snow Dog“ ir „In The End“. Su šiuo albumu augantį „Rush“ populiarumą atspindėjo ir tai, jog dainoje „Anthem“ dievobaimingieji „išminčiai“ neva iššifravo Šėtoną garbinančią frazę ir tokiu būdu juos, kaip,
Muzika
2010–2019
2000–2009
1990–1999
1980–1989
1970–1979
Bendruomenė
Kopijuoju tekstą, kurį ką tik parašiau savo Facebook paskyroje. Šiandien yra 5-osios „Rush“ būgnininko ir tekstų autoriaus Neil Peart mirties metinės. Universaliai laikomas vienu geriausių visų laikų būgnininkų ir ne prasčiau vertinamas kaip tekstų autorius, šis žmogus didelę įtaką padarė ir man. Atsimenu, jis mirė tom dienom kai intensyviai rašiau savo pedagogikos baigiamąjį darbą, ir ši žinia privertė pristabdyti darbus ir su „Rush“ muzika išgyventi šią netektį. Tikrai ne kiekvieną muzikos pasaulio netektį taip išgyvenu. Šių metinių proga aš norėčiau atkreipti dėmesį į dainą „Red Lenses“. Tai yra slėpininga, menkai pastebėta daina 1984 m. išleistame albume „Grace Under Pressure“, kuris yra vienas mėgstamiausių mano albumų, nors šiai dienai gal irgi jau labiau primirštas nei kiti populiarūs „Rush“ darbai. 9-ojo dešimtmečio „Rush“ kūryba kiek nutolo nuo fantastikos ir daug atviriau jų tekstuose kalbama apie socialines ir istorines problemas, o muzika puikiai adaptavosi prie sintezatorinio roko eros ir pasiūlė naują, dar negirdėtą progroko atspalvį. „Red Lenses“ turi ne tik milijoną kvapą gniaužiančių, bet gerai į dainą įsipaišančių būgnų pragrojimų, dėl ko Neil Peart'ą taip ir giriame. Ši daina taip pat ir lyriškai intriguojanti, nes kalba apie žiūrėjimą į pasaulį pro raudonus lęšius. Raudoni lęšiai daug labiau šiame tekste yra primestos šaltojo karo vakarų pasaulio propagandos metafora. Grėsmingi pareiškimai žiniasklaidoje, nuolatinis gąsdinimas apie geopolitines grėsmes (ypač kalbant apie sovietus) priverčia ir mus gyventi kiek nerimastingu ritmu. Man savotiškai tai, kas kalbama šiame tekste, primena lietuvišką žiniasklaidą pastaraisiais laikais, kai matai tiek daug grėsmingos informacijos apie Rusiją, nuolatinius vienokių ar kitokių ekspertų pasisakymus apie tai, kuriuo momentu Rusija mus puls ir kiek mes galime atsilaikyt, ką pasakė kiekvienas Kremliaus pakalikas per kiekvieną spaudos konferenciją ir pan. Tai irgi yra savotiška propaganda... galbūt su kilnia potekste šviesti visuomenę apie galimas grėsmes, bet kažkurioj vietoj prarandame ribą tarp švietimo ir betikslio gąsdinimo, ir kai žinoti apie priešo ketinimus taps išties svarbu, mes galimai būsim pervargę nuo informacijos pertekliaus ir nebegebėsime atsifiltruoti, kas mums išties bus svarbu žinoti.
Parsitempiau Rush: The Illustrated History by Martin Popoff. CONTENTS INTRODUCTION 1 SUBDIVISIONS, 1964–1972 2 ENTER THE PROFESSOR, 1973–1974 3 SOMETHING FOR NOTHING, 1975–1976 4 TIDE POOLS & HYPERSPACE, 1977–1980 5 MOVING PICTURES, SHIFTING UNITS, 1980–1981 6 KEYBOARDS, MULLETS & FINE HABERDASHERY, 1982–1988 7 POP GOES RUSH, 1989–1992 8 THE ALTERNATIVE TO THE ALTERNATIVE, 1993–1997 9 OUTSIDERS NO MORE, 2000–2007 10 DIGITAL MEN: RUSH IN A WORLD WITHOUT RECORDS, 2008–2011 11 PUNCHING THE CLOCK, 2012–2013 SELECTED DISCOGRAPHY SOURCES CONTRIBUTOR BIOGRAPHIES Čia surinkta straipsniai iš spaudos, enciklopedijų, krūvos fotografijų ir koncertinių programėlių bei bilietų. Vienžo, visko apstu. Yra to paties Popoff'o " Blue Oyster Cult: Secrets Revealed !", Internete yra nutekintas vienas tos knygos skyrius https://www.pungerer.net/Rock/BOC/MartinPopoffCultosaurusErectusReview.pdf
Lapkričio 19 dieną pasirodys naujausias Rush koncertinis filmas - ''Clockwork Angels Tour'' . Net 3 valandos video medžiagos bus išleista DVD ir Blu Ray formatais (taip pat ir koncertinis audio takelis CD formatu). Pagrindinė filmo medžiaga - praėjusių metų rudenį, American Airlines arenoje Dalase, Teksaso valstijoje, nufilmuotas paskutinio naujausio turo Clockwork Angels koncertas. Kuo šis leidinys skirsis nuo paskutinio koncertinio leidinio (Time Machine: Live in Cleveland, 2011)? Ogi tuo, kad tai nebus tiesiog geriausių dainų koncertinė programa. Šį kartą daugiausia dėmesio bus skiriama paskutiniam studijiniam Rush albumo ''Clockwork Angels'' pristatymui, bei toms senesnėms dainoms, kurios per paskutinius dešimts metų, koncertiniuose turuose būdavo aplenkiamos ar sugrojamos ypač retai. Be abejo nebus apsieita ir be keleto ''auksinių'' Rush superhitų tokių kaip ''Tom Sawyer'', ''The Spirit Of Radio'',''2112''. Viena iš intringuojančių naujovių yra ir tai, jog pirmą kartą per 40 metų Rush istoriją, ši super sėkminga trijulė sceną pasidalijo su styginių ansambliu Clockwork Angels . Ar toks sprendimas pasitvirtino bus matyti, bet sprendžiant pagal filmo ''treilerį'', naujos aranžuotuos skamba puikiai. Norintiems įsigyti šį leidinį legaliai ta patogiausiai bus padaryti per Amazon.co.uk arba palaukti kol tai atsiras E-Muzikos (Bomba) interneto parduotuvėje po Lapkričio 19 d. Jūsų dėmesiui filmą pristatantis ,,treileris`` (video anonsas):
Aha Rush geri. Pats pakankamai neseniai atradau ir kolkas spėjau tik maža dalelę diskografijos perklausyti. Šiaip iš naujesnių grupių kuriomis susidomėjau : Pearl Jam, Incubus, Blondie, Rage Against The Machine, Biffy Clyro, The White Stripes, Robbie Williams, Monster Magnet, IR ( lietuvių grupė), Yeah Yeah Yeahs. Tikriausiai į sarašą dar sueis : Soundgarden, Audioslave.
Su kūriniu "2112" ši grupė patraukė mano dėmesį, bet kol kas išsiplėčiau tik iki A Farewell To Kings ir Hemispheres albumų. Cygnus X-1 istorija kasdien skamba iš mano ausinių arba kolonėlių . Tiesa, šiek tiek trūksta dainų, pavyzdžiui, nėra Cygnus X-1 Book II:Hemispheres, o 2112 yra tik 2 pirmosios dalys. Vieną kartą pokalbių dėžutėje užsiminiau, kad trūksta Dream Theater dainų, o kitą dieną buvo sumesta turbūt visa diskografija, papildytas aprašymas ir t.t. Galbūt reikėtų pabandyti taip padaryti ir su Rush puslapiu?
visu pirma - visi 3 yra isskirtiniai intrumentalistai. kas sako kad Alex Lifeson prastas gitaristas, tegul paklauso Working Man! ar pabando padaryt gitaros coveri. O apie Geddy Lee kuris atlieka partijas parasytas keliems zmonems, ir Neil Peart kuris mano nuomone geriausias pasaulyje roko bugnininkas, tai kalbet net nebutina. visu antra ju muzika yra gili. Dainu zodziai yra puikus, kai kuriuos vadina sedevrais, instrumentuote - neitikimai sudetinga. Visa ju muzika yra labai intelektuali, galima taip issireiksti. Albumu pardavimai - Rush, kiek prisimenu, lygtais 5 grupe pagal daugiausia auksiniu albumu skaiciu. Apskritai pasaulyje tarp rocko muzikos fanu yra nemazai Rush gerbeju. Bet as asmeniskai NESU sutikes zmogaus kuris zinotu Rush. Todel gaila, kad tokia puiki grupe lieka gana nepastebeta ir neivertinta (nors albumu pardavimai sako kitaip). istikruju tai subtilia muzika grojanti grupe, ne visiems turbut patinka. Megstamiausios dainos is tu kiek esu girdejes - Limelight, The Big Money, YYZ, Red Barchetta, zinoma Tom Sawyer yra tiesiog fantastika
Man tai buvo vienas iš geriausių 2009 metų atradimų. Užkabino debiutinis jų albumas, nuo pat pirmojo kūrinio "Finding my Way", o toliau jau tik klausiau diskografiją ir stebėjausi, kaip aš taip ilgai tokios grupės buvau neradęs. Jų muzika tobulėjo irvystėsi su kiekvienu albumu vis labaiu ir labaiu. Pritariu kažkuriam čia pasakusių, kad tai Led Zeppelin kalibro grupė. Pirmoji asociacija man išgirdus Geddy Lee vokalą buvo Robert Plant. gaila, kad vėliau, atėjus techno laikams tas balsas šiek tiek pritilo ir neliko to Gey Lee būdingo "klykimo". Tačiau tai nesumažino mano simpatijų šitam Kanados trio. Rašau jiems didelį 10 ir rekomenduoju visiems,kurie jų dar nežino.
mass_hysteria rašė:Rush. Itin šviežias atradimas, tad nelabai galiu dar ką pasakyt. Bet užkabino tai greit. 😃 Puikus atradimas 😃
mass_hysteria rašė:Rush. Itin šviežias atradimas, tad nelabai galiu dar ką pasakyt. Bet užkabino tai greit. 😃 Labai sėkmingas pasirinkimas. Didelė diskografija ir trys kūrybiniai etapai. Išsami grupės biografia, siūlyčiau perskaityti, tada bus lengviau pasirinkt diskus pagal savo skonį. Pats dėl jų buvau pametęs galvą. Man jų Nr. 1 Moving Pictures
Rush. Itin šviežias atradimas, tad nelabai galiu dar ką pasakyt. Bet užkabino tai greit. 😃
Ariel_Cancer_Dies rašė: atsilikes biski jaunimas esat. Stai susigaudykit is kazkur tik ateinancia savaite Rushes Ep'o. Cia tai atradimas ausims butu! O Ka jau kalbet apie Black Kids... na jau nusileidai is savo puikybes padangiu..?
Temų apie Rush dar nėra — pradėk pirmą!
Rush recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!








































