Apie Van Halen
Septintajame dešimtmetyje Van Halen'ų šeima emigravo iš Nijmegeno, Olandijos į Pasadeną Kalifornijoje. Eddie ir Alex'o tėvas Jan'as Van Halen'as buvo kvalifikuotas saksofonistas ir klarnetininkas… (jis netgi atliko savo partiją 1982-ųjų albume "Diver Down", dainoje "Big Bad Bill (Is Sweet William Now)"). Jan'as paskatino savo sūnų meilę muzikai. Ir vyresnysis brolis Alex'as ir jaunesnysis Eddie'is jau vaikystėje mokėsi groti pianinu. Kai vaikai paaugo, Alex'as pradėjo mokytis groti flamenko gitara, o Eddie'is - būgnais. Kol Eddie'is nešiojo laikraščius, kad galėtų susimokėti už savo būgnus, vyresnėlis Alex'as prisėdo prie būgnų. Grįžęs Eddie'is išgirdo brolį grojant dainą "Wipe Out" ir nujautęs jo talentą sutiko apsimainyti instrumentais. Kol lankė pradinę ir vidurinę mokyklą broliai buvo įkūrę keletą grupių, pavadinimais "The Trojan Rubber Company," "The Broken Combs," ir "The Space Brothers". Būdami paaugliai jie įkūrė grupę "Mammoth", kurioje Eddie'is buvo pagrindinis vokalistas, grojo gitara, Alex'as būgnais, o Mark'as Stone'as bosine gitara. 1974-aisiais Stone'as buvo pakeistas Michael'u Anthony'iu, kuris tuo metu grojo grupėje "Snake". Grupė dar neturėjo vokalisto, todėl Anthony'is ir Eddie'is dainavo vokalo partijas. 1973-iaisiais David'as Lee Roth'as pradėjo nuomoti grupei patalpas. Tuo metu Roth'as dainavo "Mamoth" kokurentų grupėje. Eddie ir Alex'ui įgryso mokėti David'ui pinigus ir 1974-aisiais jie pakvietė jį dainuoti į savo grupę. Sužinojęs, kad Los Andžele yra dar viena grupė, pavadinimu "Mamoth", Roth'as pasiūlė grupės pavadinimą pakeisti į "Van Halen" (dar buvo apsvarstytas ir "Rat Salade" pavadinimo variantas). Savo biografijoje David'as Lee Roth'as rašė: "Pamaniau, kad "Van Halen" skamba kaip Santana, todėl man tai patiko." Grupė pradėjo groti gerai žinomuose Los Andželo naktiniuose klubuose, kaip pavyzdžiui "Whisky A Go-Go". 1976-aisiais, laimingo atsitiktinumo dėka, "Van Halen" pasirodymą pamatė grupės "Kiss" bosistas Gene'as Simons'as. Susižavėjęs grupe jis finansavo pirmojo grupės įrašo demo įrašymą. Šiam įrašui patekus į blogas rankas, "Van Halen" neturėjo gaimybės jo sėkmingai išleisti. Grupė tęsė koncertavimą klubuose ir susipažino su Marshall'u Berle'iu (garsaus komiko Milton'o Berle'io sūnėnu). Vieną naktį, kai grojo garsiame "Starwood" klube, Berle'is jau tapęs grupės vadybininku, supažindino grupę su prodiuseriu Ted'u Templeman'u ir "Warner Bros." prezidentu Mo Ostin'u. Netrukus "Van Halen" pasirašė pirmojo albumo kontraktą, o Templeman'as, anksčiau sukūręs hitus grupei "The Doobie Brothers" prodiusavo pirmąjį ir dar penkis, ateityje išleistus "Van Halen" albumus. 1978-ųjų - 1985-ųjų "Van Halen" era (su vokalistu David'u Lee Roth'u) Ted'o Templeman'o padedami grupės nariai greitai suskubo į įrašų studiją ir pradėjo įrašinėti savo pirmąjį albumą. Pavadintas paprasčiausiai "Van Halen" albumas susilaukė stulbinančios sėkmės ir pasiekė 19-ąją "Billboard" albumų 200-uko vietą. Visos dainos buvo įrašytos itin greit - per tris savaites. Albumas labai skyrėsi nuo kitų grupių albumų - visų pirma savo paprastumu. Albumas "Van Halen" skambėjo kone kaip gyvo garso įrašas, nes buvo naudojami kuo paprasčiausia muzikinė įranga. Pirmasis grupės albumas buvo kupinas novatoriškos muzikos technikos, paruošimo ir aranžuotės. Pirmasis albumas tapo vienu geriausių debiutinių albumų istorijoje ir daugelio buvo pripažintas vienu iš daugiausiai įtakos muzikai padariusių albumų. Albume buvo superhitai "Ain't Talkin' 'Bout Love", "Eruption", "Runnin' With the Devil" ir du puikūs koveriai: "Kinks" - "You Really Got Me" ir John'o Brim'o "Ice Cream Man". Beveik metus grupė koncertavo ir užsitikrino savo, kaip puikios gyvai grojančios grupės reputaciją. Grupės dvasią palaikė puikios Eddie Van Halen'o gitaros variacijos ir David'o Lee Roth'o spalvinga asmenybė ir maivymasis (tai, kas vėliau įtakojo tai, kad jis paliko grupę). 1979-aisiais grupė sugrįžo į studiją ir pradėjo įrašinėti albumą, pavadinimu "Van Halen II". Šis albumas išlaikė pirmojo stilių, o pirmasis jo singlas buvo daina "Dance the Night Away". Visus ateinančius ketverius metus grupė buvo itin gerai sutinkama ir fanų ir kritikų. Nuo 1980-ųjų grupė tapo pačia sekmingiausia ir įtakingiausia sunkiojo roko grupe pasaulyje (2000-aisiais kanalas "VH1" į septintąją geriausių visų laikų grupių sąrašo vietą). 1981-aisiais, įrašinėjant ketvirtąjį grupės albumą "Fair Warning" atmosfera grupėje pradėjo kaisti. Eddie aistra eksperimentams ir rimtesnėms dainomis susikirto su Roth'o popmuzikine prigimtimi ir šoumeniškumu. Nors Roth'as ir grupės vadybininkas patenkino Eddie norą eksperimentuoti, ketvirtasis albumas nesusilaukė didelės sėkmės, nes neturėjo jokių hitų. Penktajame albume "Diver Down" buvo puikus hitas: grupė nusprendė perdainuoti Roy'aus Orbinson'o rokenrolo hitą "Oh, Pretty Woman". Po sėkmingo "Diver Down" muzikinio turo, grupė oficialiai tapo geriausiai apmokama grupe, už savo solo koncertus gaunančia didžiausius honorarus. "Van Halen" buvo įrašyta į Gineso rekordų knygą už tai, kad už 90-ies minučių pasirodymą 1983-iųjų JAV festivalyje gavo apvalią sumelę - 1 milijoną dolerių. ) Šis rekordas buvo sulaužytas tik 1990-aisiais!) Šeštasis grupės albumas buvo tikra karjeros viršūnė. 1983-iųjų gruodį išleistas albumas, pavadinimu "1984" tapo dar didesne sensacija, nei senesni "Van Halen" albumai. Tačiau visas šis populiarumas neatnešė nieko gero - grupės nesutarimai pamažu vis labiau aštrėjo. Anksčiau labai retai naudoti klavišiniai dabar buvo pilnai integruoti į grupės muziką. Titulinis albumo singlas "Jump" tapo vienu geriausių visų laikų "Van Halen" hitų. "Jump" buvo itin smagus, žvalus ir smarkiai klavišinių pagardintas hitas, su dainai pritinkainčiais, Roth'o rašytais žodžiais. "Jump" tapo pirmuoju grupės numeris vienas hitu ir atnešė "Van Halen" pirmąją "Grammy" statulėlę. "1984" susilaukė ir kritikų ir fanų dėmesio ir pateko į antrąją "Billboard" albumo 200-uko vietą. Pirmoje šio čarto vietoje buvo neįveikiamas Michael'o Jackson'o albumas "Thriller", kuriame, kad ir kaip keistai skambėtų, grojo ir pats Eddie Van Halen'as. Eddie'is atliko Jackson'o hito "Beat It" gitaros partiją. Po puikaus muzikinio turo atmosfera grupėje tapo nepakeliama ir 1985-ųjų balandžio 1-ąją nė kiek nepokštaudamas vokalistas David'as Lee Roth'as paliko grupę. 1985-ųjų - 1996-ųjų "Van Halen" era (su vokalistu Sammy'iu Hagar'u) Kol ieškojo naujo vokalisto, "Van Halen" buvo supažindinti su dainininku, gitaristu ir dainų autoriumi Sammy'iu Hagar'u. Hagar'as aštunto dešimtmečio pradžioje grojo grupėje "Montrose", o vėliau pasinėrė į solo karjerą. 1984-ieji Hagar'ui buvo itin sėkmingi, nes jis išleido labai populiarų albumą "VOA", kuriame buvo singlas "I Can't Drive 55", kuris pasiekė 26-ąją čartų poziciją. 1985-ųjų pabaigoje Sammy'is sutiko prisijungti prie grupės ir prasidėjo nauja "Van Halen" era. Septintasis grupės albumas "5150" buvo išleistas 1986-ųjų pavasarį ir buvo labai sėkmingas. Albume buvo trys puikūs, klavišinių persunkti hitai: "Why Can't This Be Love," "Dreams," ir "Love Walks In". Visi šie singlai pasiekė "Billboard" Topo viršūnę. Albume taip pat buvo tikrai puikios ir savitą Eddie gitaros stilių perteikiančios dainos "Summer Nights" ir "Good Enough". Singlas "Best Of Both Words" tapo "Tour De France" atidarymo hitu. "5150" tapo stipriausiu albumu Hagar'o eroje. Kita dešimtis metų buvo lydima kilimų ir nuopolių, tačiau dalies fanų nepasitenkinimas dėl pasikeitusio vokalisto buvo įveiktas vis didesnės komercinės sėkmės. Hagar'o stilius dar labiau pagausino ir taip jau milžinišką "Van Halen" fanų būrį, nes grupės muzika tapo prienamesnė visiems, o ir dainų žodžiai tapo artimesni publikai. Eddie grojimas klavišiniais praplėtė garso tekstūrų galimybes ir muzika tapo šiek tiek labiau persmelkta pop garsų. "Van Halen" muzikoje liko vis mažiau agresyvių Eddie gitaros rifų. Senosios sunkiosios "Van Halen" muzikos fanai pajuokiamai pavadino naująją muziką "Van Hagar". Hagar'o eros metu grupės neapleido komerci
Muzika
2010–2019
1990–1999
1980–1989
1970–1979
Bendruomenė
Čia yra neginčijamas faktas. Smokin, More Than A Feeling. Pačios geriausios dainos jame Nors galiu girti ir paskutinįjį jų albumą (Corporate America), tikrai neblogas
Boston - tai grupe,isleidusi palyginti nedaug albumu,kury laika buvo visai dingusi is akiracio,bet muzika.......Nuostabus vokalas,instrumentalas,malonu klausyti,jauciasi Jega
Gal kiek labiau patinka Van Halen, nors didelė klausytoja nesu. Iš Boston yra keletas gan neblogų dainų: Peace of Mind, Don't Look Back, My destination. O nežinoti apie Boston, mano mielieji, yra apskritai gėda. Viena sėkmingiausių 80 - tųjų roko grupių kaip bebūtų, albumai Ir apskritai vertinant tikrai nebloga. Vokalas labai puikus.
Van Halen - viena geriausiu 80's roko grupiu. Groja gerai, Eddie Van Halen - vienas geriausiu gitaristu pasaulyje. Abu vokalistai geri. Boston - Esu girdejas ju keleta geriausiu dainu , taciau nzn, kazkaip niekuo manes si grupe nesuzavejo, prastas vokalas ir muzika neispudinga ir niekuom neisiskirianti.
Van Halen...Linksma, gera ir kartu įdomu klausytis jų muzikos. Eddie Van Halen - vienas geriausių gitaristų žemėje, gimęs su gitara rankose. Vokalas - retas ir įdomus.
Temų apie Van Halen dar nėra — pradėk pirmą!
Van Halen recenzijų dar nėra — parašyk pirmą!

































