Pamatinė baimė arba kodėl mano egzistencija kelia man nerimą?
50atsakymų·pradėta
50 atsakymų
- BGalvoti apie tai nėra jokios prasmės. Atsakymų ar išvadų nėra ir nebus. Tai kam save kankinti? Verčiau jau savo mintis nukreipti daug naudingesne kryptim.
Oi, geriau apie tai net negalvoti, nes visa tai tiesiog beprasmiška ir verčia labai susipainioti. Nors galbūt taip nutinka tik man. Žodžiu, kartais pagalvoju, kad galbūt iš tiesų visko nėra. Arba kaip viskas atrodytų, jei nebūtų manęs. Ar įmanoma tokia situacija, kad manęs apskritai nėra, ir kodėl aš šiame gyvenime esu būtent TAS žmogus, o ne kuris kitas, ir taip toliau, ir panašiai. Žodžiu, viena didelė beprasmiško žmogaus beprasmių minčių krūva ir nieko konkretaus.
debesiena rašė:Tokie klausimai man dazni. Kartais apskritai jauciuosi, lyg viskas butu absoliuciai beprasmiska - tai daugiausia A.Kamiu itaka. Tiesiog atrodo, kad viskas ka darai yra veltui, nes galiausiai isnyks be pedsako. Kasdieniai musu mazi darbai apskritai yra absurdiski. Kas ryta mes keliames ir darome vis ta pati lyg robotai. Mane gasdina, kad galiausiai tas robotizmas nevirstu visu mano gyvenimu. Dziaugiuosi, kad kol kas dar randu prasmes tame ka darau, bet nuolat bijau, kad galiausiai galiu tos prasmes tiesiog imti ir nebeatrasti. Tada nebezinociau kaip gyventi toliau.Taip pat kartais susimastau apie tai, kas bus po manes. Man labai sunku patiketi, kad kazkadda manes tiesiog nebebus, o kiti zmones gyvens lyg niekur nieko. Auksciausio laipsnio egoizmas. Bet man vis tiek labai idomu, kodel as gimiau dabar, o ne po 1000 metu taip...Mane irgi zavi A.kamiu..Jo "Sizifo mitas" daug ka pasako..daug duoda atsakymu i klasuimus..nors dar labaiu astrina "gyvenenaciu prasmingai" ir "viska grindzianciu beprasmybe" konfrontacija.. Tik daugeli tokie klausimai vargina.. Jie nesigilina "tai turbut tikrieji beprasmybes salininkai" nors prasme jie suteikia tikrai nereiskmingiems dalykams..kartais..- DTokie klausimai man dazni. Kartais apskritai jauciuosi, lyg viskas butu absoliuciai beprasmiska - tai daugiausia A.Kamiu itaka. Tiesiog atrodo, kad viskas ka darai yra veltui, nes galiausiai isnyks be pedsako. Kasdieniai musu mazi darbai apskritai yra absurdiski. Kas ryta mes keliames ir darome vis ta pati lyg robotai. Mane gasdina, kad galiausiai tas robotizmas nevirstu visu mano gyvenimu. Dziaugiuosi, kad kol kas dar randu prasmes tame ka darau, bet nuolat bijau, kad galiausiai galiu tos prasmes tiesiog imti ir nebeatrasti. Tada nebezinociau kaip gyventi toliau. Taip pat kartais susimastau apie tai, kas bus po manes. Man labai sunku patiketi, kad kazkadda manes tiesiog nebebus, o kiti zmones gyvens lyg niekur nieko. Auksciausio laipsnio egoizmas. Bet man vis tiek labai idomu, kodel as gimiau dabar, o ne po 1000 metu
Nu wa..per atostogas si bei ta skaitinejau ir radau idomiu minciu: "Kai mastau apie trumpalaiki savo gyvenima, panardinta i amziniybe, kuri tesiasi iki manes ir po manes, <...>, apie maza erdve, kuria uzimu ir netgi kuria matau nugrizdusia begalybeje beribiu erdviu, kuriu as nezinau ir kurios nezinoapie mane, as issigastu ir nustembu, matydamas save butent cia, o ne ten, <...> dabar, o ne tada. Kas mane cia i kurdino? Kiwno paliepimu, kam vadovaujant buvo man lemta si vieta ir sis laikas?" Blezas Paskalis Tai wa..smalsu ar jums daznai kyla tokiu klausimu? Ir ar is viso galim agyventi tokiu klusimuj nekeliant?


