Atomic Rooster

Naujienos

Naujausias albumasprieš metus

Apie Atomic Rooster

Atomic Rooster - britų roko grupė, kurios skambesys svyruoja nuo progresyviojo roko iki sunkiojo bluzo ir fankroką primenančių eksperimentų. Grupės pagrindą visada sudarė klавišininko Vincent Crane… organo garsai, kurie tapo pagrindiniu jų muzikinio charakterio elementu. Skirtingai nei daugelis progresyviojo roko grupių, Atomic Rooster dažnai atsisakydavo gitarų dominavimo, leisdami Hammond organo skambesį užimti pagrindinę poziciją - tai buvo neįprastas, bet efektyvus sprendimas to meto roko scenoje. Grupės įtaka britų roko scenai 1970-ųjų pradžioje buvo ryški ne tik dėl muzikinio keistumo, bet ir dėl komercinio pasisekimo. 1971 metais singlai "Tomorrow Night" ir "Devil's Answer" pasiekė atitinkamai 11-ą ir 4-ą vietas britų topuose - tai buvo įspūdingas pasiekimas grupei, kuri atsisakė tradicinių roko formulių. Ypač "Devil's Answer" išsiskyrė tamsiu, beveik grėsmingu skambesiu ir tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų to laikotarpio progresyviojo roko kūrinių. Atomic Rooster taip pat garsėjo nuolat kintančia sudėtimi - per jų istoriją grupe perėjo daugybė muzikantų, įskaitant būsimą Yes gitaristą Steve Howe (kuris buvo svarstomas į grupę) ir būgininką Carl Palmer, vėliau tapusį Emerson, Lake & Palmer nariu. Albumai "Death Walks Behind You" ir "In Hearing of Atomic Rooster" geriausiai reprezentuoja grupės klasikinį laikotarpį - sunkų, organais grįstą progresyvųjį roką su teatrališkais elementais. Vis dėlto grupė niekada nestovėjo vietoje stilistiškai. Su vokalisto Chris Farlowe atėjimu 1972 metais jų muzika pasuko link soul'o ir bluzo, o albumas "Made in England" skamba visai kitaip nei ankstyvieji darbai. Dar drastiškesnis pokytis įvyko su albumu "Nice 'n' Greasy", kuris pasinėrė į fanką - tai buvo drąsus, bet komerciniu požiūriu nesėkmingas eksperimentas. Atomic Rooster palikimas yra prieštaringas bet reikšmingas - grupė įrodė, kad Hammond organas gali dominuoti roko muzikoje be kompromisų, ir parodė, jog stilistiniai pokyčiai gali būti radikalesni nei daugelis bendraamžių drįso. Nors grupė neturėjo ilgalaikio stabilumo, jų įtaka girdima daugelio vėlesnių progresyviojo ir psichedelinio roko grupių darbuose, o Vincent Crane lieka vienu įtakingiausių roko klавišininkų septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Veikla1969–dabar(57 m.)
Sudėtis

Muzika

Bendruomenė

einaras13

Jei kas nors man būtų prieš penketą metų ar anksčiau pasakęs, kad šiame dešimtmetyje sulauksime naujo Atomic Rooster albumo, aš būčiau kvailai į tą žmogų pažiūrėjęs, pasukiojęs pirštu prie smilkinio. Niekada nebuvau susimąstęs apie post-Crane Atomic Rooster galimybę, man tai visuomet buvo Crane'o asmeninis projektas, bet istorija susiklostė kitaip ir Styvas Boltonas perėmė projekto vairą. Spėju, vedamas nostalgijos jaunystei labiau negu finansinių tikslų ar kažkokių didelių kūrybinių inspiracijų. Tiesiog muzikuoti gyvai ir studijoje su jaunystes grupe turėtų būti tai, kas jam, jau garbiame amžiuje, teikia geras emocijas. O kitiems muzikantams – galimybė koncertuoti po visai žinomos grupės vardu, realizuoti savo asmenines idėjas tame Atomic Rooster framework'e . Nes ši grupės reinkarnacija yra gana ištikima originaliam grupės stiliui. Circle The Sun aš turiu CD formate, įsigijau kai rudenį Atomic Rooster viešėjo Lietuvoje. Buvau prasukęs kelis kartus, bet tik šiandien pasiruošiau detaliau albumą pavertinti. Kaip minėjau, labai Rooster'iškas albumas, bet be nepamatuojamų kūrybinių ambicijų – dainos gana paprastos, priderintos Atomic Rooster stiliui, kuris, kaip žinia, yra flirtavimas tarp prog'o , sunkesnio roko ir bliuzo, su ryškia vargonų ir kitų klavišinių sekcija. Šiame albumo progo dėmens mažiau, dainos turi gan paprastas struktūras. Savotiškai norisi lyginti su Colosseum pernykščiu albumu, kuriame dainuoja tas pats Chris Farlowe, kuris buvo Crane'o ir Bolton'o bendražygis po Atomic Rooster vardu 1971-1972 m. Jei gerai supaisiau viską, tik Never 2 Lose yra senos dainos Never to Lose perdirbinys, visa kita turėtų būti originali medžiaga. Dainos geros, kai kurios patinka mažiau (nei vienoj perklausoj rimčiau neužsikabinau už Fly Or Die arba Blow That Mind), kai kurios stipresnės. Man labai patinka Walk With Me energetika su ekspresyviu Adriano Gautrey vokalu, tai mano mėgstamiausia daina albume. Titulinė albumo daina taip pat turi daug šarmo. Rebel Devil priedainis labai įsikertantis ir ši daina turi vieną geriausių instrumentinių sekcijų albume. Nemažai vokalinių pareigų albume atlieka pats Steve Bolton, nors jis tikrai nėra toks geras dainininkas kaip Adrian Gautrey. Nors kai kurioms lėtesnėms atmosferiškesnėms dainoms tas jo žemas neambicingas Cohen'iškas tonas visai tinka (kaip vat minėtoj Never 2 Lose bei Pillow). Aš sakyčiau, kad albumas geras, nėra užsibrėžta per aukštų ambicijų, bet ir dainos nėra aklas Atomic Rooster braižo kopijavimas, yra vis tiek dalelė savitumo tame naujame skambesyje (kuris labiausiai atsiskleidžia per vokalines linijas). Visai įdomus klausinys Atomic Rooster fanui. Ir stengiuos per daug nesureikšminti 2.10 / 5.00 įvertinimo progarchives, ten dažnai prog'o puristai sulenda pasiskųsti, kai grupė neduokdie nusprendžia daryti kažką ne taip. Šįkart "ne taip" buvo atsikūrimas po Crane mirties. Kituose portaluose recenzijos yra labiau sąžiningos ir atsiribojančios nuo kažkokių asmeniškų principų. Aš pats albumą vertinu stipriu 8-etu . Tikrai dar ne kartą suksiu, neleisiu rinkti dulkių savoj CD kolekcijoj.

Silentist

Baisi tragedija lydėjo ir laukė gyvenime grupės frontmeno - kaip rašo dainos klipo apacioje

Panaši muzika