Naujienos
Apie Pink Floyd
Nors "Pink Floyd" geriausiai žinomi jų grandioziniais roko albumais 8-ajame dešimtmetyje, grupė savo pirmaisiais gyvavimo metais kūrė visiškai kitokią muziką – kažką tarp psichodelikos ir britiško… popso. Tuomet grupę sudarė pagrindinis gitaristas ir lyderis Syd‘as Barret‘as, bosistas Roger‘is Waters‘as, klavišininkas Rick‘as Wright‘as ir būgnininkas Nick‘as Mason‘as. Nors iš pradžių grupė egzistavo tik Londono pogrindyje, tačiau jau 1967 m., pradėjus bendradarbiauti su įrašų kompanija „EMI“, debiutavo Britanijos Top 20-uke. Pirmasis jų singlas vadinosi „Arnold Layne“ – linksma, nuotaikinga daina apie transvestitą. Vėliau sekė kitas singlas „See Emily Play“,o galiausiai ir debiutinis albumas – „The Piper at the Gates of Dawn“. Priežastis, kodėl grupė vėliau nebesukūrė nieko panašaus – viskam vadovavo tik Syd‘as Barret‘as, o kitiems grupės nariams nelabai tai patiko. Sydas iš tiesų buvo genijus, jis kūrė ne tik grupės dainų tekstus, bet ir muziką ir netgi pats prodiusavo visą grupės kūrybą. Iki galo neaišku kas nutiko Sydui vėliau, bet jis susirgo tam tikra psichine liga, turėjo didelę priklausomybę nuo LSD. Išties The Piper At The Gates Of Dawn ir dabar išlieka unikalus darbas. Įspūdinga kaip Pink Floyd sugebėjo derinti tokios nerūpestingus, netgi dažniausia vaikiškus žodžius su psichodeliniu roku. Tačiau ta psichodelika pirmajame albume yra tokia įpatinga – linksma psichodelika, ko, bent jau aš, niekur kitur beveik nesu sutikęs. Tai ir yra albumo išskirtinumas. 1968-aisiais prie grupės prisijungė David‘as Gilmour‘as – kitas gitaristas, buvęs grupės draugas. „Pink Floyd“ tikėjosi pasinaudoti Syd‘o Barret‘o dainų tekstais, tačiau viską groti žymiai klasiškesniame tone. Taip išėjo sekantis albumas „A Saucerful of Secrets“, pasiekęs Britanijos Top 10-uką. Čia jau matomas kitoks Pink Floyd stilius, bet albumas toks keistas, gana neišbaigtas, yra įvairaus stiliaus dainų. Jugband Blues – senosios kūrybos viršūnė, Barreto balsas skamba išties puikiai ir pati daina tikrai gera, ją galima rasti ir geriausių pink floyd dainų rinkinyje. Set The Controls For The Heart Of The Sun išryškėja ypač velesnėje kūryboje būdingos kosmoso temos. O tokiu pat pavadinimu daina kaip ir albumas, ilga oranžuotė tai lyg tas naujųjų pink floydų signalas. Jokių žodžių, tik 11 minučių pašėlusio bugnų trankiojimo ir ilgas Gilmouro riksmas pabaigoje. Rogeris Watersas vėliau apie šią dainą sakė: „Pirmąkart po Sydo išėjimo pajautėme, kad kažką galime nuveikti ir be jo“. Sydui galutinai palikus grupę, Pink Floyd gyvavo keturiese. Sekantis darbas buvo albumas/filmo garso takelis „Ummaguma“ (1969m.) . Tai sunkiausias dvigubas Pink Floydų, kaip psichodelinės grupės, albumas. Jis buvo labai mėgiamas paauglių tarpe, puikiai atspindėjo tada vyravusias nuotaikas. Pirmoje pusėje naujos dainos (jeigu tai galima vadinti dainomis), o kitoje pusėje kelių „gyvai“ atliekamų senesnių dainų įrašai. Vėliau sekė dar vienas filmo garso takelis „More“. Apie šį albumą daug pasakyti nėra ką, vėl nemažai psichodelikos ir mažokai vokalo. Sekantis, jau studijinis darbas „Atom Heart Mother“. Šis albumas jau tikrai vertas dėmesio. Titulinė daina tokiu pat pavadinimu, trunkanti net 23 minutes, skirstoma į 5 dalis. Taip pat fanų numylėtine tapusi iki pat didžiojo išgarsėjimo „Fat Old Sun“. Bei kiek keistoka „Alans Psichodelic Breakfast“, daina, skirta grupės scenografija besirūpinančiam grupės draugui. Toliau sekė „Relics“ – Dar neišleistų pirmųjų dainų, bei didžiausių hitų rinkinys, išleistas 1971 metais. Tais pačiais metais grupė dar spėjo įrašyti viena stujinį darbą „Meddle“, kuriame galime rasti ir jau neblogai žinoma „Echoes“ – vėliau net taip pavadintas geriausių grupės hitų rinkinys. Taip pat neblogai žinomas instrumentinis kūrinys „One Of These Days. Paskutinis „senųjų“ Pink Floydų darbas „Obscured by clouds“ (1972m.) – taip pat ir garso takelis filmui, mielas albumas, nebedaug lieka ilgų psichodelinio roko solo gitaros rifų, daugiau mielos ausiai, lengvesnės dainos, daugiausia su Davido Gilmouro balsu. Taip baigiasi senoji Pink Floyd kūryba, kurios metu ir tekstus dainoms kūrė, ir dainavo net trys grupės nariai: David Gilmour, Rick Wright ir Roger Waters.Daug grupės fanų prikaišiojo, kad grupė, po Barett‘o išėjimo, nesugeba sukurti nieko gero - nors jų albumai Anglijoje buvo populiarūs, tačiau grupė liko beveik visiškai nežinoma už Atlanto. Tačiau Pink Floyd privertė užsičiaupti net aršiausius priešininkus, 1973-aisiais metais išleisdama vieną geriausių visų laikų roko albumą „Dark Side Of The Moon“. Albumas debiutavo iškart pirmoje Jungtinių Amerikos Valstijų perkamiausių albumų sąrašo vietoje ir išbuvo „Bilboard“ tope net 741 savaitę. Šis albumas yra vienas perkamiausių darbų per visą muzikos istoriją, nusileidžiantis tik Micheal‘o Jackson‘o “Thriller”. Vos pabaigę įrašą, muzikantai suprato, jog padarė puikų darbą ir sukūrė kažką tikrai verta dėmesio. Tačiau norint, kad albumas taptų ir komerciškai labai sėkmingas, reikėjo iš konteksto išrinkti singlą, kuris taptų nemažu hitu. Buvo pasirinkta daina „Money“ ir išties neprašauta. Beveik visus „Tamsios Mėnulio Pusės“ tekstus parašė Rogeris Watersas ir nuo to laiko perimė šią pareigą beveik galutinai. Net keista kaip grupė sugebėjo sutalpit tiek daug skirtingų stilių ir žanrų geros muzikos tik į 9 dainas. Turbūt čia ir slypi visas genialumas. Pradžioj graži baladė „Breathe“. Vėliau unikalus elektroninės muzikos pavyzdys „On The Run“. Klausant šią instrumentinė elektroninę dainą tiesiog neįmanoma patikėti, jog tai kurtą 1973. Toliau „Time“ – viena geriausių visų laikų Pinkų dainų, ypač išsiskirianti savo solo gitaros partija. Ketvirtoje pozicijoje „Great Gigs In The Sky“ – 3 pritariamojo vokalo daininkių, operą primenanti partija su puikiu pianino pritarimu. Toliau jau minėtas „Money“ – daina apie pinigus, prabangų gyvenimą ir tapimą aukštuomenės žmogumi. Prasmingi žodžiai. Sekanti „Us And Them“ – liūdna graži daina apie karą. Galiausia instrumentinė partija „Any Colour You Like“ – tarsi įžanga į pabaigą. „Brain Damage ir Eclipse“ – vienintelės dainos, kuriose vokalo partija atlieka Roger‘is Waters‘as. Šios dvi dainos buvo sujungtos į vieną ir pastatytas puikus video klipas, rekomenduotina pamatyt visies. Taigi po „Dark Side Of The Moon“ Pink Floyd jau tampa pasauliniais roko grandais ir iš jų laukiama daug ateityje. Tačiau jie sukūria ne visai tai, ko iš jų buvo laukta. Prisiminę nostalgija seniesiams laikams su Sydu Barretu grupės nariai nusprendė dedikuoti jam visą albumą, pavadinimu „Wish You Were Here“ (1975). Albumas iš ties unikalus, itin pripažintas įvairių muzikos kritikų, bet, mano nuomone, nemažai ir pervertintas. Pagrindinė jo ašis – 12 dalių „Shine On You Crazy Diamond“ istoriją, bei daugiau nei puiki baladė „Wish You Were Here“. Taip pat galima rasti ir vaikams gąsdinti tinkanti „Welcome To The Machine“ bei gana liksma dainelė „Have A Cigar“. Mano nuomone, darbas šiek tiek neišbaigtas, bet „Wish You Were Here“ daina daugiau nei nuostabi. Vis dėlto komerciškai albumas naudingas. Taigi grupė pasinėrė i romantika. Kas toliau? Ir vėl nesiliaujama stebinti, 1977 išleidžiamas 5 dainų linksmas albumas apie gyvunus tokiu ir pavadinimu „Animals“ Sunku ką ir bepasakyti apie šį darbą, tiesiog 2 trumpos dainelės apie kiaules ir trys ilgos: apie šunį, avį bei kiaulę. Galbūt skamba kiek nerimtai, bet verta dėmesio. 2 metai tylos ir pasirodo legendinis darbas „The Wall“ arba tiesiog „Siena“ lietuviškai. Na, kažin ar daug yra negirdėjusių garsiosios frazės „We Dont Need No Ejucation, We Dont Need No Though Control“ Tai ir yra legendinė „Another Brick In The Wall“, kuria galima rasti šiame albume. Tačiau „The Wall“ neapsiriboja tik tuo toli gražu...Dvigubame albume galima rasti ir dar begalę puikia žinomų ir roko klasika tapusių dainų, tai ir „Mother“ – apie perdėta motinos meilę, supančiojančią jauną žmogų ir neleidžiančią jam išsivaduoti, ir „Comfortably Numb“ – liūdnokais prisiminmais apie vaikystę, daug muzikos žinovų šios dainos solo laiko geriausią ar
Muzika
2010–2019
2000–2009
1990–1999
1980–1989
1970–1979
1960–1969
Nuotraukos
3Bendruomenė
Vis dar neturiu galutinai susiformavusios nuomonės apie juos. Ir jau aišku dėl ko. Nes jie taip patinka ir jie tokie nuostabūs, kad neberandi žodžių juos apibūdinti. Tai grupė – legenda, muzikos istorijoje savo nuostabiais tekstais ir muzika žengusi didelį žingsnį. The Piper... albumas man nelabai dar priimtinas. Užtat keista, avangardiška Sysyphus iš A Saucerful Of Secrets man jau patiko ir net labai – būtent nuo šio albumo prasideda mano tikrieji PF, kuriuos aš mėgstu. Ummagumma – labai įdomus albumas, tuo tarpu More pritrenkusi kai kuriomis sunkaus skambesio dainomis (Ibiza Bar, Nile Song...), Zabriskie Point takelis nesužavėjo, bet epiškoji Atom Heart Mother viena įdomiausių girdėtų dainų. Atom Heart Mother albumas man jau tas, kuris labai rimtai patiko... Meddle – mėgstamiausios eros pradžia. Echoes – įspūdinga. One of these Days partija labai patiko. Šiuo metu labai susižavėjau Obscured By Clouds albumu, kuris žavi savo klasiškumu. Gaila, jis bendrame PF kontekste daugumai lieka nepastebimas. Dark Side of The Moon apibūdinti nereikia bergždžių kalbų – tai tiesiog fantastika, kurios reikia klausytis ir klausytis. Wish you were here nenustebino labai, bet Shine On You Crazy Diamond – retas perliukas, malonu klausytis. Turbūt jau neabejodamas galiu sakyti, kad mėgstamiausias albumas yra Animals – tiesiog nuostabi muzika ir teksto tema labai įdomi. Gigantiškoji Dogs tapo mano mėgstamiausia daina. The wall kažkada labai mėgau – bet neaišku kodėl mano simpatijos jam nutrūko. Dabar mane labiau domina 1969-1972 m. era, kuri anksčiau niekada nežavėjo. Vėlesni Pink floyd‘ai man jau per monotoniški, lėti ir na tiesiog, jau nebe tie PF, kurie buvo tais įspūdingais laikais, kuriuos ką tik aptariau... Mėgstamiausi albumai: 1. Animals 2. The Dark Side of the Moon 3. Obscured By Clouds arba Meddle Mėgstamiausios dainos: 1. Dogs 2. Eclipse 3. Sheep arba Echoes Galutinai teigiu, kad nors ir mano aprašyme dar nėra tiek daug liaupsių, bet jie visada liks viena mėgstamiausių grupių, nes jų muzika kaip magnetas. Mielai paklausau jų kiekvieną dieną. Net nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be šitos šutvės progrokerių...
O aš to negaliu pavadinti psichodelika, tai yra visos jų kūrybos, nes mano galvoj kažkodėl psichodelinis rokas turi visai kitą įvaizdį. Visada sakau, kad psichodelika kuria spalvingumą, narkotiko poveikį, o geriausiu pavyzdžiu yra Jefferson Airplane, kai kurios The Beatles dainos, Jimi Hendrix, kad ir pačių Pinkų "Interstellar Overdrive" Taip pajuokaujant, galiu pasakyti, jei psichodelikos tikslas buvo perteikti narkotikų poveikį, tai vėlyvujų Pink Floydų - abstinencijos sindromo sukeliamą skausmą :D Ir šiaip šioje grupėje nemaža yra space roko. :)
Tikrai negaliu vadintis dideliu Pink Floyd fanu(priešingai nei mano tėtis ) ir tikrai negaliu pasakyti, kad viskas jų kūryboje man patinka. Tai, kas man labiausiai imponuoja, yra būtent Aratron minėtas 1970-1980 metų laikotarpis, o tiksliau - trys to laikotarpio metu išleisti albumai: "Dark Side Of The Moon", "Wish You Were Here" ir "The Wall". Visa kita - šiek tiek ne mano skoniui. Nežinau, kuris čia užvedė temą apie psichodeliką, bet kas jau kas, o Pink'ai tikrai negali būti vadinami niekaip kitaip, kaip tik psichodelic rock žanro korifėjais. Galbūt galima ten įžvelgti kažkiek progresyvos, vėlesniuose albumuose ir šiokį tokį nupopsėjimą, bet visa jų kūryba visuomet rėmėsi vienu žanru - psichodelika.
Gabux rašė:montimer rašė:Pink Floyd. Ankščiau tik Another Brick In The Wall žinojau. Neseniai pradėjau klausyt ir patiko dainos Money, Time... Oho. Bet geriau vėliau, nei. Ei, net susigėdau truputi 😄
Hm. Anglijoje aš esu buvęs ir dėl tam tikrų aplinkybių ją pažįstu daug geriau, nei tu ar dauguma kitų emigrantų kada sugebės pažinti. O tu labai parodei savo supratimą apie Angliją, jei viską apie ją sprendi tik iš blusturgių turinio. Tai gal ir apie Lietuvą svetimšaliai tegu sprendžia tik iš ,,labdarynų"? O grįžtant prie Floydų. Dėl albumų - vieną dieną išlįsk iš savo numylėtujų blusturgių ir nueik į kokią rimtą parduotuvę(pvz. HMV). Tada nueik į muzikos skyrių ir susirask raidę P(ji bus tarp O ir Q, jeigu ką). Ir tenai rasi kone visus Pink Floydų albumus. Problem? Dėl jų populiarumo - prieš pora metų tas pats prekybos tinklas HMV(beje, didžiausias tokio tipo prekybos tinklas UK), paskelbė savo pardavimų statistiką: pagal grupių atributiką(plakatai, marškinėliai, raktų pakabukai ir t.t., bet ne albumai), pirmoje vietoje buvo Sex Pistols, antroje - Pink Floyd, trečioje - Ramones(neveltui anglija visada buvo pankroko centras). Bitlai gi buvo tik penktoje vietoje(nepamenu tik, kas buvo ketvirti). Manau, tai šiek tiek solidesnė statistika, nei kad tavo patyrimai blusturgiuose, ar ne?
Man irgi iš Floyd'ų ne vien klasikiniai-išgirti albumai patinka. Pirmieji turi žavesio, kurio įnešė Syd'o šizofrenijos. Aišku, jų klausau ne tiek daug, kaip "viduriniųjų", tačiau vertinu, nepaisant visko. Man priimtina ne vien Waters'o era, Gilmour'as - švelnioji Floyd'ų pusė, o "Division Bell", mano galva, išties šaunus albumas, lyriškas, kiek atmosferinis. Išvis, įvairovės daug pas Pink Floyd'us, kas yra šaunu, mat galima atitaikyti plačiai nuotaikų skalei.
montimer rašė: Pink Floyd. Ankščiau tik Another Brick In The Wall žinojau. Neseniai pradėjau klausyt ir patiko dainos Money, Time... Oho. Bet geriau vėliau, nei. Kad ir The XX. Indie man nelabai, bet su post-punk'u gan dera.
kaktusas2598 rašė:montimer rašė:Pink Floyd. Ankščiau tik Another Brick In The Wall žinojau. Neseniai pradėjau klausyt ir patiko dainos Money, Time... Puiku , kad atradai ir kartu keista,kad tik dabar 😄 patarciau prade klausyt nuo # The Dark Side of the Moon (1973) # Wish You Were Here (1975) dar gerai pradedanciajam The Wall (1979) Dark Side Of The Moon jau praklausiau, paklausysiu tų kitų vėliau.





















































