
Van der Graaf Generator
Apie Van der Graaf Generator
“Van der Graaf Generator”, kaip progresyvaus roko ansamblis, užsitarnavo visai neblogą reputaciją gimtojoje D. Britanijoje ir Vakarų Europoje (tuo tarpu JAV, kur per visą savo karjerą sugrojo vos… vieną oficialų koncertą, grupė tikrai nebuvo populiari). Patys grupės nariai jautėsi truputį nejaukiai dėl nuolat jiems klijuojamos "progresyviųjų rokerių" etiketės. Tais laikais, kai elektrinė gitara paprastai būdavo pagrindinis bet kokio stiliaus grupės instrumentas,”VDGG” muzikos skambesyje dominavo "sunkūs" vargonai ir kartais dubliuotas David’o Jackson’o saksofonas. Po to, kai įpusėjus albumo "He to He, Who am the Only One" įrašų sesijai, grupę paliko bosistas Nic’as Potter’is, “VDGG” instrumentuotės tapo dar keistesnės ir ekscentriškesnės, kadangi Hugh’as Banton’as bosinės gitaros partijas pradėjo groti vargonų pedalais. Grupės koncertai buvo gausus elektrinių garsų mišinys, besikeičiantis su kraštutiniu Peter’io Hammill’o vokalu ir "tvirtais" Guy Ewans’o mušamaisiais; o viso to rezultatas - nuostabi, jvairių stilių (džiazo, klasikos, elektronikos, bliuzo ir saulo) įtakota muzika. Reikėtų pažymėti ir išskirtinę “VDGG” lyderio Hammill’o lyriką, kurią daugelis mano esant pačia poetiškiausia roko muzikos istorijoje. Niekas niekada tiksliai negalėjo pasakyti (beje, negali ir dabar), ką gi grojo “Van der Graaf Generator”. Jų muzika kalba pati už save. Studijoje muzikantai niekada nesistengė tiksliai atkartoti savo koncertinio skambesio. Tuometine 16 takelių įrašymo technika jie kūrė tikrus muzikinius peizažus, naudodami daugkartinį juostų dubliavimą ir kitus efektus. Tai puikiai tiko „VDGG“ sudėtingos konstrukcijos kompozicijoms. Tačiau nebuvo pamirštama į įrašą perkelti ir "koncertinės jėgos". Tokios grupės dainos, kaip "Darkness", "Killer" ar "Man-Erg", ilgą laiką buvo pagrindine ‚gyvų‘ ansamblio pasirodymų ašimi, tuo tarpu "Pioneers" ir epiškoji "Lighthouse-Keepers" yra aukšto „VDGG“ "studijinio meistriškumo" pavyzdžiai. 1972-aisiais metais, po albumo "Pawn Hearts" (beje, daugelio vadinamo geriausiu) išleidimo ir ilgo koncertinio turo po Europą, baigėsi pirmoji „Van der Graaf Generator“ gyvavimo era. Grupė iširo kaip tik tuo metu, kai atrodė, jog tuoj turi ateiti platesnis pripažinimas. Tačiau tai dar nebuvo istorijos pabaiga. Baigiantis 1974-iems metams grupės nariai nusprendė, kad pribrendo laikas „VDGG“ reinkarnacijai. Tuo labiau, kad ir santykiai tarp senų draugų vėl buvo geri. Netrukus jie išsinuomojo garso aparatūrą ir užsirakino Herefordšire, kur ilgą laiką praleido repetuodami. Šį kartą Hammill‘as grojo elektrine gitara, Jackson‘as - elektriniu saksofonu, tuo tarpu Banton‘as sugalvojo ir pradėjo gaminti iki tol niekur negirdėto ir nematyto dizaino vargonus. Nuo pat antrosios "Van Der Graaf Generator" gyvavimo fazės pradžios, grupės muzikantai atsisakė savo ankstesnio stiliaus mėgdžiojimo ir pasinėrė į naujus bei laisvus ieškojimus. Po daugybės grojimo drauge metų, vienas kito supratimas tapo vos ne telepatiniu. Tai sąlygojo gausybės naujo materialo atsiradimą. Per šiek tiek daugiau nei 18 mėnesių buvo įrašyti 3 albumai: "Godbluff', "Still Life" ir "World Record". Pagaliau, pavargę nuo varginančių krūvių, ansamblį paliko Banton'as ir Jackson'as. Tačiau sugrįžo bosistas Potter'is, o vargonus ir saksofoną pakeitė elektrinis solo smuikas Graham'o Smith'o rankose. Sutrumpinę grupės pavadinimą iki "Van Der Graaf" naujos sudėties muzikantai išleido į pasaulį "The Quiet Zone, The Pleasure Dome". Šiek tiek po to "VDG" papildė Charles'as Dickie'is, pradėjęs groti sintezatoriumi ir violončele. Ši sudėtis dar įrašė dvigubą koncertinį albumą "Vitai". 1978-aisiais metais, pagaliau pasibaigus pinigams, vis dar nepalaužti ir išdidūs "Van Der Graaf" sugrojo paskutinį koncertą. 2004-aisiais grupė atsikūrė antrą kartą. 2005-aisiais muzikantai išleido studijinį albumą "Present".
Muzika
Vėlyvoji branda
Tęsiama veikla su albumais „A Grounding in Numbers" (2011) ir „Do Not Disturb" (2016). Subtilesnis, labiau kamerinės nuotaikos progresyvusis rokas, išlaikantis grupės charakteringą sudėtingumą.
Netikėtas sugrįžimas
Po ilgos pertraukos grupė susibūrė ir išleido albumus „Present" (2005) ir „Trisector" (2008). Modernesnis, tačiau ištikimas progresyvinėms šaknims skambesys.
Paskutiniai originalūs metai
Brandžiausi albumai „Godbluff" (1975), „Still Life" (1976), „World Record" (1976) ir „The Quiet Zone/The Pleasure Dome" (1977). Intensyvus, teatralinis prog-rokas su Peter Hammill vokalu kaip centrine ašimi.
Klasikinė era
Debiutas „The Aerosol Grey Machine" (1969), po jo sekė „The Least We Can Do Is Wave to Each Other" (1970), „H to He, Who Am the Only One" (1970) ir „Pawn Hearts" (1971). Tamsus, avangardinis progresyvusis rokas su saksofono ir fleitos partijomis, sukūręs grupės unikalų skambesį.
Kiti įrašai
Nuotraukos
5Bendruomenė
Sintezatorius pH7 versijoje stipriai rėžia ausį. Jei ne jis, tai man gal net labiau ji patiktų nei šiame Vital albume. O šios live versijos santūrumas man truputi nuima emocijos dainoje poveikį, tačiau malonesnė ausiai, tad tenka rinktis ją.
Aš sakyčiau, kad aš daug labiau nei tipinis VdGG fanas vertinu jų VdG erą (t.y. šį albumą ir Vital). Gal yra šiokių tokių sentimentų, nes Lizard Play buvo pati pirma mano išgirsta VdGG daina gyvenime (nors ir nelabai patiko ir vėliau prie grupės sugrįžau tik išgirdęs kelis kūrinius iš klasikinės eros). Bet aš baisiai gerbiu šitą grupės inkarnaciją, nes po Banton'o ir Jackson'o išėjimo, atrodo, grupės nebėra, bet PH labai kūrybingai pažiūrėjo į šią problemą, subūrė naują muzikantų sąstatą, simboliškai persivadino, ir pradėjo kurti kiek kitokią, bet ir senąją VdGG dvasią išlaikančią muziką. O labiausiai VdG vertinu už jų kūrybingus ir energingus koncertinius pasirodymus. Tų koncertų įrašų YouTube plaukioja pakankamai daug ir laimei, kad turim vieną oficialų koncertinį albumą iš tos epochos (kuris yra nuostabus). Ar The Quiet Zone / The Pleasure Dome yra geresnis už jų 6 klasikinės eros darbus? Greičiausiai ne, nors dar pagalvočiau, galbūt šį albumą galėčiau kelti aukščiau The Least We Can Do Is Wave To Each Other. Bet jis tikrai ne geresnis negu Godbluff-Still Life-World Record trijulė ar Pawn Hears bei H to He iš senesnių laikų. Nepaisant to, labai geras, labai įdomus ir labai gerbtinas albumas. Nors turiu stiprų ryšį ir su debiutiniu The Aerosol Grey Machine, tačiau su pastaruoju turėjau ilgą ir šiltą fazę gūdžioj jaunystėje ir dabar prie aerozolio beveik niekada nebegrįžtu. Su The Quiet Zone visgi mano ryšys išsilaikė iki šių dienų ir aš periodiškai paklausau atskirų dainų arba viso albumo. Ir kitaip nei Alvydui, mano ryšys su naujesniais albumais jau ženkliai silpnesnis, nes aš VdGG atradau jau gerokai po jų atsikūrimo. Todėl man Present, Trisector, A Grounding In Numbers nėra tokie artimi albumai. Tiesa, išimtis Do Not Disturb, nes tas išėjo kai aš jau buvau masinis grupės fanas ir aš jo labai laukiau ir manau, kad jis geriausias iš naujųjų albumų. Ir galimai gulbės giesmė, nes kažin ar dar Van der Graaf'ai atsikurs kokiai studijinei avantiūrai. Manyčiau, kad nebent keliems koncertams.
Šitas ir debiutinis albumai bene 'baltoji dėmė' VdG diskografijoje. Na, gal būt, Now and Then dar labiau apleistas albumas. Esu daugiau nei vidutinis VdG fanas ir jei klausausi jų muzikos, tai jokiu būdu ne atsainiai. Vėlesni grupės albumai nusipelnė kur kas didesnio mano dėmesio ne todėl, kad jie geresni, ar kažkuo ypatingesni, tiesiog jie atsirado, kai aš jau nebetikėjau grupės gyvybingumu. Esu užlaikinęs 4 albumo dainas - vienas žemiausių mano rodyklių, tačiau tai nėra galūtinė mano simpatijų išraiška, tiesiog mažai skyriau jam dėmesio.
Van der Graaf Generator - One More Heaven Gained albumas
Dabar tiek daug naujų atradimų, kad net sunku visus išvardinti, bet vienas ryškesnių - Van der Graaf Generator. Labai geri n.n
Temų apie Van der Graaf Generator dar nėra — pradėk pirmą!





































